Kaip pasikeitė Krymo ekonomika po aneksijos – karinis kompleksas auga, visa kita stagnuoja

Scanpix

Per septynerius metus nuo aneksijos Krymo ekonomika visiškai pasikeitė. Pakanka pažvelgti į rodiklius, kurie parodo, kaip keitėsi Krymo pusiasalio ekonomikos modelis. Jei iki okupacijos 2013 metais eksportas į užsienį siekė 904,9 mln. USD, o importas – 1,044 mlrd. USD, o iš Sevastopolio miesto – atitinkamai 99,8 ir 106,9 mln. USD, tai dabar situacija kardinaliai pasikeitė. Jau 2019 metais eksportas sumažėjo 27 kartus – atitinkami Krymo rodikliai buvo 33,7 ir 60,4 mln. USD, o Sevastopolio – 6,4 ir 6,3 mln. USD.

Tačiau net ir tuos kiekius, kurie buvo tiekiami į užsienį, galima drąsiai padalinti kelis kartus. Taigi, pažvelgus į Krymo regiono produktų eksporto iš jūrų uostų sudedamąją dalį 2014-2020 metais, paaiškėja, kad daugiausia buvo siunčiami grūdai į Aziją – į Siriją, Libaną, Libiją, taip pat į Egiptą, Šiaurės Kiprą, Turkiją. Įdomu tai, kad nemaža grūdų eksporto dalis vykdoma reido perkrovimo Kerčės sąsiauryje sąskaita – Rusijos uosto „Kavkaz“ reido stoties N451– penkto pagal krovinių apyvartą Rusijos Federacijos uosto. Juodosios jūros strateginių studijų instituto stebėsenos grupės vadovas Andrejus Klimenko paaiškina, kad tai leidžia Krymo grūdus maišyti su grūdais iš Rusijos Federacijos regionų, siekiant nuslėpti jų kilmę iš okupuotos teritorijos.

Tas pats vyksta ir su kitomis eksporto parinktimis. Taip suskystintos dujos, tiekiamos iš Krymo į Siriją, Libaną, Egiptą, yra reeksportas iš RF per dujų terminalą Kerčės žvejybos uoste. Taip pat rusai elgiasi ir su kuru ir tepalais – reeksportuoja iš Rusijos Federacijos per Feodosijos naftos bazę į Siriją.

Šie rodikliai reiškia, kad pusiasalis užsienio rinkoms praktiškai nieko nebegamina, tapo pagrindiniu Putino Rusijos dotuojamu regionu.

Daugelis ekspertų jau seniai atkreipė dėmesį į tokius skaičius. Jei pažvelgsite į dotacijų sumą, tai 2020 metais ji siekė 2,1 trln. rublių (34,7 mlrd. USD). Į tokius duomenis neįskaičiuojami įvairūs dideli infrastruktūros projektai, pavyzdžiui, privažiavimo prie Kerčės tilto keliai. Žinoma, neįskaičiuojamos ir išlaidos karinei pramonei. Situacija nepasikeitė ir šiemet. Pusiasalio biudžetą 2021 metais sudaro apie du trečdaliai dotacijų, ir tik 22% sudaro jo paties įplaukos.

Visa tai yra našta Rusijos biudžetui ir atitinkamai Rusijos mokesčių mokėtojams. Jei atsižvelgsime į neigiamą sankcijų poveikį, BloombergEconomics skaičiavimais, Rusijos ekonomika per penkerius metus prarado daugiau nei 150 mlrd. USD.

 

PAANTRAŠTĖ: Krymo karinė bazė

Turizmas visada buvo viena ryškiausių pramonės šakų, tai tarsi Krymo vizitinė kortelė. Nors iš turizmo pramonės biudžetas gavo apie 25 proc., tačiau ji neabejotinai svarbi įvaizdžio dalis. Skaičiuojant nuo 2010 metų, turistų srautas į pusiasalį svyravo 5–6 milijonų per metus ribose. Be to apie 1-1,2 mln. turistų atvykdavo iš Rusijos. Rusijos statistikos agentūros skelbia maždaug panašius skaičius – 2020 metais atvyko kiek daugiau nei 6 mln. turistų. Buvęs Krymo autonominės respublikos kurortų ir turizmo ministras Aleksandras Lijevas laikosi kitos nuomonės – turistų skaičius siekia 1,2 mln. žmonių iš Rusijos ir 100 tūkst. iš žemyninės Ukrainos. Be logistikos problemų, pavyzdžiui, iš pradžių aviakompanijos subsidijuodavo perkant bilietus į pusiasalį, o dabar tokios lengvatos panaikintos, yra ir kitų faktorių – infrastruktūrinių. Turistus priimančių pensionatų ir viešbučių skaičius sumažėjo nuo 2,5 tūkst. 2013 metais iki 826 įstaigų 2020 metais. Lijevas taip pat pastebi, kad privačių svečių namų sumažėjo tris kartus iki tūkstančio vienetų.

Ir jei pietinė Krymo pakrantė vis dar kažkaip lankoma turistų, tai vakarinė ir rytinė pusiasalio dalys kenčia nuo lankytojų trūkumo.

Iš dalies turistų antplūdis kuriamas dirbtinai, turint omenyje, kad iš daugiau nei šešių šimtų sanatorijų, Juodosios jūros strateginių studijų instituto stebėsenos grupės duomenimis, beveik 200 buvo nusavintos arba perduotos Rusijos vyriausybinėms struktūroms. Pavyzdžiui, Jaltoje yra 68 tokios sanatorijos, Eupatorijoje – 37, Aluštoje – 33 ir t.t.. Be to, dažniausiai jos patekdavo į Kremliui artimų oligarchų rankas. Pavyzdžiui, 2016 metais „Foros“ sanatoriją įsigijo Totorijos respublikos profesinių sąjungų federacija, kuri, anot Rusijos šaltinių, tiesiog negalėjo turėti lėšų nusipirkti Krymo sanatoriją už 1,4 mlrd. rublių. Vėliau Rusijos nepriklausomų profesinių sąjungų federacijos pirmininkas Michailas Šmakovas pripažino, kad profesinės sąjungos, pirkdamos „Foros“ sanatoriją, veikė kaip operatorės, gaudamos lėšas iš didelių regioninių įmonių, tikriausiai „KAMAZ“ ir „TATNEFT“.

Panašiai 2018 metų lapkritį buvo parduota Jaltoje esanti sanatorija „Livadija“ aktyviai su valdžia bendradarbiaujančiam Rusijos verslininkui Konstantinui Malofejevui.

Klimenko pasakoja, kad kai kurios sanatorijos buvo perduotos Rusijos Federacijos respublikų – Totorijos, Čečėnijos, Ingušijos, Baškirijos ir kt. – „nuosavybėn“. Būtent todėl dalį turistų srauto sudaro „profsąjungų“ atstovai.

Ne mažiau svarbūs pokyčiai įvyko ir įmonių Rusijos Federacijos gynybos komplekse veikloje. Strateginių studijų instituto duomenimis, apie 200 Rusijos įmonių bendradarbiauja su užgrobtomis „Ukroboronprom“ įmonėmis. Pavyzdžiui, AAB Leningrado laivų gamykla „Pella“ tapo Ukrainos valstybinėje nuosavybėje esančios laivų statyklos „More“ kuratoriumi, o vėliau nuomininke, o okupavus Krymą buvo užgrobta, eksproprijuota ir „perduota“ Rusijos Federacijos nuosavybėn. Tokių įmonių sąrašas gana ilgas.

Būtent dėl karinių užsakymų Rusijos statistika išdidžiai praneša apie pramonės gamybos augimo tempus. Taigi, „Rosstat“ duomenimis, 2018 metais Krymas pagal tokius rodiklius nusileido tik Rostovo regionui – atitinkamai 109%  ir 110%. Trečioje vietoje liko Krasnodaro kraštas.

Todėl dabar galime drąsiai Krymą vadinti karine gamykla. 2014-2019 metais 68% ekonominės veiklos Sevastopolyje buvo susijusi su karine gamyba. Kryme kiek kitokie duomenys apie ekonominės veiklos pasiskirstymą: transportas 53%, naudingųjų iškasenų kasyba 11%, viešasis administravimas ir karinis saugumas 6%, nekilnojamojo turto operacijos 6%, elektros, dujų ir vandens gamyba ir paskirstymas 5%, kitos veiklos sritys – 19 6%.

Taip pat ir bankų sektoriuje. Iki okupacijos Krymo autonominės respublikos ir Sevastopolio miesto teritorijoje veikė platus atskirų komercinių bankų padalinių tinklas. Iš jų 67 finansų įstaigos buvo įregistruotos žemyninėje Ukrainos dalyje, taip pat 2 bankai veikė Kryme.

2020 m. rugsėjo 1 d. pusiasalyje liko 6 veikiantys Rusijos bankai – jiems visiems taikomos tarptautinės sankcijos. Vietiniai verslininkai teigia, kad dirbdami su Kinijos tiekėjais jie turi vykti į Krasnodaro kraštą – atsidaryti ten sąskaitą ir atsiimti prekes, nes Krymo bankams taikomos sankcijos.

Klimenko teigia, kad visa tai sukuria didžiulį disbalansą pusiasalio ekonomikoje. Taigi pagal dotacijas Krymas patenka į tą pačią grupę kaip ir labiausiai subsidijuojami Rusijos regionai – Čečėnijos, Ingušijos, Dagestano respublikos ir tokios atokios teritorijos kaip Altajaus ir Čiukotka.

Be to vidutinis atlyginimų dydis Kryme 2015–2020 metais buvo 10–15 tūkst. Rusijos rublių (333–500 eurų), nors oficiali statistika rodo dvigubai didesnius skaičius. Išimtis yra tik valdininkai, jėgos struktūrų atstovai ir kariškiai – jų atlyginimai beveik dešimt kartų didesni nei vidutinis darbo užmokestis Kryme.

Apibendrinant galima pateikti vartotojų paklausos dinamiką Rusijoje 2020 metais, kur Krymas užėmė 78 vietą tarp 85 regionų.

Maksim Butčenko

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online