2020-ieji – „atminties karų“ metai su taikiniais ir rytų Baltijoje

Vadovaujantsi vien logika sunkoka suprasti, kuriam galui sausio 17-osios vakarą Maskvoje artilerijos salvėmis pažymėtas Raudonosios armijos įvykdyto Varšuvos išvadavimo iš nacių 75-metis per Antrąjį pasaulinį karą, kai tuo pa…

Vadovaujantsi vien logika sunkoka suprasti, kuriam galui sausio 17-osios vakarą Maskvoje artilerijos salvėmis pažymėtas Raudonosios armijos įvykdyto Varšuvos išvadavimo iš nacių 75-metis per Antrąjį pasaulinį karą, kai tuo pat metu Rusijos gynybos ministerijos interneto puslapyje paskelbti archyviniai dokumentai (daugiausia sovietų karių pranešimai) turėjo rodyti nacių numalšinto 1944-ųjų Varšuvos sukilimo dalyvių iš Armijos Krajovos tikrą veidą – esą šie buvo Raudonosios Armijos karius ir tautinių mažumų atstovus puldinėję banditai.
Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Pavelas Jablonskis į tai atsakė, kad 1945 metų sausio 17-oji buvo ne išvadavimo, bet naujo pavergimo diena Varšuvai. Taip aktualizavosi „sezoninės valstybės“ aforizmas, atspindėjęs skaudžią lenkų (ir mūsų, baltų) istorinę vaizduotę: 120 metų nelaisvės (carinės Rusijos sudėtyje), 20 laisvės metų ir vėl svetimųjų priespauda.
Apsižodžiavimą galima laikyti tąsa beveik neabejotinai kelis būsimus mėnesius aktualios istorijos, kuriai pradžą 2019 metų pabaigoje davė mokslinio darbo patirties (neskaitant prieš 22 metus apgintos disertacijos, kurios autorystė tebekelia abejonių) neturinčio Rusijos prezidento Vladimiro Putina reakcija į rugsėjį Europos Tarybos priimtą rezoliuciją dėl 1939-ųjų Molotovo-Ribentropo pakto kaip pakursčiusio Antrąjį pasaulinį karą. Rusijos prezidentas ‚atsikirto“ valandine (!) paskaita gruodžio 20-ąją Sankt Peterburge susirinkusiems Nepriklausomų valstybių sandraugos (Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Kazachstano, Kirgizijos, Moldavijos, Tadžikistano, Turkmėnistano, Uzbekistano) lyderiams, kurią vėliau parodė rusų valstybinė televizija.
Šio naratyvo leitmotyvas – grįžimas prie Josifo Stalino Antrojo pasaulinio karo pradžios versijos, esą jį išprovokavo ne Molotovo-Ribentropo paktas, o po 1938-ųjų Miuncheno Vakarų demokratijų Jungtinės Karalystės (JK) bei Prancūzijos Adolfui Hitleriui atvertas kelias palenkti Čekoslovakiją kapituliacijai, kai kitos vidurio bei rytų Europos šalys elgėsi irgi apgailėtinai. SSRS  J.Stalino asmenyje esą nieko kito neliko kaip sudaryti sandėrį su nacistine Vokietija.
Lenkija atsidūrė pirma tų, ką Kremlius šiemet „auklės“, eilėje. Kremliaus šeimininkas  metų sandūroje Rusijos gynybos ministersijos kolegijoje lenkų pasiuntinį Vokietijoje 1934–1939 m. Józefą Lipskį išvadino šunsnukiu ir antisemitine kiaule už tai, kad šis 1938-aisiais žadėjo paminklą A.Hitleriui, jei šis iš tiesų ištrems visus žydus į Afriką, kaip baudėsi. Ir nesvarbu, ką po Rusijos  prezidento „ekskurso“ nurodė Lenkijos žydų bendruomenės lyderiai – kad J.Lipskis iš tikrųjų padėjo iš Vokietijos bėgusems žydams, kol karas pasiekė Lenkiją.
Varšuva į Rusijos prezidento istorinius „naratyvus“ reagavo ministro pirmininko Mateuszo  Morawieckio pareiškimu, kad V.Putinas daug kartų melavo Lenkijos klausimu, bet jo vyriausybė visada gins istorinę tiesą, ir Seimo rezoliucija apie provokacinius, tiesos neatitinkančius Rusijos aukščiausių pareigūnų mėginimus primesti atsakomybę dėl Antrojo pasaulio karo pradžios Lenkijai (pavyzdžiui, Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas  ragino Lenkiją atsiprašyti už praeities ir dabarties klaidas). Ir pagaliau – sausio 15-ąją Varšuvą ginče su Maskva parėmė Europos Komisija.
Be abejo, galima argumentais įrodinėti ir teigti (raminantis?), kad prezidentą V.Putiną taip interpretuoti istoriją praėjusio amžiaus 6-7 dešimtmečiais mokė sovietinė propaganda, su istorija neturinti nieko bendra. Jis tą „naratyvą“ iš popierėlio ir dėstė tikriausiai glumtelėjusiems NVS šalių lyderiams (bent daliai jų, pavyzdžiui, Armėnijos). Kaip yra nurodęs Izraelio istorikas (beje, 1949-aisiais gimęs Sovietų Sąjungoje) Leonidas Praismanas, ir juokinga, ir gėda.
Bet tai padorumu grįsta logika, Kremliui svetima kaip „perteklinė“. Tai padoriems žmonėms liūdna, kai Rusijos prezidentas teisina J.Staliną, tarkime, jokiam blaivia nuovoka besivadovaujančiam vokiečių politikui nešautų į galvą teisinti savo šalį dėl karo prieš Lenkiją ar A.Hitlerio įvykdytą Danijos užgrobimą 1940 metais. „Istorikui“ V.Putinui tas nė motais, nes tikslai kiti – sausio 18-ąją susitikime su veteranais ir patriotinių organizacijų atstovais Sankt Peterburge Rusijos prezidentas pažadėjo atvertais dokumentų apie Antrąjį pasaulinį karą archyvais „užčiaupti pasibjaurėtinus nasrus“ kai kurių veikėjų iš už sienos (šiaip jau „za bugrom“ galima versti ir kaip „už kordono“, o tai jau tikra Šaltojo karo terminologija).
Kreipimesi į Federalinį susirinkimą sausio 15-ąją Rusijos prezidentas pareiškė, kad ir po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Rusija liko su buvusiomis ambicijomis. Prie to dera Rusijos kultūros ministro Vladimiro Medinskio aistringa agitacija privaloma tvarka mokiniams žiūrėti režisieriaus Andrejaus  Kravčiuko milijardo rublių biudžeto (rėmėjai Rusijos kino fondas bei Rusijos televizijos 1-as kanalas) filmą „Gelbėjimo sąjunga“ apie 1825-ųjų dekabristų sukilimą, kuriame Rusija vaizduojama kaip vienintelė tada pralaimėjimų nepatyrusi supervalstybė. Filmas diskusijas iš tiesų kėlė, pavyzdžiui, rusų konservatoriai buvo nepatenkinti jame nepakankamai atskleistu sąmokslu „masonų“, siekusių primesti Rusijai svetimas europietiškas laisves.
Panašu, kad iki gegužės 9-osios pergalės prieš nacizmą 75-mečio minėjimo „atminties karai“ bus viena Kremliaus užsienio politikos matricų, ir čia be rytinės Baltijos sesių – niekaip. Kremliaus taikinyje Lenkija tik kol kas, Baltijos valstybėms „vietos“ nebejotinai atsiras. Tarkime, jau pavasarį prognozuotinas jautraus žydų genocido Baltijos valstybėse klausimo eskalavimas. Beje, tas pats L.Praismanas apie Antrojo pasaulinio karo realijas: tarp 21 tūkstančio Katynėje ir kitur sovietų sušaudytų lenkų karininkų buvo apie 600 žydų – nors Lenkijoje tarpukariu buvo gana kietas antisemitinis režimas, žydų karininkų būta.
Lietuvos istorijos instituto vadovas profesorius Alvydas Nikžentaitis sausį yra nurodęs, kad skleisdama melagingą informaciją apie Sausio 13-ąją, partizanų kovą ir lietuvių kolaboravimą su naciais, Rusija siekia diskredituoti Lietuvos istorinę atmintį ir legitimuoti savo politinį režimą. Pasak istoriko, Rusijos atminties centrinė figūra yra didvalstybė, arba dar geresnis rusiškas žodis – „deržava“. „Deržavos“ idėja yra viena iš pagrindinių, nesvarbu, ji būtų carinėje Rusijoje ar dabar.  Kitas šito centrinio mito pagrindinis resursas yra pasakojimas apie pergalę Didžiajame Tėvynės kare. Rusijos istorijos politika yra konfrontacinė su tais kaimynais, kurie kėsinasi į šiuos jos istorinės atminties pamatinius akmenis. Prezidentas V.Putinas neabejotinai siekia įeiti į istoriją kaip „deržavos“ kūrėjas.
Na, ir informacinio karo resursai, šiaip jau žinomi daugybę metų. Žurnalistas, Rygos Turība universiteto komunikacijos teorijos profesorius Ainārs Dimants interviu „Svoboda“ dar 2015-aisiais (www.svoboda.org/a/27266452.html) pažymėjo, jog Europos Sąjungoje (ES) nėra deramo supratimo apie informacinių atakų galimybes prieš rytinės Baltijos valstybes, pirmiausia dideles rusakalbių bendruomenes turinčias Latviją bei Estiją. Pagal, tiesa, senoką 2014 metų tyrimą, virš 77 proc. rusakalbės auditorijos pagriniu žinių apie įvykius pasaulyje šaltiniu yra rusiškos televizijos – pavyzdžiui, Pirmasis Baltijos kanalas, kuris, nors registruotas ES narėje Latvijoje, de facto yra Kremliaus idėjų ruporas. Kad tai ne vien verslo projektas, byloja kad ir kanalo veikimo sutarties pozicija, jog bet kurias laidas galima keisti, tik ne Rusijos oficialią poziciją atspindinčią „Vremia“.
Po 2014-ųjų agresijos prieš Ukrainą poliarizavosi ir Baltijos šalių rusakalbiai, pavyzdžiui, Latvijoje putinistais save laiko 36 proc. į Europą orientuojasi 20-30 proc. rusakalbių. A.Dimantso teiginys 2015-aisiais, kad svarbu skatinti ne rusišką, bet europietišką identitetą Latvijoje, šį pavasarį Kremliaus veikiausiai bus tikrinamas iš naujo visose Baltijos valstybėse ir su nauja propagandine jėga. Pagrindo Maskva tam turi – beveik visose Rusijos viešosios nuomonės tyrimų instituto „Levados centras“ apklausose Baltijos valstybes respondentai nurodo svarbiausių Rusijos priešų penketuke ar trejetuke. Irgi informacinio karo rezultatas.
Kas nors – ir pagrįstai – tartų: nieko naujo, be to, reikalai, nors ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, vis tiek juda pozityvia linkme, pavyzdžiui, mūsų regione steigiami prieš Kremliaus propagandą pašaukti kovoti centrai (Rygoje, Prahoje). Vis dėlto 2020-ieji rytų Baltijai gali būti savotiški. Europoje daug skaudžių istorinių temų, europiečiai su tuo mokosi gyventi, neprimesdami kaimynams savo požiūrio. Geriausiai tam mokslui tinka istorikai. Kremlius bando sakyti – neišdegs, 2020-uosius tenka laikyti metais „atminties karų“, kuriuos V.Putino Rusija ypač su kai kuriomis kaimynėmis neabejotinai kariaus, kaip čia jau minėta, Baltijos valstybės šia prasme ypač „arti“.
Arūnas Spraunius

Nuotr. iš Vikipedijos

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online