Aliaksandras Lukašenka toliau „ieško“

Atrodytų, režimui galima ir apsiraminti, gelžbetoninė tvarka po autoritarą pergąsdinusių „maidanų“ grėsmės grąžinta. Vienam opozicijos lyderių, Varšuvoje reziduojančiam buvusiam kultūros ministrui Pavelui Latuško per internet…

Atrodytų, režimui galima ir apsiraminti, gelžbetoninė tvarka po autoritarą pergąsdinusių „maidanų“ grėsmės grąžinta. Vienam opozicijos lyderių, Varšuvoje reziduojančiam buvusiam kultūros ministrui Pavelui Latuško per interneto socialinius tinklus paraginus baltarusius vėl išeiti protestuoti, šįkart gegužės 9-ąją, tą dieną protestuojančių prieš režimą gatvėse nebuvo.
Užtat vien Minske Pergalės dieną buvo koncertas ir penki saliutai, į iškilmių vietą įleidžiant tik kruopščiai iškračius. Valdžios atstovai pareiškė neleisią temdyti didžios datos, protestų šalininkai irgi nepanoro jos temdyti, paaiškinę vengimą eiti į gatves gegužės 9-ąją nenoru tapti masuote televiziniam vaizdeliui ir baime būti sulaikytiems vien dėl milicijos gausybės. Maža kas.
Masinių susibūrimų Minsko valdžia neleidžia nuo praėjusio rudens. Vienu paskutinių bandymų protestuoti nurodytina kovo 25-oji, kai baltarusiai tradiciškai neoficialiai mini režimo draudžiamą Valios dieną (Baltarusijos demokratinės Respublikos nepriklausomybės paskelbimo diena 1918-aisiais), bet šįkart jis veikiau įsiminė negausių išdrįsusiųjų sulaikymais su vėlesiniais mušimais bei kitokiais kamavimais.
Ką tik sužinojome, jog ir Vilniuje reziduojančios opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos bendražygei, Opozicijos koordinacinės tarybos narei, kuri drįso likti tėvynėje (o juk suėmęs Minske praėjusių metų rugsėjo 7-ąją režimas bandė deportuoti į Ukrainą), simpatiškajai fleitistei Marijai Kalesnikavai ką tik (tik dabar) pateiktas galutinis kaltinimas pagal tris baudžiamojo kodekso straipsnius ir gresia įkalinimas nuo 8 iki 12 metų.
Pati nenumaldoma politikė iš kalinimo izoliautoriaus praėjusius metus „Facebooke“ įvardijo sudėtingiausiais, bet ir laimingiausiais savo gyvenime. Deja, tas nieko nekeičia, vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje kone visą planetą net gluminę masiškai taikiais protestais, baltarusiai, panašu, pavargo. Kaip nurodo politinis analitikas Artyomas Shraibmanas, labai sunku išeiti į akciją, ne ypač tikint, jog ši ką realaus duos, užtat aiškiai suvokiant (režimui ne vieną dešimtį kartų ypač akivaizdžiai „pavyzdžiais“ pademonstravus) rizikas.
Žmonės suprato, kad praėjusio rugpjūčio pavyzdžio protestai rezultatų nedavė, todėl kartotis, žinant, kad neabejotinai nukentėsi, nelogiška. Be to, labai smuko tikėjimas, kad A.Lukašenkos režimą apskritai galima pakeisti protestų metodu. Dalis aktyvistų įkalinti, dalis išvyko, daugiausia į Lenkiją, Ukrainą ar Lietuvą, – tas irgi regimai smogė protestiniam judėjimui.
Vis dėlto svarbiausias argumentas apatijos naudai – išaugusi protestų kaina, ji dabar nepalyginamai didesnė nei, tarkime, rudenį, nebūti bent nesumuštam praktiškai neįmanoma. Ne tik nesumuštam – žmones sodina net už teoriškai administracinius nusižengimus, pavyzdžiui, keletą metų kolonijos galima pelnyti už protesto įrašą ant asfalto, metus gėlių puokštę milicijos automobilio pusėn ar bandžius užstoti „pareigūnų“ mušamą moterį. Todėl surinkti daug žmonių kurioje nors miesto vietoje nebeįmanoma. Režimas atsilaikė.
Ir situacija ekonomikoje gal ir įtempta, ypač dėl išorės bei įmonių skolų, bet ne tokia dramatiška kaip kai kada skelbiama – lyginant su praėjusiais metais eksportas auga, masinės bedarbystės nėra, žmonės nebadauja. Visi (ir tarptautinės struktūros) sutinka, kad išteklių šiemet režimui užteks, kas toliau, Baltarusijoje niekas nemąsto.
Taigi režimas gali atsipūsti. Bet jo vadas kažkodėl toliau „ieško“, taip gausindamas ir „turtindamas“ šizofreniją savo šalyje.
Irgi gegužės 9-ąją (be abejo, simboliška, kaip be to) A.Lukašenka pasirašė dekretą apie šalies suverenumo gynybą Baltarusijos vadovo (tai yra, jo) nužudymo atveju. Nei daugiau, nei mažiau. Dekretas įsiteisėjo pasirašymo akimirką, jame numatomas prezidentinių įgaliojimų perdavimas Saugumo tarybai bei įvedimas šalyje (nedelsiant) ypatingosios arba karinės padėties. Saugumo tarybos sprendimai privalomi be išlygų. Dekretą Baltarusijos diktatorius pavadino vienu svarbiausių savo sprendimų.
Į Saugumo tarybą įeina aštuoni žmonės, neskaitant paties A.Lukašenkos, keturi atstovauja jėgos struktūroms.
Pagal Baltarusijos Konstituciją šalies vadovo mirties ar neveiksnumo atvejais jo įgaliojimus perima ministras pirmininkas, Saugumo taryba šiame kontekste Konstitucijoje neminima. Bet tai smulkmena. Gal todėl baltarusių politologai vietoj simbolikų beveik vieningai įžvelgia diktatoriaus žemiškai merkantilišką interesą kelti Saugumo tarybos vaidmenį, kad/kai persikraustęs iš prezidentystės (kažkada vis tiek reikės palikti postą, nors ir mirtinai jo įsikabinęs nuo 1994-ųjų) į jos pirmininkus išliktų faktiniu Baltarusijos valdytoju jau prezidento sąskaita.
Apskritai dekretą A.Lukašenka grasinosi pasirašyti dar balandį po to, kai jis ir Baltarusijos valstybinė žiniasklaida ištrimitavo „žinią“ apie baltarusių KGB ir Rusijos FSB neva atskleistą perversmo šalyje sąmokslą, ryšium su kuo suimti keturi žmonės, tarp kurių Baltarusijos ir Amerikos pilietybes turintis advokatas Yurijus Zenkovichius ir politinis technologas (beje, dirbęs A.Lukašenkai) Aleksandras Feduta.
Sąmokslas esą planuotas būtent gegužės 9-ąją (vėliau Baltarusijos KGB šefas Ivanas Tertelis televizijoje ONT patikslino – vasarą), paskelbtame vaizdo įraše iš Maskvos restorano ukrainietišku pavadinimu „Taras Bulba“ (dar viena simbolika) jo detales šie du asmenys ir svarstė su prieš Minsko režimą esą nusiteikusiais baltarusių kariškiais apsimetėliais. Baltarusijos prezidentas kreipėsi į Vladimirą Putiną, Baltarusijos KGB vadas – į FSB šefą Aleksandrą Bortnikovą, ir nenaudėliai buvo susemti.
A.Lukašenka nedelsdamas balandžio 17-ąją pareiškė, esą planuota pagrobti jo vaiką, vieną ar kelis (iš kalbos – vyriausieji sūnūs Viktoras ir Dmitrijus yra atitinkamai 44 ir 39 metų, jauniausiam Nikolajui 16-a), kaip išeis, ir uždaryti jį į rūsį, kuris parengtas Gomelio srityje. Iš pradžių baustasi atakuoti jo kortežą, tos minties atsisakyta ir apsistota ties užmiesčio rezidencijos ataka. Sąmokslas regztas su JAV aukščiausios vadovybės žinia ir turbūt palaiminimu, nes tik ji gali sankcionuoti tokį veiksmą, ir koordinuotas Amerikos specialiųjų tarnybų, greičiausiai CŽV ar FTB.
Pasak Baltarusijos autokrato patikslinimo balandžio 24 dieną, į jo likvidavimo operaciją buvo pasirengę investuoti 10 milijonų dolerių, dar milijonas būtų sumokėtas jį nušovusiam kileriui. Kas mokėtų ir iš kur tokie pinigai, A.Lukašenka nepasakė. Užtat nurodė ilgai kentęs, vis stūmęs tolyn raudonas linijas, bet dabar, kai iškilusi grėsmė niekuo dėtiems jo vaikams, tai jau viskas, nenaudėliai bus dusinami taip, kad maža nepasirodys.
Paskelbta balandžio 24-ąją, negailestingo rūstybės pasireiškimo-atpildo tebelaukiama. Gal ir gerai, nes juk tradiciškai kentėtų niekuo dėti Baltarusijos žmonės.
Gegužės 7 dieną nenumaldomas autokratas „nepaliko be dėmesio“ žinios apie 10 baltarusių atstovaujančius keturis advokatus, kurie kreipėsi į Vokietijos miesto Karlsrūjės prokuratūrą su reikalavimu pradėti baudžiamąjį tyrimą prieš baltarusių pareigūnus ir prezidentą asmeniškai dėl represijų masinių protestų metu. Advokatai nurodo turį 100 dokumentuotų jegos struktūrų atstovų taikytų kankinimų įrodymų. A.Lukašenka teisininkus išvadino fašizmo paveldėtojais: „Suprasčiau, jei Anglija ar ten Prancūzija rodytų iniciatyvą, sąjungininkų koalicijoje buvo. Bet ne fašizmo paveldėtojai, jie atseit mane teis… Ks jūs tokie, kad mane teistumėt?“ Tiesa, ir patikslino asmeniškai advokatų nepeikiąs, jie tik paveldėtojai kartų, kurios pradėjo Antrąjį pasaulinį karą.
O sausio 28 dieną posėdyje valstybės valdymo klausimais A.Lukašenka pareiškė, kad įvykiai (protestai) Baltarusijoje signalizuoja apie pernelyg liberalius įstatymus šalyje, valdžia paskutinius keletą metų liberalizmu užsižaidė. Esą jėgos struktūros savo darbą atliko pavyzdingai, neleido šaliai nusiristi į eilinės spalvotosios revoliucijos bedugnę, kaip to pageidavo protestų rėmėjai užsienyje (čia Baltijos šalys, Ukraina ir Lenkija laikytinos „favoritėmis“), vis dėlto įstatymai turi ne tik operatyviai reaguoti, bet ir tarnauti prevencija prieš tokias grėsmes.
Štai tokie retoriniai pasažai, net labai regimi ne tik Baltarusijos viešojoje erdvėje, taigi „Ir taip toliau“ neabejotinai galima ir būtina tikėtis.
Jei jau kalbama apie viešas reprezentacijas Baltarusijoje, ir tokia statistika: pasak „Human Rights Watch“ kovo 29-ąją paskelbto pranešimo, Baltarusijos valdžia paskutinius penkis mėnesius užčiaupimo tikslu ypač sustiprino spaudimą nepriklausomai žiniasklaidai, nuo rugsėjo iki kovo užvedusi 18 baudžiamųjų bylų žurnalistams veikiausiai už jų profesinę veiklą, o ne mokesčių vengimą, viešosios tvarkos pažeidimus ar trukdymą dirbti milicijai, kaip oficialiai skelbiama. Trys iš jų jau nuteisti kalėti nuo pusmečio iki dviejų metų, septyni teismo tebelaukia.
Dar apie su viešuma bei minčių reprentacijomis susijusius reikalus: tarp Baltarusijoje verčiamų (!) pirkti knygų esama, pavyzdžiui, Ivano Turlako parašytos „Tautų tėvo Stalino ir tėvuko Lukašenkos pamoka“, Nacistinis pučas 2020-aisiais Baltarusijoje“, „Stalinas – Baltarusijos simbolis“. Kaip sakoma, be komentarų.
Visiško kognityvinio disonanso irgi ypač išraiškinga (greta knygų, be abejo) prezentacija galima nurodyti istoriją apie 13-metę Minsko gyventoją Jevgeniją Vorochkovą, kuri kovo 29-ąją vakarodama su draugais ryžosi ant asfalto dažų balionėliu išrašyti baltarusišką žodį „Zhivie“ (gyvenk). Netoliese autobuse buvę milicininkai „nusikaltimą“ pastebėjo ir paauglę su visais draugais pasiėmė, mamai apie tai niekas nepranešė, apie Jevgenijos buvimo vietą ji tesužinojo, tik kai vėlai vakare prisiskambino dukrai.
Kai moteris kitą dieną nuvyko į milicijos skyrių, jai buvo įteiktas administracinio pažeidimo protokolas ir su teiginiais, jog ji neįvykdo prievolės auklėti nepilnametę dukrą, kovo 29-ąją apie pusę devintos vakaro ant asfalto violetine spalva užrašiusią „Zhivie“ ir taip pažeidusią viešų masinių renginių tvarką. Užrašu „Zhivie“ ji aktyviai dalyvavo su miesto vykdomuoju komitetu nesuderintame pikete.
Nelabai ką bepridursi šizofrenijos masto klausimu prie A.Lukašenkos „tvarkos“.
Viena vertus, gana desperatišką aktyvumą gal sąlygoja laukimo nerimas, kai net nelabai paslanki Europa dirba ties jau ketvirtu sankcijų Minsko režimui paketu, kurį gegužės 10 dieną spaudos konferencijoje Briuselyje anonsavo Europos Sąjungos diplomatijos vadovas Josepas Borrellis. Jį kurdama Europos Taryba atsižvelgs į viską, kas paskutiniais mėnesiais vyko Baltarusijoje, taip pat režimo spaudimą vietos lenkų bendruomenei. Sankcijos gali paliesti iki 50 asmenų.
Ir aspektas, kurį pastebėjo ukrainiečių publicistas Vitalijus Portnikovas. Svarbiausiu išoriniu baltarusių protestų rezultatu tapo A.Lukašenkos galutinė delegetimizacija tarptautinėje arenoje, baltarusių autoritaras ir Rusijos prezidentas virto savotišku duetu, kuriame A.Lukašenkai tarsi kokiam mitriam komikui telieka spėti pataikyti į V.Putino užduotą toną. Tik tiek.
Jis vis dar nepasirengęs Rusijos-Baltarusijos integracijai pagal V.Putino scenarijų, šis vis dar nepasirengęs skolinti Baltarusijos autokratui pinigų už nesibaigiančius integracinius pažadus. Bet galimybių manevruoti A.Lukašenka beveik neturi, „duetas“ pritariančiojo teisėmis su Rusijos prezidentu beliko vieninteliu jo teisėtumo įrodymu, kuris dar leidžia laikytis valdžioje.
Labai jau trapus tas įrodymas, tą turbūt supranta ir pats autoritaras, veikiausiai iš čia ir dėl to neliaujantis lietis šizofrenijos srautas.
Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online