Amžinas karas ir amžina Pergalė

Šiais metais bus minimas Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-metis. Europoje šis karas baigėsi gegužės 8 dieną, o oficiali šio globalaus konflikto pabaiga turėtų būti minima rugsėjo 2 dieną – prisimenant Japonijos kapituliaci…

Šiais metais bus minimas Antrojo pasaulinio karo pabaigos 75-metis. Europoje šis karas baigėsi gegužės 8 dieną, o oficiali šio globalaus konflikto pabaiga turėtų būti minima rugsėjo 2 dieną – prisimenant Japonijos kapituliacijos metines. Tačiau kiek kitaip aptariamų istorinių įvykių naratyvas yra interpretuojamas Rusijoje. Ten gegužės 9 dieną pompastiškai bus švenčiama Pergalės diena. Šiuo atveju kalba eina ne vien apie valstybinę šventę, bet ir apie esminį Rusijos visuomenės masinėje sąmonėje įtvirtintą istorinį pasakojimą. Šis naratyvas Maskvos rankose tampa ne tik mobilizacine priemone, bet ir instrumentu, aktyviai panaudojamu propagandoje.
Apie kokį karą kalba Maskva?
Nesunku pastebėti, jog Rusijoje minėtų istorinių įvykių kontekste kalbama ne apie Antrą pasaulinį, bet apie Didįjį Tėvynės karą. Rusiškame kontekste šie du karų pavadinimai dažnai vartojami kaip sinonimiški, tačiau čia iš tikrųjų yra svarbus niuansas. Didžiuoju Tėvynės karu Rusijoje vadinamas periodas nuo 1941 metų birželio 22 dienos iki 1945 metų gegužės 8 (Maskvos laiku – gegužės 9) dienos. Kitaip sakant, Rusijoje mėgstama kalbėti apie tą karo etapą, kai nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą.
Tačiau Antras pasaulinis karas prasidėjo 1939 metų rugsėjo 1 dieną, kai nacių Vokietija užpuolė Lenkiją. Beje, Sovietų Sąjunga įsitraukė į šį karą irgi ne 1941 metais. Verta prisiminti, kad Maskva užpuolė Lenkiją 1939 metų rugsėjo 17 dieną, iš esmės veikdama kaip nacių Vokietijos sąjungininkė. Visa tai iš esmės buvo numatyta slaptuosiuose protokoluose, kurie lydėjo tų pačių metų rugpjūčio 28 dieną pasirašytą nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartį, kuri geriau yra žinoma Molotovo-Ribentropo pakto vardu.
Visiems besidomintiems tuo istorinio periodo specifika siūlyčiau rasti internete notos, kurią Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas įteikė Lenkijos ambasadoriui Maskvoje Waclowui Grzybowskiui (beje, pastarasis atsisakė notą priimti) 1939 metų rugsėjo 17 dieną. Minėtame diplomatiniame dokumente kaltė dėl karo pradžios suverčiama Lenkijai, o agresija prieš besiginančią nuo nacių šalį pateisinama siekiu „apsaugoti kraujo brolius baltarusius ir ukrainiečius“, gyvenančius Lenkijos teritorijoje.
Prie Antrojo pasaulinio karo įvykių chronologiškai galima priskirti ir Sovietų Sąjungos Žiemos karą su Suomija, o taip pat 1940 metų vasaros Baltijos šalių okupaciją. Tačiau visi šie įvykiai yra labai neparankūs Rusijos propagandai, todėl, kaip ir minėta, sau aktualaus karo pradžią Maskva skaičiuoja nuo 1941 metų birželio 22 dienos.
Istorinė perspektyva ir dabartis
Atrodytų, jog 75 metų laikotarpis yra pakankamai ilgas, kad apie anuos įvykius jau galima būtų kalbėti gana ramiai, taikant požiūriui filosofinę prizmę. Kita vertus – kartais atrodo, kad Antras pasaulinis karas taip ir nesibaigė – ypač Maskvos ideologų galvose. Dėl Pergalės, kuri minima Rusijoje gegužės 9 dieną, aršiai kovojama kiekvienais metais. Šiemet, beje, galima tikėtis dar sunkesnių propagandinių ir ideologinių kovų, nes, kaip ir minėta, patys metai yra jubiliejiniai.
Rusų sociologas Levas Gudkovas buvo nustatęs, jog Didysis Tėvynės karas ir pergalė jame yra esminis istorinis XX amžiaus įvykis, įsitvirtinęs dabartinių Rusijos gyventojų galvose (žr. L. Gudkovo straipsnių rinkinį „Negatyvi tapatybė“ (ru. Негативная идентичность. Maskva, 2004). Pagal savo reikšmę Rusijos gyventojų vertinimuose šis istorinis įvykis nusileidžia net Jurijaus Gagarino skrydžiui į kosmosą.
Viena vertus, tokią situaciją susidarė dėl to, jog Pergalės kultas buvo pradėtas kurti dar sovietmečiu. Prie to prisidėjo tiek sovietinė propaganda, tiek ir, kaip galima pasakyti vartojant šiuolaikinius terminus, tuometinės kūrybinės industrijos. Karo ir Pergalės vaizdai buvo įtvirtinami knyguose, filmuose, dainuose ir pan. Tačiau čia galima pamatyti ir atvirkštinį procesą. Dabartiniai Rusijos propagandai yra patogu išnaudoti Pergalės kultą (manipuliuoti naratyvais, susijusiais su Didžiuoju Tėvynės karu), nes jis yra sėkmingai įsitvirtinęs žmonių sąmonėje bei verčia žmones jautriai reaguoti į bet kokią su šiuo naratyvu susijusią informaciją.
Kam labiausiai kliūna?
Pasinaudodamas Pergale (ir visu Didžiojo Tėvynės karo naratyvu) Kremlius dabartinėse propagandinėse pastangose grįžta ne tiesiog prie sovietinio, bet prie 1939 metų sovietinio naratyvo. Čia galima priminti tik kelis elementus, kurie yra susiję su bandymais pavaizduoti Molotovo-Ribentropo paktą kaip strateginį Stalino manevrą (neva, siekiant laimėti laiko ir atitolinti Vokietijos agresiją prieš Sovietų Sąjungą), paraleliai akcentuojant, kad ir kitos valstybės pasirašydavo panašias sutartis su nacių Vokietija, bei net vėl kaltinant Lenkiją išprovokavus karą.
Tokių naratyvų eskalavimą galima buvo stebėti jau praeitų metų rugpjūčio pabaigoje, kai Molotovo-Ribentropo paktui suėjo 80 metų. Kita vertus, tik Sovietų Sąjunga pasirašydama susitarimą su Vokietija sudarė ir slaptuosius protokolus, pagal kuriuos iš esmės buvo padalytos įtakos sferos Europoje. Taigi, lyginti Molotovo-Ribentropo paktą ir kitų valstybių susitarimus su nacių Vokietija dėl minėtos priežasties būtų nekorektiška.
Herojiški pasakojimai apie Didįjį Tėvynės karą eina kartu su pasakojimais apie „banditus“ ir „nacių pakalikus“ Baltijos šalyse, t. y. „miško brolius“. Maskvai yra labai svarbus šis naratyvas, ar toks pasakojimo aspektas, nes pripažinus, jog pokariu Baltijos šalyse (ir Ukrainoje) vyko kovos dėl nepriklausomybės tektų pripažinti ir 1940 metų okupacijos faktą. Daryti to Kremlius, suprantama, neketina.
Eskaluoti „Lenkijos kaltės“ temą Maskvai irgi tenka, siekiant nuvesti diskusijas nuo kitų gana plačiai žinomų faktų. Tarp jų užtektų paminėti tik du – lenkų karininkų sušaudymą Katynėje (beje, vėl bandoma gaivinti naratyvą, kad tai iš tikrųjų nacių aukos) ir Raudonosios armijos – kurią Rusijoje vaizduoja kaip „Europos išlaisvintoją“ – neskubėjimą ateiti į pagalbą Varšuvos sukilimo dalyviams.
Kita vertus, Rusijos mitologizuotas pasakojimas apie didžiąją Pergalę yra oficialiu lygmeniu apvalytas nuo visų sudėtingų, nepageidaujamų ar šiam pasakojimui tiesiog pavojingų aspektų. Kaltindama kitus „istorijos perrašymu“ Maskva pati aktyviai užsiima istorijos konstravimu. Šiame procese nemažai nutylėjimų ar net falsifikacijų.
Kita vertus, reikia suprasti, jog kaltinimai Lenkijai dėl karo provokavimo arba pasvarstymai apie tai, kad Baltijos šalyse buvo išžudyti visi žydai (prisiminus Vladimiro Putino pasisakymą Izraelyje Holokausto minėjime šių metų sausio 23 d.) labiau atspindi ne istorinės tiesios paieškas, o dabartinę situaciją. Tiek Lenkija, tiek Baltijos valstybės vertinamos Maskvoje kaip geopolitiniai priešai, o tiksliau – sudedamos dalys didesnių geopolitinių priešų, tokių kaip NATO ar ES.
Jubiliejiniai metais iš esmės yra parankūs atitinkamų naratyvų eskalavimui. Kremlius to tikrai neatsisakys. Galima prognozuoti, kad aštrus ir agresyvus „didžiosios Pergalės“ ir kitų satelitinių naratyvų (apie „nedėkingą, savo išlaisvintuojus pamiršusią Europą“ bei apie „fašizmą Baltijos valstybėse“) aktualizavimas Rusijos informacinėje erdvėje su bandymais prastumti šiuos naratyvus ir į kitų valstybių eterį stiprės iki pat gegužės 9 dienos, pasiekdamas piką būtent per Pergalės dienos minėjimą. Vėliau šis informacinis puolimas gal kiek nuslūgs, bet tikrai neišnyks.
Viktor Denisenko

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online