Amžinojo įšalo geopolitika

Lietuviams tremtiniams „amžino įšalo žemė” yra tapusi sovietinio blogio metafora, asocijuojasi su kažkuo labai nesvetingu, atgrasiu, tiesiog nekenčiamu. Jei tiems tremtiniams pasakytume, kad ateina laikas, kai amžinąjį įšalą …

Lietuviams tremtiniams „amžino įšalo žemė” yra tapusi sovietinio blogio metafora, asocijuojasi su kažkuo labai nesvetingu, atgrasiu, tiesiog nekenčiamu. Jei tiems tremtiniams pasakytume, kad ateina laikas, kai amžinąjį įšalą tenka saugoti ir branginti, tikriausiai liktume nesuprasti.
O tiesa tokia – klimatas šyla, tirpsta ne tik ledai Arktikoje ir Antarktidos danga. Tirpsta ir amžinasis įšalas, o jo tirpimas yra ne tik ekologija – tai geopolitinis reiškinys, suteikiantis kai kam naujų galimybių, o kai kam labai rimtų bėdų.
Kai kurios galimybės ne tik matosi, jos jau panaudojamos. Pastebimai trumpėja už poliarinio rato esančių jūrų užšalimo laikas. Vadinamasis Šiaurės jūrų kelias kai kuriose vietose anksčiau veikdavo tik du mėnesius, dabar jau beveik dvigubai ilgiau, o ir susidarantis ledo sluoksnis plonesnis. Panaši situacija ir tarp Kanados salų einančiame Šiaurės-vakarų kelyje. Skaičiuojama, kad prekių gabenimas šiaurė jūromis tampa vis pigesnis ir pradeda rimtai konkuruoti su keliu per Sueco kanalą. Neatsitiktinai ir Kinija rodo vis daugiau noro tapti „Arktine valstybe“ ieškodama netradicinių „šilko kelių“ į Europą. Tai būtų neblogas biznis ir Rusijai, mat šis transporto koridorius yra jos teritoriniuose vandenyse. Gali būti, kad Sibiro šiltėjimas palengvins energetinių resursų paieškas ir gavybą tad kai kurie resursai Kinijai taps visai netoli. Didėja dėmesys ir vadinamai Arkties saugumo dimensijai, regionas tampa potencialiu karo lauku, atsiranda vis daugiau ginčių dėl teritorinių vandenų pasidalijimo. Galima tikėtis, kad nesvetingas regionas taps visai pakenčiamu gyvenimui.
Bet ne viskas taip paprasta. Įšalo tirpimas gali atnešti kur kas daugiau bėdų nei naudos. O jis tikrai tirpsta.
Švedijoje esantis tyrimo centras Nordregio parengė kelias studijas apie amžinojo įšalo būklę ir jos kitimus.
Tipingas įšalas paprastai prasideda pora metrų po žeme, kai kuriais atvejais jo storis gali siekti kilometrą. Daugiausia įšalo yra Rusijoje, jis savotiškai „dengia“ net 65 procentus, t.y. du trečdalius šalies teritorijos. Amžino įšalo zonoje yra apie 80 procentų Aliaskos, pusė Kanados, Grenlandiją, Islandija, dalį Skandinavijos. Jo yra Tibete, Alpėse. Pirėnuose.
Amžinojo įšalo teritorijoje gyvena apie 4 mln. žmonių, Rusijoje – beveik 2 milijonai, čia yra tokie reikšmingi miestai kaip Surgutas, Jakutskas, Norilskas Vorkuta. Amžinojo įšalo zonoje yra ne tik miestai, kasyklos ar naftos ir dujų verslovės, čia yra ir Bilibinsko atominė elektrinė, radioaktyvių medžiagų kapinynas Naujojoje Žemėje ir dar daug kitų svarbių objektų.
Klimatui šiltėjant, pastebimas visau „buitiškas“ reiškinys – įšalas virsta purvynu – niekada neišnykstantis kietasis masyvas pradeda minkštėti. Poveikis matomas ir plika akimi, atsiranda nelygumai duobės, genda keliai ir geležinkeliai, svyra ir griūna namai. Žemės paviršius keičia savo formą. Tiesa, nežymiai jis kinta kiekvieną pavasarį, bet namai taip negriūdavo. Tačiau dabar stebimi procesai tikrai verčia nerimauti.
Jei jau kalba apie Rusiją, tai išsamių įšalo tyrimų kol kas nėra, tik dabar Dūmoje atsirado projektas steigti įšalo situacijos stebėjimo sistemą, kuri realiai procesas turėtų „pajudėti“ po 3-4 metų. Tačiau ir be oficialaus stebėjimo, kukliais skaičiavimais nuostoliai dėl įšalo tirpimo iki 2050 metų sieks apie 250 milijardų eurų (tai mūsų šalies 5 metų BVP). Ir tai, jei situacija nesikeis, nors visi ženklai rodo, kad ji keisis – į blogąją pusę. Įšalo tirpimas jau dabar yra kas ketvirtos techninės avarijos priežastis ir sudaro apie trečdalį nuostolių gavybos versle. Įšalas pastebimai traukiasi, nes kai kuriose vietovėse vasarą temperatūra pakyla iki 30 laipsnių. Greičiausiai tirpsta ten, kur iškirstas miškas, nes jis jau nesaugo paviršiaus nuo saulės, o Rusijoje tokių išnaikintų miškų nestinga. Atsiranda duobės-krateriai. Formuojasi pelkynai, ežerai.
Atsiranda naujų „mičiūrinų“, kurie kalba apie tai, kad lengviau bus gauti naftą ir dujas, kiti kalba apie žydinčius sodus ir ilgesnį šiaurės laivybos laiką, o Rusijos ypatingų situacijų ministerija ruošiasi… katastrofai. Numatoma daugiau vandens upėse, didesnė potvynių rizika, krantų išplovimas, viskas, kas blogo gali nutikti. Keliai ir vamzdynai buvo tiesiami nenumatant, kad gruntas ir reljefas gali taip stipriai pasikeisti. Vamzdynai gali tiesiog sutrūkinėti. Didžiausia grėsmė prognozuojama Čiukotkai, Kolymos upės baseinui, Karos jūros pakrantei, Vakarų Sibirui. Kažkada sovietinės sistemos išaukštinta Baikalo-Amūro geležinkelio magistralė jau nuo savo tiesimo pradžios buvo taip ir neatsipirkęs „amžinas remontas“, dabar iškyla grėsmė, kad BAMas taps iš viso nefunkcionalus.
Tai, sakykime, techniniai pavojai, kurių padariniai dar gali būti pataisomi techninėmis priemonėmis. Geležinkelį ar greitkelį galima vėl nutiesti, nors ir nepigiai. Kur kas rimtesnės yra biocheminės įšalo tirpimo pasekmės. Tirpstantis įšalas tampa didžiausiu pasaulyje vadinamų šiltnamio dujų „gamintoju“. Paradoksalu, bet šylantis klimatas atpalaiduoja dujas, kurios dar labiau skatina klimatą šilti.
Minėtos šiltnamio dujos – anglies dvideginis ir metanas. Jų čia gali susidaryti tiek, kad jokios europinės žaliosios programos ir mūsų ekologiniai rūpesčiai nepadės. Kukliais paskaičiavimais vien Rusijos Sibiras „produkuoja“ apie ketvirtadalį visos mūsų planetos metano. Metanas – tai tos pačios gamtinės dujos, bet čia jos veržiasi nekontroliuojamai ir ne į dujotiekius. Metanu prisotintas Obės, Lenos, Jenisiejaus vanduo, kai kurie pelkynai tiesiog „verda“ dėl išsiskiriančio metano.
Jungtinių Tautų Tarptautinė klimato kaitos grupė (IPPC) savo naujausiame raporte prognozuoja, kad vadinamasis Arktikos regionas kasmet „pagamins“ apie 10-16 milijardų tonų dujų (skaičiuojant vadinamais anglies dvideginio ekvivalentais, realiai apie pusė tų dujų yra metanas, pusė – anglies dvideginis). Palyginimui galima pasakyti, kad skaičiuojama, jog viso pasaulio žmogaus veikla (antropogeninis faktorius) pagamina apie 48 milijardus. Tad Arktikos dalis įspūdinga, ir mes nesame tikri, kad mažindami šiltnamio dujų išskyrimą savo ekologiškose šalyse, sugebėsime kompensuoti Arktikos išskyrimus.
Kol Rusijos valdžia atsainiai žiūri į amžinojo įšalo problemas, vietiniai mokslininkai kuria kartais tiesiog fantastiškus Sibiro išsaugojimo (ar atnaujinimo) planus. Štai Dr. Sergiej Zimov, gyvenantis Čerskio miestelyje Jakutijoje teigia, kad Sibiras praeityje buvo stepė, ir tą stepę dabar galima atkurti. Žolynai sugeria anglies dvideginį kur kas geriau nei medžiai, tad reikia daugiau pievų nei miškų (aha, o kaip tie tiesioginiai saulės spinduliai, kurie tirpina?). 14 000 ha plote mokslininkas įkūrė vadinamą Pleistoceno parką – nedidelę stepę, kurioje gyvena daugybė gyvūnų, įskaitant bizonus. Zimovo svajonė yra klonuoti mamutus, genetinės medžiagos jau turime pakankamai. (Savaip įdomu, kad miesteliui suteiktas Jono Čerskio – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bajoro, keliautojo ir mokslininko, 1863 metų sukilėlio vardas).
Tai gamtininkų projektai. O kaip su geopolitika?
Žinomas rusų politologas Dmitry Trenin yra užsiminęs, kad jei XVIII amžiaus pradžioje caras Petras būtų įžvalgesnis, sostinę reikėjo perkelti ne prie Baltijos, o prie Ramiojo vandenyno. Vladivostokas šiandien būtų kur kas geriau nei Peterburgas. Tada būtų ir prieš Japoniją karas laimėtas ir Kinija elgtųsi ne taip įžūliai.
Rusijos valstybės esmė yra kuo didesnės teritorijos valdymas. Rusija Sibirą valdo, bet taip jo ir neįsisavino. Kinijai irgi reikia teritorijos, ypač teritorijos su resursas, tad šiltėjantis Sibiras jai yra viliojanti perspektyva. Todėl Rusijos ir Kinijos priešprieša šiame regione gali stiprėti, o perspektyva yra labiau Kinijos naudai. Kinijai Sibiras arti, rusams – toli pakraštyje. Abi šalys Rusija ir Kinija panašios savo mąstymu, tad tikėtina, jog kompromisą rasti bus sunku.
Ilgoje ir miglotoje Rusijos ir Kinijos santykių seriale tęsinių nepristigs. Nors to Sibiro, regis, ne tiek mažai… Tiesa ir tai, kad Rusija jau daugiau nei du šimtus metų žino, esanti turtingiausia resursais pasaulio šalis… bet paprastas rusas dėl to turtingu netampa.
Teksto pradžioje užsiminėme, kad šylanti Arktika tampa karo lauku. Teritorijos, kurios anksčiau niekam nerūpėjo, tampa reikšmingos, perbraižomi sausumos ir vandenų žemėlapiai. O čia netrūksta ir geometrijos kuriozų. Sienų braižymo konvencijose paprastai sakoma, kad jūrą tarp dviejų šalių dalija linija, statmena kranto linijai. Būtų logiška manyti, kad linijos turėtų „sueiti“ į ašigalį, bet taip neparašyta ir kartais jos… nesueina.
Susipažinę su geopolitika nesunkiai atsakys į klausimą, kodėl buvusios SSSR ir dabartinės Rusijos povandeninių laivų bazės yra Kolos pusiasalyje. Ogi todėl. Kad iš čia yra vienintelis kelias rusų laivams išplauti į Atlanto vandenyną, „nevargstant“ su Baltijos ar Juodosios jūros sąsiauriais. Barenco jūra ir taip neužšąlanti, bet ir aplinkinių vandenų šiltėjimas gundo plėsti karinę infrastruktūrą regione.
Labai tolimoje šiaurėje yra tokia Prano (Pranciškaus) Juozapo žemė – 85 salų archipelagas, kurį prieš pusantro šimto metų atrado Austrijos-Vengrijos poliarinių tyrinėjimų entuziastai (iš čia ir pavadinimas). Archipelagas ilgus metus priklausė Rusijai ir tiek, be didesnės naudos. Tačiau dabar jame sujudimas – atsirado karinė bazė su oro uostu. Pakilimo tako ilgis (3500 m.) leidžia joje priimti didžiuosius transporto lėktuvus (IL-76) ir strateginius bombonešius (Tu-95). Kol kas bazėje yra galimybė apgyvendinti iki 150 asmenų, bet tai tik pradžia. Ne taip seniai bazė aplankė ir pats Vladimiras Putinas, atskridęs jau minėtu IL-76 lėktuvu. Tad reikalas ne šiaip sau. Rusijos karinių bazių archipelagas – nuo Murmansko iki Čiukotkos – pastebimai didėja.
O šiaip jau saugumo politikos debatuose Arktika minima vis dažniau. Tad ir politinis klimatas ten šyla.
Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online