Ar baltams kaip nuosekliausiems Kremliaus kritikams negresia geopolitinė vienatvė?

Viena „Brexito“ pasekmių tarptautinėje viešojoje erdvėje nurodoma stabiliai griežtos politikos Kremliaus atžvilgiu besilaikančios Jungtinės Karalystės (JK) netektis, esą pastarąją spragą Europos Sąjungoje (ES) teks pildyti Le…

Viena „Brexito“ pasekmių tarptautinėje viešojoje erdvėje nurodoma stabiliai griežtos politikos Kremliaus atžvilgiu besilaikančios Jungtinės Karalystės (JK) netektis, esą pastarąją spragą Europos Sąjungoje (ES) teks pildyti Lenkijai, Švedijai, Rumunijai ir Baltijos valstybėms. Bet kuriuo atveju Maskvoje „Brexito“ proga šampaną galėjo atkimšti, jis Vakarų galimybes priešintis Kremliui susilpnino.
Iš kitos pusės, Maskvoje gerai supranta, kad prieš ją paskelbtos sankcijos kaip reikiant ims smaugti praėjus dešimtmečiui nuo priėmimo, 2024-aisiais, kaip tai nutiko buvusioje Jugoslavijoje. Ir ryšium su tuo Rusijoje galima įžvelgti 3 galimų jos raidos vektorių konkurenciją – Rusija kaip atskira, ypatinga valstybė pati sau; Rusija yra Eurazija, todėl imperija, ir Rusija kaip Vakarų dalis.
Šia prasme išraiškingu laikytinas buvusio vicepremjero, patyrusio geopolitinio vadybininko (Moldovoje sugebėjo taktiniais sumetimais „sutaikyti“ Ameriką, ES ir Maskvą) Dmitrijaus Kozako skyrimas Rusijos prezidento administracijos direktoriaus pavaduotoju, į kurio pareigas įeis ir separatistinių Ukrainos rytų „priežiūra“ (vietoj Vladislavo Surkovo). Nors ištikimai tarnauja prezidentui Vladimirui Putinui, D.Kozakas yra iš tų jo aplinkos žmonių, kurio vaikai gyvena Vakaruose ir pats jis laiko save vakarietiško stiliaus vadybininku.
Galima prognozuoti tendenciją, kad šis vadybininkas prisidės prie siekiančių „sutaikyti“ Maskvą su Vakarais taip pat rytų Europos sąskaita. Todėl Rusijos politinė klasė jau kurį laiką aktyviai pirmiausia Vakarus ir atakuoja.
Viena tų atakų pasekmių – rusų delegacijos grąžinimas į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją (ETPA), kur posėdžiauja ir už sprendimus balsuoja 47 demokratinių šalių atstovai. Rusijos dūmos deputatas Piotras Tolstojus sausio pabaigoje išrinktas vienu Asamblėjos viceprimininkų, nors anksčiau yra pavadinęs šią organizaciją cirku ir apkaltinęs chamiška antirusiška propaganda. Rusų valstybinė žiniasklaida išrinkimų iškart įvardijo pergale prie rusofobus iš Baltijos valstybių bei Ukrainos.
Iširinkimui Baltijos valstybės iš tiesų priešinosi nuosekliausiai, Lietuvos ir Latvijos delegacijų  atstovai Emmanuelis Zingeris ir Marija Golubeva nurodė į Rusijos ignoruojamus Europos žmogaus teisių teismo sprendimus (pavyzdžiui, atsisakant teikti paaiškinimus dėl homoseksualių žmonių nužudymų Čečėnijoje), Maskvos agresiją prieš Gruziją, Ukrainą, demokratijos pažeidimus (žmogaus teisų organizacijos „Memorial“ duomenimis, šiuo metu Rusijoje yra 312 politinių kalinių), aneksuotame Kryme rinktų deputatų buvimą rusų delegacijoje. Nesuveikė.
E.Zingeris interviu radijui „Svoboda“ (https://www.svoboda.org/a/30408613.html) priminė, kad  Rusijos narystė ETPA iš tiesų neginčyta net po rusų tankų „vizito“ į Ukrainos rytus prieš 5-eris metus, jos įgaliojimai tik pristabdyti. Maskva įsižeidusi dėl sankcijų pati nustojo dalyvauti  Asamblėjos veikloje. Ir priminė, kad de facto rusų delegacijoje nėra nė vieno opozicijos atstovo, nors pagal reglamentą privalo būti mažiausiai du. Vis dėlto kai kurie geranoriai iš kitų šalių delegacijų argumentavo, esą geriau tegu rusai dalyvauja, bus bent galima užduoti jiems klausimus. Kol kas tai irgi neveikia, pasak E.Zingerio, vietoj atsakymų sulaukiama niūraus tylėjimo, įspūdis toks, kad rusai mėgina įtvirtinti Rusijos dūmos, o ne demokratinės struktūros papročius.
Tarptautinėje viešojoje erdvėje netrūksta liudijimų apie dalies Vakarų elitų pasirengimą eiti su Maskva į sandėrį, kam situacija Kryme bei Ukrainos rytuose tik trukdo. V.Putinas dar 2014-aisiais skelbė, esą ukrainiečiai neįgalūs kurti valstybingumą ir gali būti tik satelitai (žinia, kieno). Maskva meistriškai sėja sumaištį, po to tarptautinėje erdvėje skelbia „mes juk sakėme…“. Tas scenarijus tebetikrinamas Ukrainoje, jei seksis, niekas netrukdys „žengti toliau“, juo labiau kad Baltijos šalys,  Lenkija nuosekliausiai remia ukrainiečių europinį vektorių.
Šai prasme įdomus viešose ataskaitose atsidūręs sakinys iš paskutinės V.Putino ir Aleksandro Lukašenkos derybų sesijos Sočyje. Gerokai „pamarinavęs“ lėktuvą su savo vyriausybine delegacija, Rusijos prezidentas Sočyje gavo progą iš pradžių akis į akį su Baltarusijos kolega aptarti taip pat kaimynines valstybes ir kokios politikos dera laikytis jų atžvilgiu. Nekonkretintos nei kaimynės, nei politikos turinys, bet, akivaizdu, abu rinkinius pasiūlė ne Baltarusjos pusė. Rusų delegacijai pagaliau pasiekus derybų vietą ir joms pasibaigus, jų dalyviai sužaidė ledo ritulį, rinktinė, į kurią įėjo Rusijos ir Baltarusijos prezidentai, išlošė triuškinamai – 13:4. Publicistas Ilja Milshteinas tą komentavo (graniru.org/Politics/World/Europe/Belarus/m.278288.html) kaip gruboką užuominą apie galbūt projektuojamus kolektyvinius „kvietimus“ vienijimuisi Kremliaus stiliumi – su dusinimu „broliškame“ glėbyje. Kaip neseniai Kryme, Ukrainos rytuose, anksčiau Čečėnijoje, Baltijos valstybėse ir „toliau“ iki buvusios Varšuvos sutarties bloko imtinai.
Maskva ne šiaip „prisiminė“, kad lenkai smuko iki rusofobijos bei antisemitizmo. Varšuva dabar (kaip ne kartą anksčiau) virto centrine Kremliaus ekspansijai besipriešinančia galia, logiška siekti demoralizuoti jos visuomenę, beje, ir siekiant sabotuoti Varšuvos paramą baltarusių nacijos demokratiniams siekiams.
Lenkijos Riaševe vykusiame XIII forume „Europa-Ukraina“ Vasario pradžioje Lenkijos seimo vicemaršalka Małgorzata Gosiewska pastebėjo, su Rusija dabar susikalbėti neįmanoma, o Kijevas Ukrainos rytuose gina Vakarų ramybę bei Europos vertybes. Į Estijos parlamento sausio 29-ąją priimtą pareiškimo „Dėl istorinės atminties ir istorijos klastojimo“ projektą dėl Rusijos siekių iškraipyti Antrojo pasaulinio karo istoriją, Rusijos ambasada atrėžė, kad bandymai apibūdinti Sovietų Sąjungą viena pagrindinių Antrojo pasaulinio karo iniciatorių šventvagiški. Kirtis į kirtį. Šie metai gali būti geopolitiškai karšti.
Istorija dažniau kartojasi, didesniu ar mažesniu laipsniu. Pasak Jenos universiteto Rytų Europos istorijos katedrai vadovaujančio istoriko Jocheno Böhlerio (www.svoboda.org/a/30422421.html), po 1-ojo pasaulinio Vakarai ne ypač domėjosi, jų vertinimu, menkai išsivysčiusia Rytų Europa. 2005-aisiais vizito į Latviją metu tuometinis JAV prezidentas Georgas Bushas jaunesnysis ir Baltijos šalių pokarinį likimą lėmusius Jaltos konferencijos (1945 02 04-11) susitarimus įvardijo viena didžiausių neteisybių istorijoje, Vakarai pademonstravo nedovanotiną silpnumą ir trumparegiškumą, atidavę Josifui Stalinui Rytų Europą.
Mūsų regione vėl į pirmą planą kyla konfliktas dėl įtakos tarp Vakarų ir Rusijos, bet su skirtingais veikimo algoritmais – ES veikia politinėmis-diplomatinėmis priemonėmis, Maskva demonstruoja jėgą arba taktinį psichologinį šantažą – į ETPA rusų delegacija grąžinta ir siekiant atgauti jos nustotus mokėti įnašus, kai buvusiam generaliniam sekretoriui Thorbjørnui Jaglandui teko sukti galvą, kaip organizacijai išgyventi be beveik 100 milijonų dolerių, kurių neįnešė Rusija.
J.Böhleris dabartinėje konfrontacijoje dėl (eilinio) Europos perdalijimo regi daugiau paralaelių su situacija po Pirmojo, o ne Antrojo pasaulinio karo, ir tai pavojinga, jei prisiminti to paties istoriko tezę, jog tada Vakarų dėmesys mūsų regionui buvo atsainiai menkas. Dabartinėmis aplinkybėmis prie dėmesio deficito augimo gali prisidėti demokratinius principus ignoruojanti geopolitinė vadyba (Business as usual). Gali ir nutikti, kad dabartinių geopolitinių įtampų fone nuoseklumą gebės išlaikyti tik atkakliausi baltų sąjungininkai.
Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online