G-6Z6YWBKSCF

Badas, šaltis, vandens trūkumas ir lavonai gatvėse – kaip Rusijos kariuomenė sulygina su žeme Mariupolį

Mariupolį Rusijos kariuomenė masiškai apšaudė nuo pat pirmųjų karo valandų. Kas dvidešimt minučių – oro antskrydis. Bombos metamos ant visko iš eilės. 500 kg svorio mirtį nešančios bombos krinta ant kadaise klestėjusio uostamiesčio ir viską naikina. Administracinius pastatus. Gyvenamuosius daugiaaukščius. Mokyklas. Ligonines. Vėjas beveik niekada neišsklaido rusenančių gaisrų tamsių dūmų. Virš Mariupolio tvyro niūrus šešėlis.

Apgultame mieste liko Kijevo gyventojos Dianos Palkinos giminės. Jie negali išvažiuoti. Vos oficialiai pranešama, kad sutartas “žaliasis koridorius”civiliams išvežti, kai paskutinę akimirką, vos pajudėjus autobusams ir automobiliams, į juos ima šaudyti Rusijos kariuomenė.

Palkina kalba greitai, nes į dešimties minučių pokalbį stengiasi sutalpinti visą savo skausmą ir neviltį. Tarsi bet kurią akimirką gali pradingti mobiliojo ryšio signalas ar virš jos galvos ūžtų bauginantis Rusijos bombonešio kauksmas. Visa savo siela ji dabar yra mieste, kurį drasko bombos ir nežmoniškų agresorių iš RF apšaudymai. Tokiomis akimirkomis net per ją galima išgirsti šį liepsnojančiame mieste likusių žmonių nevilties šauksmą.

Ji pasakoja, kad Mariupolyje daug problemų dėl naujagimių. Kai kurioms motinoms dingo pienas, o kitokio maisto gauti sunku. Tik gimę vaikai badauja. Kiek tai tęsis, niekas nežino.

46 metų Oksanai kovo 4 dieną pavyko išvykti iš miesto, tačiau iki šiol kalbant apie gyvenimą apgultame uoste jos balsas dreba ir kitame laido gale girdisi jos kūkčiojimas. Ji bijo pasakyti savo pavardę, nes Mariupolyje liko artimieji – vyras ir tėvai. Visiškai sudegė jos artimųjų laiptinė, butai per visus aukštus. Išgyvenusieji išsiskirstė po įvairias, kokias tik galėjo rasti priedangas. Jie jau kelintą savaitę sėdi rūsyje – be vandens ir maisto. Visas miestas dabar persikėlė į rūsį.

Oksana pasakoja, kad neseniai prisiskambino pažįstami, kurie sakė, kad jei anksčiau kažkaip rinkdavo lavonus, tai dabar mirusieji tiesiog guli gatvėse. Ji lėtai renka žodžius, bando apibūdinti situaciją trumpai ir talpiai. Jos retos frazės sprogsta kaip tie sviediniai, nuo kurių ji bėgo. Karas verčia mus kalbėti kuo tiksliau.

Ištisi Mariupolio rajonai praktiškai negyvenami. Pavyzdžiui, iš rajono Vostochny visi likę žmonės buvo išvežti – praktiškai liko tik griuvėsiai, nepritaikyti gyvenimui.

Ištarusi porą frazių Oksana nutyla ir, norėdamas ją toliau klausinėti, šio straipsnio autorius kaupia jėgas. Mieste prasidėjo badas. Vandenį, kas gyvena arčiau įlankos, nešasi iš jūros, kad būtų bent kuo nusiprausti. Geriamojo vandens iš viso nėra. Jau buvo mirties nuo dehidratacijos atvejų.

Visos parduotuvės išgrobstytos, išdaužyti langai ir durys. Žmonės, desperatiškai bandydami išgyventi, ieškojo maisto, vaistų. Mobilusis ryšys dingo kovo 1 dieną. Žmonės klajoja po miestą ieškodami nors kokių vietų, kur dar galėtų susisiekti su artimaisiais ir pažįstamais.

Tarp jų ir buvęs nacionalinės policijos darbuotojas Viačeslavas Abroskinas. Jis sako, kad dabar į jį kreipiasi daug mariupoliečių: Privatbanko vadybininkė Olga, kirpėja Katerina, prokuratūros darbuotoja su maža 4 metų mergaite, pensininkai. Susirašinėjimą su jais Abroskinas skelbia savo internetiniame puslapyje ir kiekvienas žodis, frazė perveria širdį skausmu.

„Liko tik privatus sektorius. Aviacija bombarduoja viską. „Gradas“ pataikė į mano namus. Einame prie jūros, nešame iš ten vandenį, maudomės, plauname indus. Bet svarbiausia esame gyvi. Negyvi žmonės namuose po griuvėsiais“, – nuo tokių žinučių plyšta iš skausmo širdis.

Abroskinas paaiškina, kad jo pašnekovų namai buvo subombarduoti, jie paskutines penkias dienas su vaikais gyvena sugriauto pastato laiptinėje, vandens nėra, praktiškai nėra maisto, labai šalta, vaikai kaip benamiai.

„Tai yra genocidas, naikinimas badu, šalčiu. Jokiais žodžiais neįmanoma apibūdinti to, kas vyksta – tai peržengia visas žmogiškosios moralės ribas“, – sako Palkina.

Naujausiais vietos valdžios paskelbtais duomenimis, tarp civilių žuvo daugiau nei 2,2 tūkst. žmonių. Tarp jų – žinomo protestantų pastoriaus Genadijaus Mokhnenkos įvaikinta dukra. Savo internetiniame puslapyje jis parašė, kas atsitiko.

„Gelbėdami mus nuo „piktųjų banderovcų“ ir „grąžindami į slavų tautų ir rusų pasaulį“, į butą, kurį neseniai buvo gavusi našlaitė Vika, jie šovė iš tanko. Kaip sako Putinas – „tai „demilitarizacijos“ ir „denacizacijos“ operacijos dalis“… Į našlaitės, mano 27 metų įvaikintos dukros, butą iš tanko… Nežmonės, jūs girdite?“ ,- prie savo teksto jis pridėjo jaunos moters su trimis vaikais – žuvusios dukros nuotrauką.

Paklaustas, kas vyksta mieste, Mokhnenko trumpai atsako: „Atsiprašau, aš negaliu kalbėti“. Ir vėl atsiunčia nuorodą į savo įrašą Facebook’e. Daugiau nėra apie ką kalbėti.

Tuo tarpu iš Kijevo siunčiama humanitarinė vilkstinė atsargiai bando prasibrauti nuo Berdiansko pusės, kartais apsisukdama atgal – rusų okupantai periodiškai apšaudo automobilius su maistu ir vaistais, kuriais siekiama išgelbėti Mariupolio gyventojus.

Per stebuklą ištrūkusi iš miesto Oksana pasakoja, kad palei kelią visur guli rusų kareivių lavonai ir apdegusi technika. Jiems pasisekė palikti miestą, nors kai važiavo, į juos buvo šaudoma. Anot jos, kai kurios mašinos apsisuko ir grįžo į Mariupolį – rusų kariai šaudė, net matydami, kad važiuoja civilių automobiliai.

„Išvaduotojų“ puolimas nesiliauja. Anot perimto rusų kareivio ir jo žmonos pokalbio, į miestą jie siunčiami nedidelėmis grupelėmis, tačiau dažnai gyvų nelieka nė vieno.

Palkina patvirtina, kad Ukrainos kariai išlaiko pozicijas „ant žemės“ ir neleidžia priešui veržtis toliau. Niekas pasiduoti neketina – visi supranta, kad tokiu atveju prasidės sušaudymai, žmogžudystės ir išlikusiųjų gyvų paieška.

„Mariupolio praradimas nėra vien miesto reikalas. Tai valstybės teritorinio vientisumo klausimas labai didelėje teritorijoje. Viskas, kas yra Ukrainos žemėlapio apačioje iki Krymo – tai bus sulyginta su žeme “, – daro išvadą Palkina.

Galiausiai gauta informacija, kad tik kovo 14 dieną pradėjo veikti „žaliasis koridorius“ ir pirmieji 50 automobilių spėjo išvažiuoti iš Mariupolio, – apie tai pranešė vietos administracija. Tolesnis dar dviejų šimtų tūkstančių žmonių likimas nežinomas.

Maksim Butčenko (Максим Бутченко)

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online