Baltai gali pagaliau atsikvėpti dėl „rusų pasaulio“ ekspansijos?

Pagal vasarį atliktą Rusijos nepriklausomos (šiuo atveju tą būtinai išskirti) sociologinių tyrimų organizacijos „Levada Center“ apklausą, dauguma rusų (52 proc.) mano, jog Rusijai esama pagrindo baimintis NATO valstybių, daug…

Pagal vasarį atliktą Rusijos nepriklausomos (šiuo atveju tą būtinai išskirti) sociologinių tyrimų organizacijos „Levada Center“ apklausą, dauguma rusų (52 proc.) mano, jog Rusijai esama pagrindo baimintis NATO valstybių, daugiau nei trečdalis apklaustųjų nurodė, kad tai jų tėvynė kelia grėsmę Vakarams. Nelabai kas keičiasi abipusio Vakarų ir Rusijos nepasitikėjimo vektoriuje, irgi primenant, kad nepasitikėjimo, net priešiškumo skatinimas buvo ir liko oficialios Kremliaus politikos kone kertiniu akmeniu.
Apie Baltijos šalis tyrime nepasakyta nieko, tačiau jas vis dar galima laikyti tam tikru Rytų-Vakarų santykių indikatoriumi taip pat dėl rusakablių bendruomenių jose kaip sovietiniam paveldui (jokiu būdu netaikoma visiems iki vieno rusakalbiams, o tai daliai, kuri informaciją semia iš prokremliškų informacijos priemonių). Ne kartą pastebėta, kad tai ši dalis gali tarnauti pretekstu ir instrumentu Kremliui vykdyti tą užsienio politiką, kurią vykdo.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas dar prezidentinės karjeros pradžioje rusų tautą įvardijo labiausiai išbarstyta pasaulyje (išblaškytos tautos koncepcijos autorystė šiaip jau priklauso naciams), o jo gebėjimas laikytis tarptautinių susitarimų akivaizdžiai „atsiskleidė“ agresijoje prieš Ukrainą, kuri argumentuota ir „rusų pasaulio“ telkimo poreikiu. Žinoma ir Rusijos prezidento tezė apie Sovietų Sąjungos griūtį kaip didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą.
2019-aisiais Latvijoje apie 220 tūkstančių arba daugiau nei 11 proc. daugiausia rusakalbių turėjo nepiliečio  pasą. Pasak tų pačių metų balandį Estijos saugumo ir gynybos informacijos centro atlikto tyrimo (apklausta 2800 rusakalbių nuo 16 iki 20 metų), reikšminga šio jaunimo dalis svarbiausiu šalies saugumo garantu laiko bendradarbiavimą ir geros kaimynystės santykius su Rusija (66 proc.). NATO kaip svarbiausią saugumo garantą įvardijo 32 proc. respondentų, narystę Europos Sąjungoje (ES) – 43 proc. 25 proc. pritarė nuolatiniam NATO buvimui šalies teritorijoje, bet 54 proc. pareiškė pasistengsią kuo greičiau palikti Estiją, jei jos teritorijoje kils ginkluotas konfliktas.
Be abejo, dabartinių reikalų nėra ir ko lyginti net su šio amžiaus pradžia, kai Baltijos šalys dar nepriklausė euroatlantinėms struktūroms, o ir demografinė situacija nuo tada jose reikšmingai kito. Vis dėlto Maskvos siekis „telkti savus“ patyręs įvairias modifikacijas tebegalioja, ką 2014-aisiais regėjome Ukrainoje.
Čia tinkama kiek atsitraukti ir priminti praėjusį rugpjūtį Amerikoje paleistą pasitraukimo iš Vidutinio (1000—5500 km.) ir trumpo (500-1000 km.) nuotolio raketų likvidavimo sutarties (IRNFT) procedūrą. Ją 1987-ųjų gruodžio 8 dieną dar palaimingais atšilimo tarp Rytų ir Vakarų laikais Vašingtone pasirašė tuometiniai JAV ir dar Sovietų Sąjungos lyderiai Ronaldas Reaganas ir Michalilas Gorbačiovas. Sutartis pirmą kartą istorijoje leido sunaikinti visą ginkluotės klasę. Deja, stojus XXI amžiui Maskva pagauta ją laužanti, apie ką laišku 2014 metų liepą Rusijos prezidentui nurodė JAV vadovas Barackas Obama, priminęs 2008-2011 m. rusų atliktus virš 500 km. veikimo nuotolio raketų bandymus.
Prie ko čia „rusų pasaulis“ ir sparnuotosios raketos? Reikalas tas, kad 2014 metų vasario 20-ąją (ši data iškalta ant medalių „Už Krymo užkariavimą“) galima laikyti (tarkime, kaip tą daro politologas Andrejus Piontkovskis) pradžia hibridinio pasaulinio karo prieš Vakarus, kuriuo V.Putinas siekia revanšo už pralaimėjimą Šaltajame kare ir kurio tikslas yra Maskvos politinės kontrolės įtvirtinimas bent posovietinėje erdvėje. Pagrindinis metodas – beatodairiškas Vakarų šantažas, pašauktas diskredituoti bei pažeminti NATO kaip savų apginti negebančią organizaciją.
Ši strategija rėmėsi trims elementais: Rusijos generalinio štabo vado generolo Valrijaus Gerasimovo sugalvota ir Ukrainoje „patikrinta“ hibridinio karo („žali žmogeliukai“, informacinis bei fizinis teroras) koncepcija, Rusijos federalinės saugumo tarnybos viršininko Nikolajaus Patruševo koncepcija, pagal kurią Maskva gali ir turi galimybę pakeisti globalų jėgų santykį grasinimais smogti riboto galingumo branduolinį smūgį ir pasirengimu tą iš tiesų padaryti, jei prireiks. Trečiu elementu laikytinas tradiciškai atsainus Rusijos valdančiųjų pavaldinių gyvybių vertinimas.
Ši kombinacija veikė bent tris su puse metų, Kremliaus veikėjų Vakarų vertinimas kaip išglebusių ir bailių hedonistų, kurie nė už ką nesutiks mirti už sąlyginę Narvą (Estijos miestas su gausia rusakalbių bendruomene), atrodė pasiteisinantis, o ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas pirmus kadencijos metus ne tik tėvynainius glumino visapusišku V.Putino liaupsinimu.
Kaip interviu žurnalistui Bobui Woodwardui yra prisipažinęs JAV gynybos ministras iki 2019-ųjų Jamesas Mattisas, Maskvą kaip egzistencinę grėsmę Amerikai jis ėmęs vertinti, kai rusai jį asmeniškai įspėjo esantys pasirengę panaudoti branduolinį ginklą konflikto Baltijos valstybėse atveju – maždaug, negalvokite, kad padėjome kryžių ant Estijos, Latvijos ir Lietuvos, jei dislokavote ten po batalioną. Branduolinis šantažas remiasi psichologija, įsitikinimu, kad oponentas pirmas praras savitvardą, kai teks stoti prieš dramatišką dilemą – žeminanti kapituliacija arba branduolinis konfliktas su kitoje realybėje gyvenančiu žmogumi (taip V.Putiną yra charakterizavusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel).
Lūžio momentu galima laikyti konferenciją saugumo klausimais Aspene 2017 metų liepos 19-22 d., kur ką tik Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadovu paskirtas Mikeas Pompeo pirmą kartą šį strategiją dekonstravo, o jau paskirtas valstybės sekretoriumi inicijavo naują Amerikos nacionalinio saugumo doktriną, pašauktą adekvačiai atsakyti į Rusijos revanšistinius kėslus.
Pirmą kartą ji išdėstyta dokumente „The 2018 National Defense Strategy“ ir numato riboto galingumo branduolinio smūgio atsaką, jis tapo ir NATO oficialios karinės doktrinos elementu, pašauktu sulaikyti Maskvą taip pat Baltijos valstybėse. Teorija materializuotas šių metųš vasarį, kai Amerika pranešė apie naujo tipo branduolinės riboto galingumo (mažiau nei 10 kilotonų) galvučių sukūrimą raketoms „Trident II“, Pentagonas patvirtino jų dislokavimą patruliuojančiuose  povandeniniuose laivuose. „Pompeo doktrina“ prie Patruševo doktriną“ reiškia, kad Amerika būtinai atsakys, jei Rusija iš tiesų panaudos taktinį branduolinį ginklą.
Irgi prie to paties – vasario 21-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje pasirodė informacija apie Jungtinių Valstijų karinius mokymus, pašauktus tobulinti reagavimą, jei rusai Europos teritorijoje esančiam NATO objektui smogtų riboto galingumo branduolinį  smūgį. Kaip sako amerikiečių patarlė, geru žodžiu ir koltu galima nuveikti daugiau nei vien geru žodžiu.
Ir apibendrinant, paskutiniame Globaliame šalių taikingumo reitinge (Global Peace Index 2019). reitinguotos 163 šalys, Rusija atsidūrė 154 vietoje. Bent iš viešosios erdvės galima spręsti, kad ypač Rusijos valdžios tokia pozicija nė kiek neliūdina, veikiau atvirkščiai – gerai, kad mūsų bijo! Panašu, ne taip baisiai ir bijo, Baltijos valstybėms galima atsikvėpti lengviau.
Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online