Baltarusijos finliandizacija. I. Išeities taškas dramatiškas ir nestokoja pesimizmo.

Iš „Vikipedijos“: Finliandizacija – politinis terminas, charakterizavęs SSRS ir Suomijos santykius po Antrojo pasaulinio karo, reiškiantis dalinį nepriklausomos valstybės suvereniteto apribojimą užsienio ir saugumo politikoje…

Iš „Vikipedijos“: Finliandizacija – politinis terminas, charakterizavęs SSRS ir Suomijos santykius po Antrojo pasaulinio karo, reiškiantis dalinį nepriklausomos valstybės suvereniteto apribojimą užsienio ir saugumo politikoje dėl gretimos galingesnės valstybės interesų. Terminą 1961 metais pasiūlė vokiečių istorikas Richardas Lowenthalis, vartotas XX amžiaus antroje pusėje su nebūtinai teigiama konotacija.
Po Žiemos karo su Sovietų Sąjunga (1939 m. lapkritis-1940 m. kovas) Suomija neteko penktadalio pramonės, 11proc. dirbamos žemės, 12 proc. gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo Suomija sumokėjo SSRS piniginę kompensaciją, galutinai atsisakė teisių į Kareliją, 1948 m. pasirašė su sovietais „Bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos sutartį“, kurioje įsipareigojo neutralumui bei pripažino ypatingus Sovietų Sąjungos strateginius interesus savo šalyje (pavyzdžiui, išduodavo perbėgusius TSRS piliečius). Suomija buvo didžiausia SSRS prekybos partnerė iš Vakarų šalių iki XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio.
Mainais išlaikė nepriklausomybę, rinkos ekonomiką ir žodžio laisvę, taigi finliandizacijos koncepcija reiškia geopolitinį kompromisą, mėginant gyventi greta agresyvios valstybės su imperinėmis užmačiomis. Po Josifo Stalino mirties Suomijos prezidentas Urho Kekkonenas sovietų lyderiams Nikitai Chruščiovui ir Leonidui Brežnevui pabrėždavo, kad užpuolimo atveju jo šalis gins nepriklausomybę, bet ir įtikinėjo, kad pačios Sovietų Sąjungos interesai nukentės, jeigu ji draus Suomijai integruotis į Vakarų Europos ekonomines struktūras, tokias kaip Europos Ekonominė Bendrija ar Europos laisvosios prekybos asociacija.
Finliandizacija baigėsi, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga. Sąvoka prisiminta ir aktualizuota jau šiame dešimtmetyje, kai 2014-aisiais dėl finliandizacijos modelio Ukrainai taikymo žinomų įvykių kontekste susiginčijo buvęs JAV prezidento Jimmio Carterio nacionalinio saugumo patarėjas 1977-1981 m. Zbigniewas Brzezinskis ir „The New York Times“ apžvalgininkė Rene Nyberg. Garsusis politologas vizionierius vartojo primirštą sąvoką, norėdamas siūlyti pripažinti Rusijos dominavimą, taigi mėgino ją Ukrainai piršti. Pasak R.Nyberg, nors finliandizacijos politika pasiteisino Suomijoje, Ukrainai ji ne itin tiko, nes 2014-aisiais vyko atviras karas be jokių kompromiso prošvaisčių. Vėlesni reikalai parodė, kad Ukrainoje judama tikrovės kažkur šių dviejų požiūrių vidury link.
Posovietinėje erdvėje finliandizacija patraukli atrodė Armėnijai (dabar – vargu). Jerevano Kaukazo instituto direktoriaus pavaduotojas politologijos daktaras Sergejus Minasianas 2014-ųjų kovą leidinyje „globalaffairs.ru“ skelbė, jog ji saugiausia, nors ir ne ideali tarptautinių santykių plėtojimo forma. Esą tai natūralus Armėnijos pasirinkimas, galįs būti pavyzdžiu kitoms posovietinėms valstybėms. Makabriškai pranašiškai tada skambėjo politologo teiginiai: Armėnija bet kuriuo atveju nenori tapti geopolitinės priešpriešos aikštele kaip Ukraina ar Gruzija (…) Rusijai prisijungus Krymą, ji vienintelė iš dalyvaujančių „Rytų partnerytėje“ (su Europos Sąjunga – A.S.), išskyrus Baltarusiją, kuri dalyvauja formaliai, visiškai kontroliuoja savo teritoriją.
Įžanga į hipotetinę Baltarusijos finliandizaciją gal ilgoka, bet ir situacija – ne iš paprastųjų. Jei „eilė atėjo“ Baltarusijai, turi ji kokią kitą išeitį iš dabartinio politinio pato nei jos realijoms pritaikyta finliandizacijos versija?
Pradėti tinkama primenant besiklostančias aplinkybes. Baltarusijos ministrų taryba patvirtino laikiną išvykimo iš šalies ribojimą (išskyrus oro transportą) nuo gruodžio 21-osios. Esą tai su koronaviso pandemija susijusi profilaktinė priemonė.
Apie faktinę situaciją su COVID-19 galima spręsti ne iš oficialių žinių (primintina – de facto sociologijos Baltarusijoje nėra). Pasak pilietinės iniciatyvos „Liaudies Apklausa“ (į ją įeina sociologai, informacinių technologijų atstovai, duomenų analitikai, matematikai) lapkričio 6-18 d. internetu atliktos apklausos (dalyvavo apie 31 tūkstantis respondentų, po atsakymų apdorojimo vertintos 25,5 tūkstančio anketų), koronavirusu galėjo jau persirgti nuo 434 tūkstančių iki 909 tūkstančių suaugusių baltarusių.
Kadangi Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka pandemiją ignoravo ir iš esmės tebeignoruoja, realesnę užsidarymo motyvaciją atskleidžia Minsko valdžios pasirinktos datos simbolika – gruodžio 21-oji yra Baltarusijos valstybės saugumo komiteto (KGB) įsteigimo diena. Kaip nurodo Varšuvos politinės analizės ir prognozių centre dirbantis baltarusių politologas Pavelas Usovas, sienų uždarymas kategoriškai prieštarauja vidaus politikai COVID-19 klausimu, todėl vienintelis šio žingsnio aiškinimas – pasinaudojant pandemija, išlaikyti politinę kontrolę šalyje.
Faktiškai tai reiškia Baltarusiją už „geležinės uždangos“ – išorės pasauliui bus sunkiau sužinoti, kas joje dedasi, represijas patiriantys žmonės (tokių šalyje jau virš 30 tūkstančių) nebeturės galimybės pasitraukti. Iki šiol dalis persekiojamųjų išvyko (spėjo) į Lenkiją, Baltijos valstybes ir Ukrainą.
Primintina, kad spalio 29 dieną irgi laikinai uždarytas įvažiavimas (net ir Baltarusijos piliečiams) į Baltarusiją iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Ukrainos. Pasak sprendimą pristačiusių šalies sienos apsaugos komiteto atstovų, prieš tai į Baltarusiją iš šių šalių neįleisti apie 600 sportinio sudėjimo žaliūkų, kurie esą nesugebėjo rišliai paaiškinti vizito tikslo. Lapkričio 5-ąją A.Lukašenka ne pirmą kartą anonsavo „akliną“ vakarinių sienų uždarymą, net neleidžiant grįžti baltarusiams.
Eilinė diktatoriaus demagogijos dozė: lapkričio 24-ąją užsienio diplomatinių pasiuntinių skiriamųjų raštų įteikimo ceremonijoje A.Lukašenka pareiškė, esą Vakarai pastaruoju metu labai jaudinasi dėl Baltarusijos ateitities, kuria įvairius poveikio Minskui modelius iki režimo pašalinimo imtinai. Net mėgina į tai įtraukti Rusiją, tik nežino – kaip. Jis galįs patarti vienintelį kelią, kaip jį, A.Lukašneką, pašalinti: tą tegali padaryti baltarusių liaudis šalyje veikiančios Konstitucijos bei įstatymų pagrindu.
Realybėje iš Minsko režimo galima tikėtis vis keistesnių dalykų. Nebejuokinga, kai Pružanų (rajono centras 75 kilometrai į šiaurės rytus nuo Bresto) gyventoja rašo prašymą rajono vykdomajam komitetui leisti jai tam tikru metu išeiti iš namų į parduotuvę be rizikos būti suimtai. Tokius prašymus Baltarusijos režimas gali padaryti privalomais – represinė mašina veikia vis išradingiau, jokia opinija šalies viduje nei už jos ribų A.Lukašenkos nebestabdo.
Gruodžio 6-ąją baltarusių opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos komanda paskelbė rezultatus jos inicijuotos apklausos internetu dėl siūlymo atjungti Baltarusiją nuo tarptautinės tarpbankinių finansinių atsiskaitymų sistemos SWIFT (ši sankcija veiksmingai taikyta Iranui ir Šiaurės Korėjai). Apklausoje dalyvavo 390 tūkstančių respondentų arba apie 4 proc. šalies gyventojų, 64 proc. respondentų siūlymą parėmė, nepriklausomai nuo su sankcija siejamų rizikų, pavyzdžiui, kad atjungimas nuo SWIFT Minsko režimą galutinai pastūmės į Maskvos glėbį.
Ir Europoje gana populiarus mąstymo algoritmas – esą negalima „be galo“ spausti A.Lukašenkos, nes šis galutinai „perbėgs“ pas Vladimirą Putiną.
Apklausa Baltarusijos režimo neliko nepastebėta – propagandinis laikraštis „Sovestkaya Belarusia“, viena vertus, atjungimo galimybę pavadino menkai tikėtina, bet vis tiek piešė apokaliptinį tokios sankcijos pasekmių paveikslą: rinkų praradimas, didžiųjų įmonių bankrotas, masinė bedarbystė, sveikatos bei socialinės apsaugos sistemų žlugimas, katastrofiškas piliečių pajamų kritimas…
Vienas komentarų prie šios žinios: „O ką daryti? Laukti, kol baudėjai pavers šalį koncentracijos stovykla? Juk jie tuo ir užsiima.“
Gruodžio 3 dieną S.Cichanouskaja pareiškė esanti pasirengusi valdyti šalį 45 dienas pereinamuoju laikotarpiu. Neabejotina, kad diktatoriui A.Lukašenkai tai – tik tuščia frazė. Jos politinis patarėjas Alexanderis Dabravolskis ir patarėjas tarptautiniais klausimais Franakas Viačorka interviu interneto leidiniui „TUT.by“ gruodžio 7 dieną (iš jo, beje, Minsko valdžia spalio 1-ąją trims mėnesiams atėmė žiniasklaidos statusą) nurodė šešis galimus tolimesnių įvykių Baltarusijoje scenarijus. Nė vienas jų nenumato, kad A.Lukašenka laisva valia leisis į ką nors panašaus į derybas su politiniais oponentais, nebent priverstų aplinkybės (užsienio spaudimas, palenktų (įkalbėtų – ?) suinteresuotos įtakingos grupės šalies viduje, galų gale (būtent -!) protestai).
Situaciją švelnintų naujų prezidento rinkimų paskelbimas pavasarį, tačiau beveik akivaizdu, kad laisva valia diktatorius su tuo nesutiks. Iš kitos pusės – resursų valdyti A.Lukašenkai lieka vis mažiau, S.Cichanouskajos patarėjų vertinimu, tikimybė išsilaikyti valdžioje iki rudens lygi nuliui. Kaip bežiūrėsi, politinis patas kol kas neapibrėžtam laikotarpiui.
Kol skamba politiniai pareiškimai, apie faktinę padėtį – pagalbą protestuojantiems teikiantis baltarusių psichologas Igoris Losevas (Svoboda.org 11 24): įvykiai po prezidento rinkimų rugpjūčio 9-ąją jau reikšmingai paveikė baltarusių visuomenę – piliečiai represijų akivaizdoje darosi vis piktesini ir vis sunkiau susivaldo; protestus malšinančių jėgos struktūrų augantį nuožmų žiaurumą lemia atranka (tarnauja į savianalizę nelinkę „ne piemenys“), atitinkamas apdorojimas (specialios paskirties daliniuose dirba etatiniai psichologai) ir su nuovargiu susijęs apmaudas – užuot gavę išeiginių, priversti miegoti kareivinėse uniformuoti, apsikabinę vėzdus ir vaikytis piliečius po miestą, kurie vaikšto ir vaikšto…
Psichologui asmeniškai teko išgyventi labai sudėtingus momentus. Tarkime, kalbėtis su pareigūnų išprievartauta mergina, kuri negalėjo pasisakyti mamai dėl baimės, kad ją ištiks širdies smūgis, ir savo vaikinui, nes bijojo, kad tas eis keršyti prievartautojui ir bus įkalintas, jei ne užmuštas. Pasak I.Losevo, Baltarusijoje po sovietmečio tik dabar ėmė gimti netraumuota jaunų žmonių karta, ir štai dabar valdžia juos vėl traumuoja. Jei režimas išliks dar kokius 15 metų, traumuotą patirtį išgyvendinti bus labai sunku.
Taigi, Baltarusijoje – dramatiškas tarpulaikis. Kai taip, šalies finliandizacija gali dėliotis tarp šių geopolitinių riboženklių ar polių: lapkričio 26-ąją lankydamasis Minske Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė viltį, kad situacija šalyje greitai normalizuosis ir prezidento A.Lukašenkos konstitucinių iniciatyvų dėka. Ir pasmerkė užsienio kišimąsi į Baltarusijos reikalus.
Kitą dieną Europos parlamentas paragino griežtinti sankcijas Minsko režimui dėl nesiliaujančių žmogaus tesių pažeidimų bei sveikino Europos Tarybos rengiamą trečią sankcijų Minskui paketą, taip pat iniciatyvą (čia Lietuva ir Lenkija ypač aktyvios) pradėti tarptautinį A.Lukašenkos režimo padarytų nusikaltimų tyrimą.
Baltarusijos diktatorius gruodžio 8-ąją atskleidė naujos valdžios konfigūracijos formulę. Iš esmės ji reiškia valdžios galių perdavimą Visos Baltarusijos liaudies susirinkimui, aprūpinant jį konstitucinėmis, taigi ir prezidentinėmis galiomis. Baltarusių politologas Valeriĭus Karbalevichius planą komentavo taip: situacijos grožis ir pranašumas tas, kad, skirtingai nuo prezidento, Visos Baltarusijos liaudies susirinkimo prezidiumo pirmininkas nerenkamas kaip ir nerenkamas pats Susirinkimas (…) ALukšenka gali lengvai išpildyti priešlaikinių prezidento rinkimų pažadą ir liaudies vardu toliau valdyti visą gyvenimą. Juk iš tiesų – neapgavo, paliko prezidento postą.
Tokie reikalai, optimistiškenių aplinkybių paieškos – antroje dalyje pavadinimu „Baltarusijos finliandizacija. II. Viskas optimistiškiau su sąlyga, jei nenusigręš pirmiausia demokratinės kaimynės.“
Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online