G-6Z6YWBKSCF

Baltija kaip ir geopolitinė „pilka zona“ (grey zone), ir NATO vidaus jūra?

Birželio 5-ąją prie Švedijos krantų startavo ir iki to paties mėnesio 17 dienos tęsėsi kasmetiniai kariniai jūrų mokymai „Baltops“, kuriuose dalyvavo 14 NATO šalių narių,  Švedijos ir Suomijos kariškiai – iš viso 7 tūkstančiai jūrininkų, lakūnų, jūrų pėstininkų, 75 lėktuvai, 45 laivai.

Nuo 1972 metų vykdomos pratybos šiemet susietos su Švedijos karališkojo karinio jūrų laivyno 500 metų jubiliejumi, ryšium su kuo iškilminga ceremonija prasidėjo Stokholme su perėjimu į taktinio manevravimo Baltijos jūroje bei oro erdvėje virš jos tęsinį. „Baltops 2022“ baigėsi Vokietijos Kylyje irgi prieš Baltijos jūros.

Išvakarėse, gegužės 16-ąją-birželio 3 dieną, kitoje Baltijos pusėje Estijoje surengti didžiausi šalyje kariniai mokymai „Siil 2022“, kuriuose dalyvavo apie 15 tūkstančių estų bei Estijos sąjungininkių ir partnerių NATO kariškių.

Kaip skelbta Estijos gynybos pajėgų interneto puslapyje, pratybomis siekta patikrinti kovinę parengtį bei gebėjimą reaguoti į tarptautines grėsmes. Ypač didelis dėmesys skirtas 2-osios pėstininkų brigados bei Strateginės komunikacijos centro kibernetinės vadovybės testavimui.

Dar vienoje Baltijos jūros regiono valstybėje Lenkijoje gegužės 1-26 dienomis vyko tarptautiniai kariniai mokymai „Defender Europe 2022“ bei „Swift Response“, kuriuose be lenkų karių dalyvavo jų kolegos iš JAV, Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos, Danijos, Jungtinės Karalystės (JK) etc., iš viso 18 tūkstančių kariškių iš 20 valstybių.

Lenkijos gynybos ministerija ir ryšium su mokymais, ir žinomomis geopolitinėmis-karinėmis aplinkybėmis kreipėsi į pratybų teritorijoje gyvenančius vietinius su prašymu neplatinti vaizdo medžiagos apie karinių dalinių judėjimą (šiemet jis vykdytas naktimis), dislokacijos vietas, karinių lėktuvų pakilimus bei nusileidimus.

„Defender Europe“ – irgi nuolat vykdomos pratybos, jas organizuoja Jungtinių Valstijų armija NATO sąjungininkių bei partnerių operatyvinio suderinamumo patikros reikalu.

Oficiali Varšuva šiemet paskelbė, jog praėjusiais metais pradėti planuoti „Defender Europe 2022“ ir „Swift Response“ nenukreipti prieš jokią konkrečią šalį bei nesusiję su geopolitine situacija Baltijos jūros regione.

Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas spaudos konferencijoje gegužės 13-ąją nurodė, kad iš Madride vyksiančio NATO viršūnių susitikimo Lietuva tikisi esminių sprendimų dėl Aljanso rytinės dalies gynybos sustiprinimo – kaip antai oro ir priešraketinės gynybos Baltijos valstybėse užtikrinimo, regione dislokuotų batalionų didinimo brigados vieneto dydžio link etc.

Ministras teigė artėjantį NATO viršūnių susitikimą aptaręs su Lenkijos kolega, abu tikisi esminių sprendimų čia aptartomis bei giminingomis temomis ir kad šių tikslų sieks kartu. Ir išvyko į Aljanso užsienio reikalų ministrų susitikimą Berlyne gegužės 14-15 dienomis.

Dienraščio „The Washington Post“ ataskaitoje apie jį išskirtas skirtingas NATO šalių narių požiūris į Aljanso rytinio flango (kaip bežiūrėsi, Baltijos jūra) saugumo stiprinimą Rusijos agresijos prieš Ukrainą aplinkybėmis.

Lenkija, Baltijos šalys prašo reikšmingai sustiprinti NATO buvimą regione, kai kurios kitos Aljanso narės, pavyzdžiui, Prancūzija bei Italija, pageidavimą vertina skeptiškai.

Kaip dienraščiui argumentavo vienas Vakarų Europos valdininkas, toliau nuo Baltijos regiono esančioms šalims skeptikėms nerimą kelia tai, jog žinomų karinių-geopolitinių slinkčių kontekste Šiaurės Atlanto aljansas nusigręžia (taip pat finansiškai) nuo kitų grėsmių, tokių kaip tarptautinis terorizmas bei nelegali imigracija Viduržemio jūra iš Šiaurės Afrikos pirmiausia į Italiją bei Ispaniją.

Esą nevisai tinkama koncentruotis tik į Rusijos sulaikymą Baltijos jūros regione, nes/kai Maskvos veiksmai čia charakterizuotini veikiau kaip chaotiški, todėl jei ir pavojingi, kol kas  neegzistenciškai.

„The Washington Post“ kaip kontrargumentą pateikė tokius Lietuvos, Latvijos, Estijos bendrus teiginius-siūlymus: „Neįmanoma atmesti Maskvos karinės agresijos prieš NATO sąjunginkes galimybės, kai Rusija gali greitai pergrupuoti savo karines pajėgas rytiniame Aljanso flange. Tokiu atveju trumpas karas rytiniame NATO pasienyje taps įvykusiu faktu.“

Rytų europiečiai irgi primena Vakarų strategines klaidas, kai vangiai reaguota į Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008 metais bei Krymo aneksiją 2014-aisiais. Jų teigimu, nepakankamas dėmesys  Baltijai dabar galėtų tapti eiliniu ženklu Vladimirui Putinui, jog ataka prieš kaimynes ir šiame regione praeis be regimų pasekmių.

Rytų Europos šalys ryšium su tuo reikalauja, jog NATO oficialiai atsisakytų 1997 metais pasirašyto „Rusijos-NATO pakto“ pozicijos, ribojančios Aljanso galimybes dislokuoti papildomas karines pajėgas ryčiau Vokietijos mainais už tenykštį Maskvos pažadą laikytis taikos Baltijos regione.

Ir dauguma NATO šalių narių sutinka, jog 1997-ųjų Paktas nebeveikia dėl Rusijos grobikiško karo Ukrainoje, taip pat todėl, kad Maskva dislokavo savo karinius dalinius Baltarusijoje netoli Lietuvos sostinės Vilniaus.

Berlyne sutarta diskusijas šia tema tęsti iki Aljanso viršūnių susitikimo Madride birželio pabaigoje, taip pat Ispanijos sostinėje planuojama stojimo protokolų pasirašymu aktyvuoti Suomijos bei Švedijos sprendimą tapti NATO narėmis, jei kol kas tam prieštaraujanti Turkija atsiims savo pretenzijas.

Suomijos ir Švedijos posūkis į narystę NATO aktyvuojamas ypač dinamiškai. Kaip nurodo  Suomijos užsienio reikalų ministras Pekka Haavisto, narystės sutarties ratifikacija Aljanso šalyse narėse gali tetrukti nuo trijų mėnesių iki metų.

Palyginimui, kol kas paskutinei į NATO įstojusiai Šiaurės Makedonijai oficialaus prisijungimo procedūroms prireikė 13 mėnesių.

Stokholmas ir Helsinkis agituoja už pagreitintą procedūrą ir dėl nerimo užsilikti geopolitinėje „pilkojoje zonoje“.

„Pilka zona“ (grey zone) – tarptautinių santykių teorijoje vartojamas terminas, apibrėžiantis tarpinėje – tarp karo ir taikos – būsenoje gyvuojančią erdvę, kurioje besivaržančios šalys praktikuoja priešiškus veiksmus karinėje-techninėje, ekonominėje, diplomatinėje, informacinėje bei kitose srityse, tačiau nepereidamos į atvirą karinę konfrontaciją.

Kaip nurodė balandžio 13-ąją Suomijos kolegę Sanną Marin Stokholme priėmusi Švedijos ministrė pirmininkė Magdalena Andersson, skirtumas tarp partnerystės bei narystės (NATO – A.S.) absoliučiai akivaizdus. Nėra kito saugumo garantijų metodo kaip Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos sutarties 5-o straipsnio nuostata, įpareigojanti kolektyviai ginti bet kurią užpultą Ajanso narę.

Už pagreitintą procedūrą agituoja ir Šiaurės Atlanto aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (jei ką, irgi skandinavas, norvegas).

Suomijos (kuo apskritai neabejojama) narystės NATO atveju rytinė Aljanso siena su Rusija „pasipildys“ 1400 kilometrų, antras pagal dydį Rusijos miestas Sankt Peterburgas „priartės“ prie NATO iki 150 kilometrų.

Ryšium su kuo irgi primintina, jog karinio konflikto atveju jau Aljanso narė Suomija gali mobilizuoti beveik 250 tūkstančių žmonių. Baltijos jūros, taigi ir Baltijos valstybių saugumą stiprins ir Švedijos narystė, mat jai priklausančią strategiškai svarbią Gotlando salą jūros viduryje kontroliuos NATO. Rusams nerimą turėtų kelti (nepriklausomai nuo to, ką viešai skelbia V.Putinas) taip pat didesnis Aljanso karinių oro bei jūrų pajėgų buvimas Suomijos įlankoje.

Kaip bebūtų, Maskva po Heslinkio bei Stokholmo apsisprendimo jau pagrasino savo karinėje doktrinoje atsisakyti Baltijos jūros nebranduolinio statuso opcijos.

Tarptautinių santykių ir saugumo politikos Šiaurės Europoje specialistės Elisabeth Bro iš „American Enterprise Institute“ vertinimu, Suomijai bei Švedijai įstojus į NATO, įtampų Baltijos jūros regione gali padaugėti, vis dėlto iki atviros Rusijos bei Vakarų konfrontacijos vargu ar bus prieita.

Interviu „Svoboda“ (04 23) dviejų knygų taip pat apie didžiųjų valstybių veikimą geopolitinėse „pilkosiose zonose“ autorė sakė esanti nustebinta Kremliaus sprendimo imtis karinės agresijos prieš Ukrainą, kai ir nekarinėmis priemonėmis galėjo sėkmingai visapusiškai spausti „grey zone“ liekančią kaimynę.

Tarkime, „tik“ laikydama karinę grupuotę prie Ukrainos sienos ir taip atbaidydama užsienio investuotojus.

Maskva – priešingai nei nurodė logika – pasirinko atvirą karinę agresiją. Todėl ir Baltijos regione galima tikėtis netikėtumų, įžūlaus elgesio, provokacijų. Pavyzdžiui, rusų karinių lėktuvų įvykdytų Suomijos bei Švedijos oro erdvės pažeidimų.

Ką Baltijos šalių oro erdvėje Maskva praktikuoja nuolat. Vien balandžio 25-gegužės 1 dienomis  NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 9 kartus kilo patruliuoti palei Baltijos šalių oro erdvės sieną su Rusijos Federacija ir Baltarusija bei atpažinti ir lydėti skrydžio taisykles tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros pažeidusių rusų karinių orlaivių.

Rusijos kariniai laivai gali imtis nedraugiškų veiksmų kaimyninių šalių civilinių laivų atvilgiu, kas erzintų, didintų įtampą.

Ir taip toliau, bet ne daugiau. Pasak E.Bro, Maskva pernelyg įklimpo Ukrainoje, kad ryžtųsi „papildomam“ kariniam konfliktui.

Latvijos tarptautinių santykių tarybos pirmininkas, Rygos Stradinio universiteto profesorius Andris Sprūdsas apibendrina, jog daugėjant Aljanso narių regione, Baltijos jūra vis dėlto virsta saugesne NATO vidaus jūra, nors ir su neprognozuojama kaimyne Rusija.

Saugumo padaugėjo, kai savo laiku (2004) į Aljansą įsiliejo Lenkija, Baltijos šalys, jo dar prisidės, kai NATO narėmis de facto taps Suomija bei Švedija. Tiesiog visiems – įskaitant Maskvą – viskas bus aišku, net jei ir geopolitiškai apmaudu.

Kalbant konkrečiai apie rytų Baltijos šalis, irgi nurodytina, jog jos iš saugumo salos po 2004-ųjų  virto saugumo pusiasaliu bei Europos kontinento dalimi. Pasak A.Sprūdso, tai gerai visiems, įskaitant net Rusiją, nes pašalino visus klausimus dėl ekspancinių pagundų „pilkosiose zonose“.

Vis dėlto irgi faktas – Ukraina didvyriška gynyba Baltijos regioną dengia, nes atitraukia Kremliaus dėmesį bei resursus.

Iki vasario 24-osios, agresijos prieš Ukrainą pradžios, nors strigdama, sabotuojama, veikė kažkokia diplomatinė formulė santykiams su „grey zone“ liekančiomis neutraliomis valstybėmis. Dabar bent kiek konstruktyvūs santykiai, pokalbiai su V.Putinu tiesiog neįmanomi.

Todėl, kaip savo laiku yra nurodęs amerikiečių rašytojas Markas Twainas (1835-1910), geriausi tie kaimynai, kurie aukštos tvoros.

Arūnas Spraunius

 

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

1 Komentaras
Autorius: Voras.online