Baltijos rusai prieš karą

Inteneto leidinys „currenttime.tv“ cituoja (03 11) dėl Rusijos agresijos prieš jos tėvynę iš Odesos bėgusią Olgą: „Rusams kalbėk nekalbėjęs, jie netiki. Paklausiau, ką kalba Putinas ir, žinote, norėjau telefoną sudaužyti. Viskas, ką jis šneka, – netiesa! Kad namus sprogdiname, mūsų kariai taikiais žmonėmis dengiasi! Bet rusai juo labai tiki – pusė tai tikrai. Juos sunku įtikinti priešingai!“

Po Rusijos agresijos iš Ukrainos bėgo virš dviejų milijonų žmonių (skaičius nenumaldomai sensta, nes ukrainiečiai masiškai tebeišvyksta) – Lenkiją, Moldovą, Rumuniją, Slovakiją, kitas šalis.

Neretai gelbėdami save ir vaikus išvažiavo praktiškai be jokių asmeninių daiktų. Su Ukraina besiribojančiose šalyese pabėgėlius sutinkantys savanoriai siūlo jiems pagalbą, tuo pačiu užsiima specialiai iš tėvynės bėgantiems ukrainiečiams įsteigti centrai.

Irgi iš „currenttime.tv“, idant neatrodyti šališkam. Į vieną tokių centrų vienoje Vilniaus  gimnazijų žmonės autobusais ėmė atvykti jau vasario 24-ąją, pirmą karo dieną. Pasak savanorių, pabėgėlių srautas niekada nenutrūko, kasdien į Lietuvą atvyksta nuo 2 tūkstančių iki 4 tūkstančių ukrainiečių.

Viena pabėgėlių Tatjana iš de facto beveik nebeegzistuojančio (rusai banaliai baigia sunaikinti bombardavimais) pusantro milijono gyventojų turėjusio Kharkivo per „currenttime.tv“ dėkojo lietuviams už puikią priėmimo organizaciją, nes sieną žmonės neretai kirto be skatiko kišenėje.

Čia pateikti epizodai – ir apie pabėgėlių dramą, bet ir ne tik.

Čia skelbtame tekste „Latvija – laisvo rusiško žodžio oazė“ nurodėme, jog laikysenos Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu prasme tarp Baltijos šalių pastaraisiais metais nusistovėjo savotiška specializacija – energingas Lietuvos iniciatyvas keliaujant į vis toliau į šiaurę „apibendrina“ dilginančiai vėsus Estijos racionalumas.

Veržliausia laikytina Latvijos politika rusų (ne Rusijos) atžvilgiu, ką lėmė ir objektyvios istorinės priežastys – ir 2017 metų duomenimis, apie 240 tūkstančių iš beveik 2 milijonų Latvijos gyventojų buvo nepiliečiai, absoliuti dauguma kurių – rusakalbiai.

Bėgantys nuo autoritatinio Vladimiro Putino režimo rusai mėgsta Latviją, ypač jos sostinę Rygą. Pavyzdžiui, į Rygą persikraustęs tiriamosios žurnalistikos leidinio „The Insider“ redaktorius Romanas Dobrochotovas nurodo į tėvynę grįšiąs, tik kai V.Putinas nebebus Rusijos prezidentu.

Kad demokratiški, europietiški rusakalbiai Lietuvos šiaurės sesėje jaučiasi neprastai, liudija 2020 metų lapkričio 26-ąją Rygoje pristatytas rusakalbio virtualaus žurnalo „Spektr“ ir visuomenės nuomonės tyrimų centro SKDS, remiant Olandijos ir Švedijos atstovybėms, atliktas Latvijoje gyvenančių rusakalbių vertybinių nuostatų tyrimas, pašauktas nustatyti jų požiūtrį į europietiškumą.

Apklausus visoje šalies teritorijoje gyvenančius 1100 respondentų, piliečių ir ne, nuo 18 iki 75 metų, nustatyta, kad 73 proc. jų įvairiu laipsniu pripažįsta europietiškas vertybes. Nepripažįstančių  buvo 22 proc. kategoriškai nepripažistančių tyrėjai atrado keturis.

Paklausti, su kokia teritorija save sieja, 68 proc. apklaustųjų nurodė Latviją, jos narystę Europos Sąjungoje remią pareiškė 70 proc., NATO – 32 proc. respondentų.

Rusijos veiksmus Ukrainos rytuose tada veikiau ar pilnai rėmė 24 proc. rusakalbių, 39 proc. nepalaikė.

Ir jau tinkama klausti, ką Baltijos rusai – apie/į V.Putino dabar jau pradėtą karą prieš Ukrainą?

Galima pradėti simboliška nuoroda į aplinkybę, jog vasario 24-ąją prasidėjęs karas asmeniškai  smogė nuo 2014-ųjų žinomų įvykių Latvijos sotinėje gyvenančiam dokumentinio kino festivalio Rygoje „ArtDocFest“ rengėjui režisieriui Vitalijui Manskiui – nors su publika iki tol visada bendravo rusiškai, iš Lvivo Ukrainos vakaruose kilęs režisierius perėjo prie ukrainiečių kalbos argumentavęs, jog rusų dabar yra ne Puškino ar Dostojevskio, o agresoriaus kalba.

Karą atkakliai teisinančių rusakalbių „rusų pasaulio“ adeptų Baltijos valstybėse esama, tiesa, irgi nurodžius, jog jie marginalizuojami/marginalizuojasi tiesiogiai proporcingai Rusijos armijos Ukrainoje tveriamiems žvėriškumams.

Tradiciškai rusakalbių interesus atstovaujanti Latvijos opozicinė partija „Soglasie“ Maskvos veiksmus pasmerkė, buvęs jos lyderis bei buvęs Rygos meras Nils Ušakovas pavadino karą brolžudišku, dabartinis „Soglasie“ pirmininkas Jānis Urbanovičs viešai patikino, jog partija dirbs su Latvijos vyriausybe Ukrainos valstybingumo rėmimo bei civilių kančių mažinimo reikalu.

„Soglasie“ visada laikėsi proeuropietiškų pozicijų, o 2014-aisiais pasmerkė Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją. Tiesa, tai netaikytina  atskiriems partijos nariams kaip ir netaikytina visiems „Soglasie“ rinkėjams.

Kita sisteminė rusiška partija „Latvijos rusų sąjunga“ bent iki dabartinės agresijos nuosekliai laikėsi prokremliškų pozicijų. Jos pirmininkas Miroslavas Mitrofanovas vasario 24-ąją „Facebooke“ parašė: „naktį iš vasario 23-ios į 24-ąją Ukrainoje prasidėjo karas (…) Visada norisi tikėtis geriausio, bet gyvenimas tuos lūkesčius daužo į šipulius (…) Belieka melsti Dievo, kad brolžudystė kuo greičiau pasibaigtų.“

Užuot tiesiog pasmerkus agresorę, bevelijama kliautis Dievu – „Latvijos rusų sąjungos“ lyderis yra nurodęs žurnalistams, jog partija pasisako už karo veiksmų nutraukimą bei derybų pradžią.

Šūkį „Už taiką, prieš karą!“ ne visi interpretuoja vienareikšmiškai. Europos parlamento (EP) deputatė nuo Latvijos Tatjana Ždanoka balsavo prieš Ukrainą remiančią EP rezoliuciją argumentavusi irgi lozungu „aš už taiką, prieš karą!“. Esą rezoliucija tik skatina ginkluoto konflikto eskalaciją, kai ragina stiprinti Ukrainos gynybinį potencialą.

Latvijos agentūros SKDS apklausos duomenimis, 22 proc. rusakalbių kare remia Ukrainą, 21 proc. –  Rusiją, net 43 proc. nepalaiko nė vienos konflikto pusės.

Kita vertus, labai daug rusakalbių padeda pabėgėliams, vaikšto į Ukrainos paramos demonstracijas. Pavyzdžiui, kovo 5 dieną Rygoje įvyko didžiausios parstaraisiais metais 30 tūkstančių dalyvių sutraukusios eitynės prieš Rusijos agresiją.

Kažkada rusakalbes mokyklas Latvijoje gynusi žmogaus teisių aktyvistė Jelizaveta Krivcova į ją išejo apsirėdžiusi geltonai mėlynai (Ukrainos vėliavos spalvos, nros vargu ar kas to jau/dar nežino), prieš tai „Facebooke“ parašė: „gindama žmogaus bei nacionalinių mažumų teises, būdavo, puldavau į neviltį – negi pilietiniai metodai neveikia, tik stipriojo teisė. Bet visada sakydavau sau, jog teisės į švietimą ar gimtosios kalbos vartojimą kaina neturi būti sugriovimai, skurdas ir žmonių mirtys. Taip, turiu pretenzijų Ukrainos politikai, bet jos slenkasi į antrą planą, nes karinė agresija prieš ją neleistina.“

Latvijos stačiatikių cerkvės mitropolitas Aleksandras kreipėsi į tikinčiuosius su raginimu melstis už karinių veiksmų nutraukimą, Rusijos veiksmus nedviprasmiškai pavadinęs agresija.

Kita vertus, nepalenkiamas „rusų pasaulio“ adeptas aktyvistas Vladimiras Lindermanas: „Rusijos armija baigs karinę operaciją ir stos nauja politinė tikrovė, patinka tai kam nors ar nepatinka.“

O štai literatas Alekseyus Gerasimovas irgi „Facebooke“: „Kažko norėjau, tikėjausi. Ir staiga iliuzinis pasaulio paveikslas mano vaizduotėje subyrėjo. Kaip gyventi toliau? Esu pasirengęs išmesti į šiukšlių dėžę visas man anksčiau brangias „euraziškos vienybės“ koncepcijas, kad tik stotų taika.“

Toks rusakalbių nuotaikų „išsibarstymas“ signalizuoja apie bent pradžioje stojusią tam tikrą sutrikimą ir net sumaištį.

Kuomet Estijos parlamente priimta Rusiją smerkianti rezolioucija, rusakalbių interesus atstovaujančios Centristinės partijos frakcija balsavo prieš. Bet visi jos nariai pasirašė Ukrainą remiančią deklaraciją. Partijos reitingai drastiškų įvykių Ukrainoje fone dramatiškai krenta.

Rusakalbio Talino Lasnamäe mokrorajono gyventojai aktyviai aukojo daiktus ukrainiečių pabėgėliams. Jauni rusakalbiai estai prisipažįsta nebegalintys artimai bendrauti su karą remiančiais giminaičiais Rusijoje.

Tartu universiteto profesorius-emeritas Mihhailas Lotmanas bei kviestinis profesorius Andreyus  Makarychevas paskelbė Tartu deklaraciją, kurioje nurodoma, jog jie, rusai pagal kraują, kalbą bei kultūrą, norėtų didžiuotis Rusija. Vietoj to jaučia kitus jausmus: skausmą, pyktį ir gėdą. Užteko kelių dienų, kad žodis „rusas“ nebesiasocijuotų su Puškinu, Čaikovskiu, Levitanu, Mendelejevu ar Lobačevskiu, o Putino gaujų galvažudžiais.

Interneto puslapyje „Chang.org“ paskelbta peticija „Baltijos šalių rusakalbių bendruomenė – prieš karą Ukrainoje!“. Jos autoriai Lietuvos Visagino miesto gyventojai nutarė viešai išdėstyti savo poziciją, siekdami užkirsti kelią bet kokiems mėginimams kėsintis į Baltijos šalių suverenitetą ateityje ir Ukrainos dabar: „Pergyvename dėl to, kad Rusijos pradėtas karas sunaikins rezultatus rusakalbių mažumų ilgamečio kruopštaus darbo visoje posovietinėje erdvėje tarpkultūrinio dialogo bei draugystės su titulinėmis nacijomis puoselėjimo reikalu.“

Lietuva priima daugiausia ukrainiečių pabėgėlių iš Baltijos šalių. Vilniaus rusakalbė gimnazija „Juventus“ nutarė savarankiškai skirti savo patalpas tėvynę priverstiems palikti Ukrainos žmonės. Klaipėdoje surengtame nacionalinių mažumų mitinge prieš karą dalyvavo daugiausia rusakalbiai.

Apibendrinti tinkama pakartojant tezę apie Baltijos rusakalbių nuotaikų „išsibarstymą“ kaip nežinia kiek laiko juos persekiosiančio sutrikimo ir net sumaišties ženklą.

„Rusų pasaulio“ vienytojui V.Putinui tas neabejotinai pavyko.

„Kuopti“ tenka Baltijos šalių politikams. Estijos prezidentas Alaras Karis kalbėdamas Talino Laisvės aikštėje vasario 26 dieną surengtame mitinge nurodė, jog tai ne rusų tautos karas prieš Ukrainą bei ukrainiečius. Tai prezidento Putino karas.

Latvijos vyriausybės vadovas Arturas Krišjanis ne kartą pareiškė, jog visuomenė neturi užsiimti žmonių skirstymu ir kad būti rusu nereiškia remti Putiną. Latvijos prezidentas Egils Levitas kreipdamasis į kovo 5-osios eitynių dalyvius nurodė, jog Latvijos žmonės nepriklausomai nuo kalbinės priklausomybės vieningai remia Ukrainą.

Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorja Čmilytė-Nielsen pareiškė, jog visu įstatymų griežtumu bus užkertamas kelias bet kokiems bandymams kaltinti Lietuvos piliečius rusus vien todėl, kad jie rusai.

Tokie reikalai su V.Putino anksčiau tik godotu, dabar jau krauju laistomu „rusų pasauliu“, kuris ir  Baltijos rusams kelia augantį pasidygėjimą.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online