Baltijos šalys už NATO turi būti dėkingos velioniui kancleriui Helmutui Kohliui

Pora su euroatlantiniu bendradarbiavimu susijusių fragmentų, planetoje jau kaip reikiant siaučiant koronavirusui.NATO užsienio reikalų ministrų susitikime balandžio 2-ąją, kuris pirmą kartą Aljanso istorijoje vyko vaizdo kon…

Pora su euroatlantiniu bendradarbiavimu susijusių fragmentų, planetoje jau kaip reikiant siaučiant koronavirusui.
NATO užsienio reikalų ministrų susitikime balandžio 2-ąją, kuris pirmą kartą Aljanso istorijoje vyko vaizdo konferencijos formatu, apsikeista nuomonėmis atsako į COVID-19, Rusiją, ginklų kontrolės, santykių su partneriais ir kitomis temomis. Ir apibendrinta, jog pandemijos akivaizdoje Aljanso įsipareigojimai nesikeičia – NATO toliau įgyvendina kolektyvinės gynybos, atgrasymo, krizių valdymo funkcijas, tęsia stabilumo užtikrinimo ir mokymų operacijas. Taigi ir Aljanso priešakinės pajėgos Baltijos šalyse bei Lenkijoje toliau vykdo veiklą.
Išeitų, pagrindiniu paskutinio NATO šalių narių užsienio žinybų vadovų vaizdo konferencijos teminiu bei emociniu motyvu laikytinas solidarumo tęstinumo pabrėžimas. Ir susitikime  dalyvavęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius patikino, kad Lietuva, be abejo, tęs ir dalyvavimą, ir įsipareigojimus, beje, ta proga pareiškęs padėką Kroatijos ir Vokietijos karo medikų komandai, kuri atvyko į Lietuvą su specialia įranga.
Kam ir kodėl dar viena pabrėžtina euroatlantinio solidarumo manifestacija? Viena vertus, reikia tikėti naujienų agentūrų transliuota informacija, jog taip įgyvendinamas dar NATO šalių narių lyderių susitikimo gruodį Londone priimtas sprendimas oficialiai pradėti Aljanso refleksijų procesą, kuriuo siekiama didinti jo vienybę ir solidarumą, ypatingą dėmesį skiriant euroatlantiniam ryšiui, plėsti politines konsultacijas ir koordinavimą tarp NATO narių, stiprinti Aljanso politinį vaidmenį.
Antra aplinkybė gal ne ypač tiesiogiai (tiesmukiškai), vis dėlto sietina ir su rytų Baltija. Čia tinkamas nedidelis, bet semantiškai bei simboliškai reikšmingas ekskursas į praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio realijas, kurios dabartinių reikalų konstekste atsiskleidžia naujomis prasmėmis.
Balandžio 4-osios numeryje Berlyno dienraštis „Die Welt“ informavo apie Amerikoje paviešintus įrašus 1993-1996 m. telefoninių pokalbių tarp tuometinio Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio ir JAV prezidento Billo Clintono. Reikšminga juose aptariamų temų dalis lietė NATO plėtrą į rytus, pasirodo, ši tema į istoriją jau Vokietijos suvienijimo architektu įėjusiam kancleriui H.Kohliui buvo svarbi, net psichologiškai skausminga. Jis buvo įsitikinęs, jog Vidurio ir rytų  Europa be NATO gynybos taip ir liks nestabili, šis nestabilumas rytų pasienyje kaip sunkus istorinis paveldas bei  papildoma psichologinė našta guls ant vokiečių.
Kanclerio H.Kohlio nuomone, NATO plėtros buvo galima pasiekti prie Rusijos prezidento Boriso Jelcino, bet tik ne prie jo įpėdinio. Po vizito į Maskvą Vokietijos kancleris buvo ypač sunerimęs, pokalbiuose su Amerikos prezidentu kategoriškai primindavo apie gęstančią B.Jelcino sveikatą ir kone maniakiškai reikalavo Aljanso plėtros rezultato. Net kai B.Clintonas mėgino pašnekovą raminti, esą jo uošviui irgi teko atlaikyti operaciją, H.Kohlis buvo nepalenkiamas.  „Prarandame laiką,“ – toks buvo jo nepajudinamas, standartinis argumentas.
Galų gale NATO plėtra įvyko laiku: pirmiausia 1999-aisiais, taigi iki Vladimiro Putino įsiviešpatavimo Rusijoje į Aljansą priimtos Čekija, Lenkija, Vengrija. 2004 metais plėtra pratęsta dar 7 Vidurio ir rytų Europos, tarp jų ir Baltijos valstybėmis, pavadinkime, dabartiniam Rusijos lyderiui nespėjus „įsivažiavus“ uzurpuoti absoliučios valdžios su neoimperine dedamąja, kas dabar „žydi“ ypač įspūdingu mastu.
Taigi beveik pranašiškai manė praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Vokietijos kancleris, ir ne taip svarbu, kokie tada buvo jo motyvai. Kalbant metaforiškai, Baltijos valstybės susiklosčiusių aplinkybių dėka spėjo į „paskutinį traukinį“.
Galima grįžti prie realijų bei priminti, kaip čia minėtą NATO užsienio reikalų ministrų vaizdo konferenciją apibendrinęs Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas rado reikalą nurodyti, jog NATO išlaiko operatyvinį pesirengimą, tęsia oro erdvės patruliavimą bei karines jūrų operacijas taip pat Baltijos valstybėse. Galima nebent (tiesą sakant, ir nesunkiai) fantazuoti, kaip atrodytų mūsų oro erdvė, jei dabar nebūtume po NATO saugumo „skėčiu“.
J.Stoltenbergas taip pat pažymėjo, kad Ajansas stebi Rusijos karines pajėgas greta sienų su NATO šalimis narėmis, paminėjęs nesenus rusų kariškių mokymus Rusijos vakarinėje dalyje, kurie priminė, jog Aljansas neturi prarasti budrumo ginant Europą. Kovo 25-ąją Rusijos gynybos  ministerija surengė neskelbtą karinių pajėgų patikrinimą bei mokymus vidurio bei vakarų karinių apygardų 7-iuose poligonuose, esą pašauktus gerinti parengtį masinio užsikėtimo COVID-19 virusu atvejui bei neutralizuoti infekcijos plitimą.
Tiesa, teoriškai kilniam tikslui greta radiacinės, cheminės, biologinės gynybos ir inžinerinių dalinių kažkodėl pasitelktos karinės oro bei strateginės paskirties raketinės pajėgos.
Prie to, kas čia pasakyta, gerai „limpa“ pavydėtinas Maskvos dezinformacinis-propagandinis aktyvumas krizės aplinkybėmis, apie ką savo publikacijose skelbėme ne kartą. Jų nekartojant primintinas Lenkijos užsienio reikalų ministro Jaceko Czaputowicziaus pareiškimas balandžio 3-ąją, jog NATO kelia nerimą Rusijos skleidžiamos dezinformacijos koronaviruso tema grėsmė.
Lenkija tą patiria gal net stipriausiai, paskutinė Kremliaus inicijuota „Fake News“ buvo apie tai, jog Varšuva esą per savo oro erdvę nepraleido rusų lėktuvo su parama nuo COVID-19 ypač kenčiančiai Italijai. Lenkijos ministras priminė, kad per vaizdo konferenciją su kolegomis pabrėžė būtinumą NATO sąjunginkėms ypač sutelktai bendradarbiauti prieš Maskvos dezinformaciją. Be abejo, šiame kontekste ypač prasmingas ir ministro L.Linkevičiaus siūlymas sąjungininkėms naudotis Lietuvos patirtimi kovojant su melagingomis žiniomis per platformą „Debunk“ („Demaskuok“).
Ir įvertinant naujausios istorijos pamokas, būtina išlaikyti paramą euroatlantinės integracijos siekiančioms Sakartvelui bei Ukrainai, ką Baltijos šalys ir ypač Lietuva daro itin aktyviai. Metaforiškai tą galima pavadinti ir simboliniu velionio kanclerio H.Kohlio stabilumo vizijos paveldu.
NATO šalių užsienio ministrai balandžio pradžioje paviešino naujas iniciatyvas abiems šalims – Sakartvelui atvertas kelias į projektus, kuriuose jau dalyvauja Ukraina, tokiuose kaip regioninė oro erdvės saugumo programa „Regional Airspace Security Programme“ bei platforma „NATO-Ukraina prieš hibridinį karą“ (NATO-Ukraine Platform on Countering Hybrid Warfare).
Ir pagaliau, kaip ekskurso į istoriją apibendrinimas, turint galvoje dabartines realijas – pasak J.Stoltenbergo balandžio pradžioje pateiktų rezultatų paskutinio tyrimo, 81 proc. žmonių NATO šalyse narėse remia euroatlantinį bendradarbiavimą saugumo srityje. Jei dabar būtų surengti referendumai dėl narystės Aljanse, 62 proc. apklaustųjų teigė, kad pasisakytų už buvimą NATO, ir tik 9 proc. nurodė, jog balsuotų prieš narystę. Taigi kad ir kas ką kalbėtų ir kiek Vakarus belaidotų…

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online