Branduolinis ginklas: Rusijos (Putino?) atvejis

Ar Maskvos valstybės administratorius Putinas gali paspausti tą legendinį „raudoną mygtuką“? Ar karas Ukrainoje gali virsti globaliu branduoliniu konfliktu? Ar verta Rusiją „spausti į kampą“, rizikuojant, kad paskutinę karo dieną ji pavers pasaulį branduoliniu kapinynu? Gal sustoti, kol nevėlu?

Daug panašių klausimų žiniasklaidoje, karo specialistų ir gatvės politikų diskusijose. Kokia gi iš tikro ta branduolinio ginklo panaudojimo galimybė?

Matematikos lošimų teorija (išvystyta praeito amžiaus viduryje) be kitų mokslinių konceptų modeliavo ir branduolinio ginklo panaudojimo atvejus Žymūs matematikai John von Neuman ir John Nash (prisimenate filmą „Nuostabus protas“!?  – tai filmo herojaus prototipas) savotiškai įrodė, kad tarp racionalių (sic!) veikėjų branduolinis konfliktas gali kilti tada, kai potencialus agresorius turi pagrindą manyti, kad arba laimės, arba branduoliniu ginklu gaus geresnį rezultatą, nei įprastinėmis priemonėmis. Išskyrus tą atvejį, kai ginklo panaudojimas prilygtų savižudybei. Kitos (jau nebe matematikų) teorijos sakė, kad esant branduoliniam paritetui ir pakankamai ginklų visiškam susinaikinimui, branduolinio karo pradėjimas reikštų ne pergalę, bet veikiau susinaikinimą, tad pradedantysis turėtų branduolinį karą laikyti veikiau savižudybe, nei keliu į pergalę. Tad vargu ar jis yra ginklas teritoriniams laimėjimams pasiekti ar kokia nors keršto akcijai. Trumpiau kalbant, branduolinį karą kariauti galima tada, kai turi galimybę sunaikinti priešą ir išlikti pats. Jai negali nei to, nei ano, kariauti beprasmiška.

Amerikiečiai 1945 metais susprogdino dvi bombas virš Japonijos. Galima sakyti, kad patys suprato ir kitiems leido suprasti kelis svarbius dalykus. Pirma – tas ginklas labai žiauri karo priemonė, tiek žiauri, kad net baisiai nemorali, net jei priešas mirtinas. Antra – tas ginklas yra baisus, toks baisus, kad pradėti karą prieš branduolinį ginklą turinčią valstybę yra tikra savižudybė. Išvada: branduolinis ginklas yra ne kariavimo, o atgrasymo kariauti priemonė.

Klasikinė atgrasymo idėja remiasi dviem principais:

  • Nepradėk, nes neturi galimybių laimėti,
  • Nepradėk, nes būsi nubaustas.

Taigi, 1945 metais atrodė, kad branduolinis atgrasymas puikiai atspindi klasikinio atgrasymo teoriją. Niekas neturi šansų laimėti karą prieš JAV, tad karo ir nepradės. Beje, neturi šansų laimėti ir prieš tuos, kuriuos amerikiečiai paskelbs savo lygiaverčiais sąjungininkais, t.y išskleis jiems „branduolinį skėtį“. Kuo didesnis skėtis, tuo taikesnis pasaulis. Gražu.

Vėliau situacija pasikeitė. Atsiradus konkuruojančiai branduolinei valstybei tapo aišku, kad karą laimi tas, kas pirmas sunaikina priešo arsenalą ir išlaiko savąjį nesunaikintą (bent jau išlaiko atsargą). Sparčiai didėjant arsenalams, imta galvoti, kad karas neprasidės, nes galimi nuostoliai didesni nei galimas laimėjimas. XX a. devintajame dešimtmetyje JAV prezidento Reagano pradėta vadinamoji „žvaigždžių karų“ programa sovietinei valstybei buvo ženklas, kad SSSR negali pradėti karo, nes jos raketos bus sunaikintos dar pakilimo stadijoje. Reaganas iš esmės atgrasė rusus nuo galimybės pradėti karą ir pakankamai išgąsdino, kad JAV turi priemonių bausti SSSR dėl visokių kitokių nuodėmių, pavyzdžiui už Afganistaną ir dar už kai ką. Tuomet rusai konkurencijos ir neatlaikė.

O kaip su ta Rusija šiandien?

Putinas, regis, nesiekia globalaus branduolinio konflikto. Jis net nenori ko nors konkrečiai nubausti – nesako, kad labiau kalti kokie vokiečiai, lenkai, švedai… Jo tikslas įvaryti mums baimę, kad taip gali būti. Nemaža dalimi jam ir sekasi, beje, baimės yra pakankamai.

Mes – Vakarai – bijome ne pralaimėti, o bijome paties karo, ir vykstančio dabar, ir  branduolinio. Esame moraliai visiškai nepasiruošę, tad jis atrodo labai baisus. Tačiau jei karas laimimas, baimė mažėja. Ukrainos pergalės konvenciniame kare didina baimę Rusijoje, kad, pralaimėję konvencinį karą, tikrai nelaimės branduolinio. Pralaimint atsiranda vis daugiau paieškų „kas kaltas?“. Siekis netapti pralaimėjusiu ir nenoras pripažinti, kad kalti visi, didina atsiribojimą nuo, neva, pagrindinio kaltininko. Paprasčiau kalbant, jei Rusijos visuomenė įsitikintų, kad karas tikrai nepatriotinis, visuomenės susiskaldymas didėtų, vis labiau kaltinant valstybės vadovus, žinoma, ne save. Tai natūralu ir žmogiška.

Be abejo, gali didėti Putino desperacija, bet kartu didėja ir aplinkinių baimė, kad desperacija neprasiveržtų. Ne visi nori būti šios desperacijos bendraautoriais, tad ir branduolinio karo nori ne visi. O vienas Putinas mygtuko nepaspaus…

Rusijai su visu Putinu reikia duoti suprasti, kad jo branduolinį grasinimą priimame kaip realybę ir esame jai pasiruošę. Jei žinome, kaip elgtis, tai reiškia nepasiduosime, reiškia, nepralaimėsime. Tai galiausiai reiškia, kad Putinas ruošiasi ne kokiai nors pergalei, bet asmeninei savižudybei. Mes tikimės jo savižudybės, žinome kaip elgtis ir esame pasiruošę ne pasaulio pabaigai, o pasauliui be Putino (ar be Rusijos). Pasaulis išliks, išliks net Ukraina, tik Putino nebus. Ar visi, kas gali įtakoti sprendimus, yra linkę į tokią savižudybę? Jei jau kalbama apie desperaciją, tai Putinui, norint pradėti „desperatišką“ branduolinį karą, reikia tokio aplinkinių paklusnumo, kaip buvo paklusnūs vienos sektos nariai, berods Gajanoje. Jie (bent jau dalis) pakluso paliepimui kolektyviai nusižudyti. Vargu, ar Putinas gali užsitikrinti tokį paklusnumą. Taigi, savižudybė bus veikiau individuali nei kolektyvinė. Gali nutikti ir tai, kad desperacijos būsenoje aplinkiniai taip pat turės galimybę spręsti, ar jie nori „kolektyviškai“ numirti, ar paaukoti „didįjį blogio kaltininką“? Juk ir su Hitlerio aplinka nenusižudė kartu su fiureriu.

O kas gi galiausiai tas Putinas? Dėl jo paties „psichologinio portreto“ turiu savo pastabų. Publikai dažniausiai Putinas (o ir visi kiti diktatoriai bei autoritariniai vadovai) rodomi, kaip tiesiog turto ištroškę žmogystos, besirūpinantys savo sąskaitomis Šveicarijos bankuose ir jachtomis Viduržemio jūros uostuose. Jachtų ar kokių rūmų su kvailais aukso tualetais konfiskavimas turėtų būti, neva, mirtinas smūgis tiems asmenims. Ir dėl to gali atsirasti desperacija… Ne dėl politikos fiasco, bet dėl jachtos… Esu įsitikinęs, kad karas Ukrainoje tikrai ne dėl asmeninio Rusijos „elito“ turto. Plėšikavimas, tiesa, yra rusiško karo stiliaus dalis, bet čia jau ne „elito“, o liaudiškoji kultūra. Hitleris ar Stalinas savo niekšybes darė ne iš hedonistinių (ar ne vien iš hedonistinių, jei jau norite, paskatų). Jeigu jau reikia tik turto, tai branduolinė raketa Varšuvai ar Prahai turto neišgelbės. Kita vertus, jei koks nors Saddammas ar Kadafis būtų nusižudę patys, jų politinis vertinimas nesikeistų.

Jei Putinas yra tik vadinamas vienišas beprotis, tai beprotybė pasireikš neįgalumu daryti kur kas paprastesnius sprendimus, nei legendinis „mygtukas“. Iki jo beprotis tiesiog neprieis…

Bus gerai.

Post scriptum. (juokais) Dar apie filmus. Prisiminiau tokią seną komediją, berods „Ketverios vestuvės ir vienos laidotuvės“. Joje pagyvenęs ponas klausia vakarėlyje sutiktos jaunos merginos, ko ji tokia suirzusi. Ši sako, kad yra desperacijoje, nes tikėjosi čia kokio sekso, o jo, deja, nėra. Pagyvenęs ponas klausia, gal jis galėtų kuo pagelbėti.. Mergina atsako: „… na mano desperacija dar nėra tokio baisaus lygio…“ Taigi, ir desperacija turi savo lygius. Putino desperacijos lygis nebūtinai turi būti ties tuo mitiniu „raudonu mygtuku“.

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras.online