G-6Z6YWBKSCF

Cenzūra ir melagienos Rusijos karo žiniose

Sakoma, kad cenzūra yra tiesiog proporcinga režimo autoritarizmo lygiui, kuo daugiau diktatūros, tuo daugiau ir cenzūros, o jau karinėje srityje tai tikrai.

Karo cenzūra savo esme yra bendrosios cenzūros dalis, bet su savo specifika. Sovietų Sąjungos karinis gyvenimas negalėjo būti necenzūruojamas, pats savaime jis buvo natūrali paslaptis, ir tai nieko nestebino. Viskas – paslaptis, nuo branduolinės raketos iki šovinių dėklo. Paslaptis buvo net savotiškai drausminanti – bet kokios neoficialios kalbos bei mintys apie gyvenimą už karinio dalinio tvoros kvepėjo „išdavyste“. Viešai nebuvo skelbiami karinių dalinių pavadinimai, jų dydis, vadovybės pavardės, turima ginkluotė, viešai nebuvo žinoma, kaip karinėms reikmėms pritaikyti vieni ar kiti oro bei jūrų uostai, dar daugiau slaptumo gaubė karo pramonę, prekybą ginklais ir karinio mokymo centrus. Šalyje buvo pilna įstaigų, turinčių tik pašto dėžutės numerį. Buvo ir tyčinio klaidinimo – karinės gamyklos „pagal popierius: gamindavo kokia nors buitinę techniką ar net žaislus. O kas jau buvo skelbiama, tai aprobuota, retušuota, o tikrai neretai – falsifikuota. Archyvai įslaptinti ir prieinami tik „specialistams“. Iš savo patirtos karinio parengimo patirties pamenu, kad mokėmės apie tai, kaip ir kur reiktų evakuoti universitetą karo atveju, turėjome žemėlapius su visais paskaičiavimais. Bet žinojome ir tai, kad mūsų žemėlapiai tik mokomieji, jei kas, tai eisime visai į kitą vietą…

Pirmajame postsovietiniame dešimtmetyje armija tapo pastebimai skaidresnė, bet iš esmės tik iki vadinamo Antrojo Čečėnijos karo. Knygos ir periodiniai leidiniai rašę apie iki tol nutylimus karo epizodus, nelaimingus atsitikimus armijoje, karo pramonę, tapo populiariais skaitalais. Ne viskas ten buvo tiesa, bet tiesos ne taip ir mažai, tad ir norinčių ją žinoti tikrai nestigo. Atsirado informacijos apie gamybą ir prekybą, karinio mokymo programas, atsivėrė anksčiau „uždaryti“ miestai. Galima sakyti, kad pasirodė tikrasis sovietinės kariaunos veidas. Daugiau jis nustebino, sakyčiau, Vakarus, nei savus buvusios SSSR piliečius, kurie vis tiek šį bei tą žinojo, dar daugiau jautė ir labai daug suprato toje sovietinėje konspiracijoje. O ir šiaip jau nebuvo galima visko slėpti ir todėl, kad įvairios ginkluotės ribojimo sutartys tiesiog vertė viešinti informaciją apie karinių pajėgų kiekį, pasiruošimo būklę ir apginklavimą. Verta prisiminti, kad Rusija, prisijungdama prie įvairių žmogaus teises ginančių konvencijų, formalia įsipareigojo ginti žodžio laisvę, o ne ją cenzūruoti.

Pirmoji priežastis naujai cenzūrai buvo karo nusikaltimai Čečėnijoje ir nevykęs chaotiškas kariavimas, na, o paskui ir bendra autoritarinio valdymo atmosfera šalyje. Apie armiją nereikia juk daug žinoti, reikia ja tikėti. Apie Sakartvelo karą ir Krymo aneksiją, ir Donbaso „respublikas“ taip pat geriau neturėti jokių skirtingų nuomonių. Šiandien informacija apie Rusijos karines pajėgas yra fragmentuota, nepatikima ir… pilna melagienų.

Tikrasis ir išsamiausias šaltinis apie Rusijos karines struktūras yra – interneto puslapis – su pavardėmis ir pavaldumo schemomis. Bet ar jis tikras, ar tas… pakaitinis, „mokomasis“, kaip buvo sovietmečiu? Beje, ne visi, generolais atrodantys, tokie yra. Rusai mėgsta uniformas. Nuo caro imperijos laikų. Kai kurie gynybos ministerijos civiliai viešai pasirodo su uniformomis, nors yra civiliai. Tokie pseudogenerolai. Kas žino – atskiria – jų aukšti kariniai laipsniai pažymėti sidabrinėmis (o ne auksinėmis) žvaigždutėmis. Vienas iš nedaugelio informacijos šaltinių apie personalinius paskyrimus karinėse struktūrose yra Prezidento įsakymai. Juose, tiesa, yra pavardės ir laipsniai, tačiau dažnai nutylima tai, kokiam konkrečiam darbui skiriamas asmuo. Iki šiol taip ir nėra iki galo aišku, kas vadovavo ar dabar vadovauja „specialiajai operacijai“ Ukrainoje. Tik spėlionės.

Verta priminti, kad Rusijos ryšių ir komunikacijos reikalus reguliuoja tarnyba, vadinama Roskomnadzor. Ji gali išduoti ir atimti licencijas kokiu tik nori motyvu, tame tarpe ir politiniu. Ir nelabai kam pasiskųsi. Pirmosios aukos pasirodė dar prieš dešimtmetį. Jomis tapo laisvoji žiniasklaida ir interneto portalai, neretai mėgėjiškai platinę su karyba ar karo pramone sietiną informaciją. „Mėgėjus“ pažaboti sunku nebuvo, dažnai interneto portalai užsidarydavo po vieno kito įspėjimo, arba persiorientuodavo į karo istoriją, kuri nebebuvo tokia jau svarbi valstybės paslaptis, ypač jei tose istorijose nedaug skaičių ir konkrečių pavardžių.

Valdžia savo ruožtu sukūrė tam tikrą karinės informacijos algoritmą, aiškiai nurodantį, kas kada ir kaip gali skelbti „jautrią informaciją“. Atsirado net privalomoji informacija, kurią apie Rusijos kariuomenę turi gauti, pavyzdžiui, vidurinių mokyklų moksleiviai. Privalomieji vaizdo klipai rodomi pamokų metu.

Karui Ukrainoje prasidėjus, Roskomnadzor tapo didžiuoju karo cenzoriumi. Jau vasario 26 dieną griežtus įspėjimus gavo iki šiol „užsienio agentais“ nominuoti informacijos šaltiniai: Echo of Moscow, InoSMI, Media Zona, New Times, Dozhd, Svobodnay Pressa, Krym.Realii, Novaya Gazeta, Journalist, Lenizdat. Pagrindinis įspėjimo motyvas – „neteisingos“ informacijos skleidimas, naudojant žodžius – karas, invazija, užpuolimas. Pagal Roskomnadzoro instrukcijas nebegalima cituoti bei rodyti Vakaruose pateikiamos informacijos (nebent jos diskreditavimo tikslais), informacija apie Rusijos kariuomenės nuostolius gali būti gaunama tik iš oficialių rusiškų šaltinių. Imtasi ir socialinių tinklų cenzūros. Žinios, kurios „kertasi“ su oficialiomis, yra tiesiog „feikai“ – melagienos, o melagienų platinimas, žinia, baudžiamas. Beje, minėtuose privalomuosiuose vaizdo klipuose yra kur kas daugiau melagienų, nei nepriklausomuose. Internete apstu aiškiai surežisuotų vaizdo klipų, kuriuos jau spėta pavadinti „TikTok armija“. „reportažų iš įvykio vietos“, filmuotų net ne Ukrainoje ir pan.

Šių metų kovo 4 dieną Rusijos prezidentas pasirašė įstatymo pataisą, numatančią iki 15 metų laisvės atėmimo bausmę už žinomai klaidingos informacijos apie Rusijos kariuomenę skleidimą. Tą pačią dieną Roskomnadzoras užblokavo žinomus žinių kanalus – BBC News RussianVoice of AmericaRFE/RLDeutsche Welle and Meduza , o taip pat Facebook ir Twitter. Iš esmės tai ne cenzūra. Tai tiesiog draudimas. Žinoma ir „Novaja Gazeta“ istorija. Jos leidėjas Nobelio premijos laureatas Dmitrij Muratov bandė apeliuoti į Europos Žmogaus teisių organizacijas, tačiau tai nepadėjo. Laikraštis gavo jau nebe įspėjimą, o ultimatumą. Visa eilė vietinių leidinių ir kanalų atsipirko piniginėmis baudomis ir pagrasinimais, kad tai būtų „paskutinis kartas“. Administracinių bylų jau apie du tūkstančiai, „pasidairius“ internete, galima rasti daug skirtingų pavyzdžių, kartais tiesiog juokingų, kai baudžiami žmonės, neva, ne vietoj ir ne taip citavę valstybės vadovų ar „klasikų“ frazes iki „protesto“, laikant rankoje tuščią popieriaus lapą…

Po vasario 24-sios karinių įstaigų tinklapiai pastebimai „nuskurdo“ – išnyko daug informacijos apie karinių vadovų subordinaciją, naujus paskyrimus, prezidento įsakus, išnyko ir daugybė iki tol buvusių pavardžių. Tinklapiai tapo neprieinami užsieniečiams (visiems su užsienietiškais IP). Tai, sakykime, menkas praradimas, nes ir saviems nepateikiama jokia oficiali informacija apie karą – nepranešama kokie kariniai daliniai siunčiami į tą ar kitą vietą, nepranešama ir apie nuostolius. Kur kas daugiau žinių pateikiama ukrainietiškuose šaltiniuose. Todėl Ukrainos karinė informacija šiandien yra ta tikroji informacija visam pasauliui. Galima ja ir iki galo netikėti, bet kitos informacijos negausite. Todėl ukrainiečiai ir laimi informacijos bei žinių karą.

Dėl generolų žūties… rusai dažniausiai nepatvirtina. Bet ir nepaneigia. Svarbiausias kariuomenės „organas“ „Krasnaja zvezda“, taikos metu spausdinęs nekrologus mirusiems generolams, žuvusiems kare nespausdina. Apie žuvusius aukštų karinių laipsnių savininkus daugiau galima prisigraibyti žinių iš „neplanuotų“ laidotuvių dalyvių. Draudžiama skelbti nekrologus net vietinėje spaudoje, tad dažnai informacijos šaltinu lieka laidotuvių dalyviu liudijimai.

Kai kurie bandymai nuslėpti informaciją tiesiog rezonansiniai. Pavyzdžiui, iki šiol oficialiai nežinoma, pavyzdžiui, kiek ir kas žuvo paskandinus kreiserį „Maskva“. Ir tai ne vienintelis atvejis.

Įdomu tai, kad šių metų birželio 6 dieną pasirodęs labai svarbus Ukrainos karui prezidento įsakas taip pat nebuvo oficialiai paskelbtas „organe“. O šiuo įsaku paskirta ar laipsnis pakeltas net 18 generolų. Vienas atvejis, tiesa makabriškas – Romanas Kutūzovas generolu-leitenantu tapo birželio 6 dieną, nors pats žuvo Ukrainoje birželio 5-tą. Ir nekrologas apie jo žūtį buvo vienintelis, kurį paskelbė „Krasnaja zvezda“. Kodėl taip, teatspėja „Kremliaus koridorių“ specialistai.

Karas turi savo paslapčių. Ne kartą karo pradžioje „nudegė“ ir ukrainiečiai, neatsargiai skelbę apie savo dalinių judėjimą, apie tai, kuri taikė ir nepataikė rusai… Tapo aišku, priešas išnaudoja žinias net ir apie savo nesėkmes… Tad konkrečių žinių apie ukrainiečių operacijas šiandien kur kas mažiau nei karo pradžioje. Tačiau kalbant apie karo paslaptis, reikia pastebėti ir tai, kad dar niekada karas nebuvo toks viešas. Visi sunaikina priešų technika nufilmuota ar nufotografuota, kariškių tarpusavio pokalbiai įrašyti, juos stebi daugybė tyčia „pakabinamų“ vaizdo kamerų ar tiesiog pastatų apsaugos sistemų, daug „žinių“ randama nukautų ar į nelaisvę paimtų kareivių mobiliuosiuose telefonuose, rusų marodieriai, bandę siųsti vogtus daiktus artimiesiems, „pateko į kadrą“ Baltarusijos miestų pašto skyriuose. Tai puiki dokumentinė medžiaga… bet ir medžiaga melagienoms.

Ir kaip sakė vienas ekspertas. Tiesa yra tiesa tik tada, kai patikime, kad tai tiesa. Bent jau žinios apie tai, kad rusai laimi, gerokai perdėtos.

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

4 komentarų
Autorius: Voras.online