Dar vienas Kremliaus herojus: kokia tarnyba, tokia ir „diplomatija“.

Pagal paskutinę Rusijos sociologinių tyrimų organizacijos „Levada Center“ apklausą, 29 proc. rusų laiko savo šalį Europos valstybe, kai 64 proc. mano, jog ji tokia nėra. 2008-ųjų „Levada Center“ apklausoje ta pačia tema Rusij…

Pagal paskutinę Rusijos sociologinių tyrimų organizacijos „Levada Center“ apklausą, 29 proc. rusų laiko savo šalį Europos valstybe, kai 64 proc. mano, jog ji tokia nėra. 2008-ųjų „Levada Center“ apklausoje ta pačia tema Rusiją esant Europoje nurodė 52 proc. respondentų, 32 proc. manė kitaip.
Vienaip ar kitaip, tai ir užsienio politikos rezultatas, už kurią, kaip žinoma, greta valstybės vadovų atsakinga ir užsienio reikalų ministerija. Ryšium su kuo sunku tikėtis ko kito, kai pagrindinis Rusijos diplomatas skelbia, jog tai pati Europos Sąjunga (ES) vienašališkai išardė santykių su jo šalimi infrastruktūrą, arba formuluoja, esą Bendrija jau „susigriovė“. Žiniasklaidos tiražuojami tokie užsienio reikalų ministro pareiškimai negali nedaryti įtakos piliečių nusiteikimui, taigi ir apklausų rezultatams.
Sergejus Lavrovas – logiškai ryškiai regimas dabartinio Rusijos politinio lauko (ar tiksliau jo simuliakro) personažas. Beje, ir kaip informacinio lauko valytojas (kažkam juk reikia) diplomatijos sąskaita po gausėjančių Kremliaus geopolitinių „gestų“.
Kokiais tik klausimais netenka atsimušti užsienio reikalų ministrui… Kaip „budintis“ priekaištų-kaltinimų (beje, ir kai niekas nepriekaištauja) Rusijai atmetėjas su kovingu perėjimu į ataką, S. Lavrovas Jungtinių Tautų (JT) 74-ojoje Generalinėje asamblėjoje 2019 metų rugpjūtį pareiškė, jog tarptautinėse organizacijose Vakarai vietoj lygiateisio kolektyvinio darbo formuoja neteisėtas uždaras struktūras išrinktųjų ratui, jas vėliau siekia įtvirtinti tarptautinėmis sutartimis, „privatizuodami“ tarptautinių organzicijų sekretoriatus, kad panaudotų šiuos stumti savo idėjas vietoj universalaus gėrio.
Palyginti dar nekaltas ir logiškas pareiškimas, lyginant su evoliucija jau šių metų vasario 4-ąją, kai Rusijos užsienio reikalų ministras atvirai žemino vizitui (ypač gėdingam, nes buvo pirma tokio lygio Bendrijos pareigūno kelionė nuo 2017-ųjų) į Maskvą išsirengusį ES diplomatijos vadovą Josephą Borrellį iškart po rusų opozicinio lyderio Aleksejaus Navalno įkalinimo ir daugiau nei 10 tūkstančių protestuotojų sulaikymo, kai per bendrą saudos konferenciją ES išvadino nepatikima partnere ir kaip tik vizito metu išsiuntė iš Maskvos Lenkijos, Vokietijos bei Švedijos diplomatus už dalyvavimą protestuose dėl A.Navalno.
Balandžio 6 dieną S.Lavrovas skelbė, kad tai Ukraina laužo visus Minsko susitarimus (dėl paliaubų Ukrainos rytuose – A.S.), kas Maskvai kelia nerimą ir ką ji nurodo Europos kolegoms su viltimi, kad situacijos rimtumą supranta ir Vašingtone. Kol kas Vakarų reakcija ją nuvilia, kai/mat Kijevas perėjo prie grasinimų kariniais veiksmais. Todėl Vokietija ir Prancūzija (Minsko susitarimų garantės su Ukraina bei Rusija – A.S.) turinčios Ukrainos valdžią priversti atsitokėti.
Rusų ministro pareiškimas nuskambėjo po Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado Ruslano Khomchako Aukščiausione radoje kovo 30 dieną paskelbtos informacijos apie rudenį planuojamų mokymų „Zapad 2021“ Baltarusijoje pretekstu Maskvos koncentruojamas pajėgas prie Ukrainos sienos Briansko, Voronežo srityse, aneksuotame Kryme bei vadinamosiose Donecko, Luhansko „liaudies respublikose“. Rusai šiose teritorijose papildomai dislokavo 28 taktines batalionų grupes ir planuoja dar iki 25 tokių pat. Kryme nuo aneksijos 2014-aisiais Rusijos karinis kontingentas padidintas iki 32,7 tūkstančio, „liaudies respublikose“ dislokuota 28 tūkstančiai karių, kuriems vadovauja kadriniai rusų armijos karininkai.
Jau paika priminti, kad šiuo metu kadrinių rusų kariškių skaičius prie Ukrainos sienos perkopė 80 tūkstančių.
Dar galimo karo Ukrainoje tema. Balandžio 1-ąją šalies agresorės diplomatijos šefas citavo savo šefą, Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, pareiškusį, kad mėginantys įžiebti naują karą Donbase Ukrainą sunaikins. S.Lavrovas dar pareiškė, kad dauguma ukrainiečių kariškių supranta konfliktą kurstančių veiksmų pragaištingumą, todėl labai norįs tikėtis, kad jų neprovokuos vietos politikai, kuriuose savo ruožtu provokuos Vakarai su Amerika priešakyje. O juk tikras cinizmo vadovėlis.
Prie to paties – su karo Donbase septynių metų minėjimu sutapo S. Lavrovo balandžio 12 dieną (kažkodėl spaudos konferencijoje su Egipto užsienio reikalų ministru Samehu Shoukry) paskelbtas melas, kad 2014-ieji Kijeve buvo ne orumo revoliucija, o „pučistų-neonacistų“ puolimas prieš tuos, kurie norėjo kalbėti rusiškai, karas rytų Ukrainoje – Kijevo agresija prieš savus.
Ryšium su kuo persergėjo kitas valstybes (Ukraina su Turkija prieš savaitę susitarė dėl turkiškų bepiločių „Bayraktar“ pirkimo) „nemaitinti Kijevo militaristinių kėslų“, esą vaikydamasis reitingo Kijevo režimas gali ryžtis neapgalvotiems veiksmams. Dar – kad neaišku, ką Ukrainoje veikia JAV kariškiai, o Juodojoje jūroje – NATO laivai.
Po derybų su Kazachstano vicepremjeru Mukhtaru Tleuberdi balandžio 8 dieną Rusijos užsienio reikalų ministras Ameriką ir jos sąjungininkes pavadino nepatikimomis partnerėmis. Esą ypač svarbiais klausimais Rusija negali pasitikėti kontrahentėmis, kurios neaišku kokia nuotaika kasryt kyla iš lovos.
JAV sankcijų politiką S.Lavrovas įvardijo vedančia į aklavietę, gal net buka. Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas gruboką ministro išsireiškimą parėmė – esą nieko nepridursi, ministras kaip visada taiklus formuluotėse.
Rusijos diplomatijos šefas ir anksčiau su žodžiais per daug nesivaržė – yra pareiškęs, kad aplink Amerikos prezidento rinkimų kampaniją netrūksta „pūlių“, viešai citavo neįvardytą valdininką, kuris buvusį Gruzijos prezidentą Mikheilą Saakashvilį vadino suknistu psichu, 2008-aisiais, Rusijos agresijos prieš Gruziją metu, teiravosi gruzinių žurnalisčių, ar šios neserga.
Labiausiai ministras išgarsėjo, kai 2015-ųjų rugpjūtį per saudos konferenciją su Saudo Arabijos kolega tikriausiai neįtardamas, kad mikrofonai įjungti, išsikeikė ir kąžką išvadino „debilais“. Ką – iki šiol nežinoma, tada svarstyta, kad gal saudus. Kita vertus, Kremliaus sankciją „saviraiškai“ Rusijos diplomatijos šefas, pasirodo, turi, gal net seniai.
Rusijos diplomatijos vadovas kaip kalbos skurdo šauklys, net kalbos nevilties pedagogas. Teiginiais apie Vakarų „imperializmą“ kaip ir banaliu melu Rusijos užsienio reikalų ministru seka, pavyzdžiui, Aliaksandras Lukašenka. Rugsėjo 2 dieną po susitikimo su Baltarusijos kolega Vladzimiru Makejumi S.Lavrovui spaudos konferencijoje pareiškus, jog Maskva griežtai reaguos į bandymus atplėšti Baltarusiją nuo Rusijos, šią mintį Baltarusijos diktatorius nusigriebė bematant ir kaip mat praturtino „teze“ apie 200 į Baltarusiją permestų Ukrainoje neramumams apmokytų smogikų.
Apskritai S.Lavrovas jau ir kaip žmogus-orkestras, visais gyvenimo klausimais – sprendimą šalinti Baltarusiją iš Eurovizijos dainų konkurso balandžio 1-ąją Rusijos valstybinėje televizijoje skelbia pasibjaurėtinu. Balandžio 8 dieną pareiškia, kad Amerikos specialusis pasiuntinys vamzdyno „Šiaurės srautas-2“ klausimu (išvakarėse JAV tokį paskyrė) važinės visur ir visus gąsdins. Tą pačią dieną turbūt pedagoginiais sumetimais cituoja Rusijos prezidentą, kuris kovo 22-ąją pareiškė, jog vakcinos nuo COVID-19 gamybos klausimu valstybės turi vadovautis tik humanizmo, gyvybių gelbėjimo sumetimais, o ne geopolitika ar komercija.
Lyg ir apie vakcininę diplomatiją, dėl ko apskritai galima diskutuoti, tačiau humanizmas, žmonių gyvybių gelbėjimas… Ukrainoje nuo 2014-ųjų nužudyta apie 14 tūkstančių žmonių. Ir toliau žudoma, kol reiškiasi „humanistas“ V.Putinas ir jo valdinys S.Lavrovas. O yra dar Sirija.
Kai Vokietijos gynybos ministrė Annegretė Kramp‑Karrenbauer balandžio 11-ąją po rusų delegacijos boikotuoto Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos posėdžio Rusijos armijos koncentravimo prie Ukrainos klausimu pasvarstė, jog Maskvai, jei neturi ko slėpti, nesunku paaiškinti savo kariuomenės judėjimą, Rusijos užsienio reikalų ministras atrėmė, jog ponia A.Kramp‑Karrenbauer verčiau teišmuša iš Vokietijos vyriausybės informaciją apie tai, kuo apnuodytas A.Navalnas, kurią ši esą slepia nuo Rusijos.
Ir apkaltino Vokietijos valdžią prisidėjus prie A.Navalno filmo apie V.Putino rūmus Gelendžike kūrimo, mat filme rodomas Rusijos prezidento, kai jis, KGB karininkas, sovietmečių dirbo Drezdene, leidimas į Vokietijos saugumo ministerijos „Stasi“ pastatą. Esą Vokietijos valdžia ar jos specialiosios tarnybos padėjo patekti filmo kūrėjams į „Stasi“ archyvus, kur tas leidimas laikomas.
Netiesa, į archyvą galima patekti užsregistravus internetu, ir rusų propagandistai iš NTV „Stasi“ archyve yra filmavę 2019 metais. Melavo diplomatas, nežinia kelintą kartą. Vienas rusiškų komentarų prie šios informacijos: „Be galo gėda dėl Lavruchos.“
Kiek tokia diplomatija veiksminga? Kas čia išdėstyta, tėra vis dėlto maža dalis triukšmingų pareiškimų, kai užsienio investuotojai traukiasi iš Rusijos, rublis reaguoja ne į naftos kainas, o Rusijos užsienio reikalų ministro pareiškimus. Pavyzdžiui, tokį: „Rusija aktyviai dirba siekdama atsisakyti dolerio ir tarptautinių mokėjimo sistemų.“
Pasak buvusio Rusijos ekonomikos ministro (1992-1993), ekonomikos mokslų daktaro, bankininko Andreyaus Nechaevo, pareiškimai apie dolerio atsisakymą – politinis blefas kad ir todėl, jog pagrindinė rusiška eksporto prekė yra nafta, kuria pasaulyje prekiaujama atsiskaitant doleriais. Rusų kompanijoms pasiūlius atsiskaityti kitaip, jos greičiausiai būtų pasiųstos ir jų vietą iškart užimtų kitos naftos tiekėjos, pavyzdžiui, Saudo Arabija.
A.Nechaevas sako daugybę metų pažįstąs S.Lavrovą kaip protingą žmogų, taigi suprantantį, jog skelbia nesąmones. Tiesiog tenka atidirbti vaidmenį, kurį prisiėmė (ar koks teko) Rusijos valdžios struktūroje. Aukštas pareigūnas tarsi kanarėlė valdžios parėdymu gieda giesmę, kuri pačiam gal nepatinka. Kitos išeities, panašu, neturi.
Jei jau šefas taip, paika ko kito tikėtis iš valdinių. Kovo pabaigoje viename iš Rygos Kergaragsės rajono privačių namų karantininius ribojimus ignoravusiame triukšmingame vakarėlyje dalyvavo dešimt žmonių, kurie po linksmybių išsivažinėjo automobiliais su diplomatiniais numeriais. Paaiškėjo, kad vakarėlio šeimininkas buvo Rusijos Federacijos karo atašė Ruslanas Ušakovas.
Garsia muzika pasipiktinę kaimynai iškvietė policiją, bet po neilgo pokalbio su R. Ušakovu pareigūnai išvažiavo. Pats karo atašė netrukus kaimynams pradėjo rodyti nepadorius gestus. Latvijos užsienio reikalų ministerija išreiškė protestą, Rusijos užsienio reikalų ministerija apie incidentą komentaro nepateikė.
O ką pateiksi, kai/jei ministerijos šefui senokai tenka misija, pavyzdžiui, su Kremlių aptarnaujančiais žurnalistais viso pasaulio akivaizdoje žeminti atlapaširdį J. Borrelį, čia pat ir demonstruojant, jog šiuolaikinė Rusijos diplomatija remiasi tarpuvartės chuligano elgesio modeliu. Rusijos diplomatija degradavo iki kovinio šuns, kuriuo siundoma.
Iš kitos pusės, žeminimas yra ypač patikima priemonė galutinai netekti santykių su bet kuo. Ypač tas tinka tarptautiniams santykiams: kai/jei žeminama viso pasaulio akivaizdoje, suprantama, apie bet kokį pasitikėjimą kalbėti beprasmiška.
Bet ir žemintojų savitvarda juk ne plieno. Sako, kažkada S.Lavorovas papirkdavo asmeniniu žavesiu, žėrėjo sąmoju. Studijų metais rašė neprastus eilėraščius, 10 metų gyveno laisvame mieste Niujorke, kai dirbo Jungtinėse Tautose, sako, ten tapo populiariu diplomatu, veiksmingai prisidėjusiu, priimant sprendimus dėl 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktų. Niujorke gimusi dukra Jekaterina pradėjo lankyti mokyklą Manhetene, studijavo Kolumbijos universitete, stažavosi Londone. Ech…
Panašu, tei laikai baigėsi banalaus Kremliaus ressentimento, pagiežos viso pasaulio atžvilgiu naudai. Rusijos užsienio reikalų ministras priverstas skelbti tūžmingus, nepaykanta alsuojančius ar tiesiog melagingus pareiškimus bei užsiimti insinuacijomis. Tokia tarnyba, tiek ir žinių, deja.
Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online