G-6Z6YWBKSCF

Degantis tankas rusų pergalės parade

Stebintys Ukrainos karą, kokioje pusėje besistebėtų, sako, kad karas vyksta ne taip, kaip tikėtasi. Ir tai tiesa. Prieš kelias dešimtis metų mane mokė, kad laikai pasikeitė: kariškis taps viso labo valdininku, atliekančiu jėgos panaudojimo misiją, nebereikės nė patriotizmo, nei karinių gudrybių, viskas bus pagal įstatymo raidę, žinosime, kuris yra „nekaltas civilis“, kuris yra „teisėtas taikinys“, o šiaip jau karų, kokius žinome iš istorijos analų, iš viso nebus. Juk ir pati istorija baigiasi.

O dabar štai karas pačioje labiausiai civilizuotoje Europoje, karas, kuriame yra visa, ko neturėtų būti – teisės nepaisymas, pradedant teise tarptautine ir baigiant teise gyventi, smurtas, gėrio naikinimas ir taip toliau.

Kodėl įvyko ne taip, kaip politikai planavo, paaiškins politikai. Jei supras, kad blogai planavo. Žinia, kiekvienas karas baigiasi kokiu nors pagraudenimu, kad daugiau taip nebūtų. Politikams tada dažniausiai rūpi taikos sutartys, teoretikai rašo konceptualius veikalus apie karo priežastis ir pasekmes, gi karybos specialistai-praktikai rimtai analizuoja, kas kare „suveikė“ gerai, kur būta ne tik taktinių, bet ir techninių klaidų? Iš esmės jie pradeda pasiruošimą naujiems karams. Ir dabartinis karas Ukrainoje taps mokomąja medžiaga karams, kurie bus kažkada vėliau…

Istorija byloja, kad tobulo kariavimo nėra. Kažkada, rodos, tobula makedoniečių falanga, kažkada nenugalimas Romos legionas, neįveikiamos akmeninės tvirtovės, siaubą kėlę „skrajojantys husarai“ iš Abiejų Tautų Respublikos… buvo labai senai. Kariavimo būdą keičia ne tik naujos technologijos, bet ir kariavimo logika bei siektini tikslai. Kariavimo būdą lemia ir sąmoningi strategų pasirinkimai.

Prisiminkime kelis pastaruosius šimtmečius. Napoleonas vadovavo karo žygiui – kariuomenei, kuri žengdavo į priešo teritoriją, lemiamame (dažniausiai viename) mūšyje nugalėdavo priešo kariuomenę ir… ir viskas. Toliau – politiniai sprendimai. Pirmojo Pasaulinio karo simboliu tapo fronto linija – apkasuose „gyvenantys“ kareiviai, kartais „pakeliami“ pulti, kartais priverčiami gintis. Antrasis Pasaulinis – laukais riedantys tankai ir iš apkasų kylantys kareivių spiečiai.

O paskui? O paskui kalbėta įvairiomis legendomis. Viena iš jų sakė, kad kitas karas bus branduolinis, ir pasaulio likimas bus nulemtas per kelias valandas. Kita legenda sakė, kad po branduolinio karo beliks kariauti mušantis lazdomis ir svaidant akmenis. Žinoma, tai daugiau populiarios žiniasklaidos išmonės. Karų istorija parodė, kad vadinamieji konvenciniai karai niekur nedingo, jie vyko labai skirtingai. Pavyzdžiui, dauguma karų Afrikoje primena ginkluotus sukilimus, Irako-Irano kare atsirado apkasai ir fronto linija, dar kitoks karas buvo Afganistane ar buvusioje Jugoslavijoje. Nesigilindamas į detales pasakysiu, kad ilgainiui, pavyzdžiui, JAV kariuomenės „techniniu veidu“ tapo malūnsparnis ir vadinamieji jūrų pėstininkai, gi SSSR/Rusijos – tankas ir kareiviai, kuriems jau prigyja „žaliųjų žmogeliukų“ pravardė. Jau tapo tradicija karinius paradus Maskvoje pradėti Antrojo Pasaulinio karo laikų tanko T-34 maketu.

Taigi, apie tankus. Rusai su tankais ir kitais šarvuotais padargais važiavo į kiekvieną rusišką karą, dažnai ten, kur iš tankų ne tiek ir tos naudos – buvo Budapeštas, Praha, Afganistano kalnų keliukai, Tbilisis, Vilnius, Groznas… čia tik trumpasis sąrašas. Rusiškas kariavo būdas (vadinti tai taktika būtų per daug garbės) liko nepakitęs jau daugiau kaip šešias dešimtis metų. Viskas paprasta: iš karinės bazės ar kariuomenės sutelkimo centro siunčiama tankų, šarvuočių ir pagalbinės technikos kolona, kurios tikslas nuvažiuoti į nurodytą vietovę, tada, išlipus iš šarvuočių, tankams šaudant, tą vietovę užimti. Geriausia ir lengviausia kai niekas nesipriešina, nes kur ten pasipriešinsi tokiai galingai jėgai. Visokios ten aviacijos bei artilerijos – pagalbinės priemonės. Kalnuose ar siaurose gatvėse tankas pažeidžiamas ir tampa problema pats sau, bet ar tai svarbu. Rusija be tanko, Rusija be karo galios.

O dabar jei paklausčiau, koks „kariškas vaizdelis“ dažniausiai iškyla jūsų atmintyje, prakalbus apie karą Ukrainoje… Atspėjau – tai suniokotas ar vis dar tebedegantis rusų tankas. Ir tai tikrai ne pergalės simbolis. Veikiau karinio neįgalumo iliustracija. Tankai ir kitos šarvotos mašinos virsta kažkokiais degančiais karstais iš kurių norisi bėgti pirma pasitaikiusia proga.

Kai rašiau šį tekstą Rusijos kariaunos prarastų tankų skaičius tapo keturženkliu. Ir ne todėl, kad ukrainiečiai turi dar daugiau tankų. Jie turi efektyvius prieštankinius ginklus. Tie Javelin‘ai („Džavelinai“) jau tapo savo ruožtu Ukrainos kariuomenės „veidu“. Javelin‘as kainuoja 10-12 kartų mažiau nei tankas, tai pataikius nors ir ne kiekvieną šūvį, biznis atsiperka (jei ukrainiečiai labai nesigiria, tai jų pataikymų tikslumas viršija 80 proc.).

Likus beveik porai savaičių iki karo, teko stebėti tokią kompiuterinę karo simuliaciją – kas būtų, jei rusai pultų Ukrainą tankais ir šarvuočiais, kurių pravažiavimui tinkamų kelių yra viso labo…. 9 (čia ne klaida, ne 99, o tikrai 9). Simuliacija rodė, kad, Ukrainai priešinantis, tankai važiuos lėtai, karas bus ilgas, bus daug aukų, ir pabaiga visai neaiški. Kompiuteris, regis, gerai pažino rusiškos tankinės kariuomenės specifiką. Ji nekinta jau keletą dešimtmečių. Ir gerai, kad nekinta. Gal būt net ir negali pasikeisti, nes pasikeitimams reikia nedogmatinio mąstymo, o tokiu mąstymu rusų karo akademijos nepasižymi.

O jei ne tankai, tai kas? Pirmomis karo dienomis buvo pabandyta pakariauti amerikietiškai – pulti iš oro ir mesti į mūšį desantininkus. Greitas karas. Šis planas (dėl keleto „nenumatytų priežasčių“) nepavyko, tad… beliko tie neefektyvūs tankai.

Suprantama, tankų ir kitų šarvuotų mechanizmų kiekybė leidžia Rusijos kariaunai pasiekti kai kurių teritorinių laimėjimų, Rusai vis dar gali niokoti Ukrainą raketomis, vis dar šeimininkauja jūroje (nors jiems, žinia, ten gėdingai skauda), vis dar turi daug artilerijos.

Ukrainiečiai šiandien bene labiausiai skundžiasi artilerijos stoka. Tikrai taip. Tačiau jiems reikia ne tokios artilerijos, kokią naudoja rusai. Tikriausiai ne vienas esate girdėję, kad puolimus rusai dažniausiai pradeda vadinamuoju artileriniu paruošimu. Realiame karo lauke tai gausus šaudymas priešo pozicijų link „kur papuola“. Taip, neva, gerokai apgriaunama gynybos linija, o pats priešas yra demoralizuojamas. Metodas iš ano šimtmečio pasaulinių karų taktikos, šiais laikais mažai veiksmingas, deja, dažniausiai tai griovimas, o ne koks karinis laimėjimas. Ukrainiečių artilerija kitokia. Jos tikslas – šauti mažai, negriaunant, bet šauti taikliai, naudojant „išmanius“ sviedinius ir dronų žvalgybą. Tokios artilerijos šiandien ukrainiečiams labai trūksta. Bet jos vis daugėja, o tai geras ženklas.

Paminėjau dronus. Šiame keistame mechaninių skraidyklių kare Ukraina ženkliai laimi. Laimi ne tik turkiški Bayraktar‘ai, laimi dronai mėtantys nedideles, bet taiklias bombas, laimi dronų žvalgyba. Rusai, tiesa, turi savo dronų arsenalą, bet jis žymiai kuklesnis. Ir gegužės 9 parade, regis dronų prezentacijos nebus… juk čia ne tankai. O gal ir tankai bus jau tik degantys?

Ir dar daug keistų dalykų čia vyksta. Karas dėl geležinkelių, tiltų ir viadukų rodo, kad teritorijos užvaldymas ir savotiška fronto linija gali atsirasti ir XXI amžiuje. Rusai ėmėsi net apkasus kasti – prie Kijevo ir Donbase, net radioaktyviame miške. Matyt ruošėsi Pirmajam pasauliniam karui. Kitur kaime senutė rusus naminiais pyragais nuodijo. Kaip viduramžiais. Karybos specialistams, projektuojantiems būsimus karus, yra apie ką pagalvoti, nes dabar karas vyksta ne taip, kaip daugelis manė.

Rašiau visą tai ne stengdamasis įrodyti, kad ukrainiečiai laimės geresniais ginklais. Jie ir šiaip juk laimės.

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

94 komentarų
Autorius: Voras Online