G-6Z6YWBKSCF

A separatist Aliaksandr Lukashenko

The Belarusian dictator’s narratives, with their “semantic twists and turns”, resemble a weathervane more and more.

To begin with, it is appropriate to recall that the otherwise “showman” Alexander Lukashenko has personally disappeared from the public sphere for at least a couple of weeks, so to speak, completely. Why is an open question, but also with an implied answer, which is a little further down.

It is also appropriate to recall the seemingly routine fragment reported by the Belarusian online publication Nasha Niva, which on 8 April reported, on the basis of unnamed sources, that two Belarusian KGB officers had blown themselves up on anti-tank mines planted by the Russians in the Gomel area.

Baltarusių diktatoriaus naratyvai „semantiniais posūkiais“ kuo toliau, tuo labiau primena vėtrungę.

Pradžiai tinkama priminti, jog šiaip jau „šoumenas“ Aleksandras Lukašenka asmeniškai iš viešosios erdvės bent porą savaičių buvo dingęs, galima sakyti, aklinai. Kodėl – atviras klausimas, bet ir su  numanomu atsakymu, kuris čia kiek toliau.

Irgi tinkama priminti lyg ir rutininį fragmentą, apie kurį informavo baltarusių interneto leidinys „Nasha Niva“, balandžio 8-ąją remdamasis neįvardytais šaltiniais pranešęs apie Gomelio srityje ant rusų paliktų prieštankinių minų susiprogdinusius du Baltarusijos KGB karininkus.

According to the publication’s interlocutors, the Russian military, having been ordered to camp in the area of the Polesie Ecological Park, mined the approaches from several sides in accordance with military canons, thinking they might be on Ukrainian territory.

When ordered to move south, they dropped everything (even forgetting a few boxes of ammunition) and left. The ammunition was spotted by a guardsman on his way around the area, reported “where necessary”, and two officers from Gomel arrived and blew themselves up, presumably by stepping on mines left by the Russians in the camp.

Fate is fate, there is nothing you can do.

Pasak leidinio pašnekovų, rusų kariškiai, gavę įsakymą apsikasti Polesės ekologinio parko rajone, pagal kariškus kanonus rengdami stovyklą iš kelių pusių užminavo prieigas, nes galbūt galvojo esantys Ukrainos teritorijoje.

Gavę įsakymą judėti į pietus viską metė (net pamiršo keletą dėžių su šoviniais) ir išvyko. Girininkas apeidamas teritoriją šaudmenis pastebėjo, pranešė, „kur reikia“, iš Gomelio atvykę du karininkai ir susisprogdino, veikiausiai užvažiavę ant stovyklos prieigose rusų paliktų minų.

Lemtis yra lemtis, nieko nepadarysi.

But Lukashenko seems to have concentrated and is trying – once again – to persuade the goddess of fate, Moira, in his own “way”. According to a well-known algorithm, which has been used quite successfully for I don’t know how many times – to pay off with lip service, while expecting economic big-ends from anyone, above all, of course, from Moscow, if only for the fact that Belarus has remained Russia’s only ally.

Bet, panašu, A.Lukašenka susikaupė ir mėgina – eilinį kartą – likimo deives Moiras „savaip“ perkalbėti. Pagal žinomą, nežinia kiek kartų visai sėkmingai taikytą algoritmą – atsipirkti žodžių papliūpomis, dar ir tikintis ekonominių didvidendų iš bet ko, pirmiausia, be abejo, Maskvos kad ir už tai, jog Baltarusija liko vienintele Rusijos sąjungininke.

Belarusian political scientist Valery Karbalevich calls this algorithm rational. What did Lukashenko do in the past when there was a crisis in relations with Moscow? Right, he would make noise, raise tensions in public. Roughly speaking, do you have a loyal single ally and do you spare her money? It is obscene!

But things seem to be going “wrong” (that’s the implied answer). On 11 April, the Belarusian Minister of the Economy, Alexander Cherviakov, on the state-run Belarsui-1 television channel, called the Western sanctions an economic genocide that will destroy whole sectors of the Belarusian economy.

This time, the Belarusian dictator is attempting to say ‘urbi et orbi’ even in his own way, wearing the mask of a geopolitical sage.

Baltarusių politologas Valerijaus Karbalevičiaus tokį algoritmą vadina racionaliu. Ko anksčiau imdavosi A.Lukašenka, stojus krizėms santykiuose su Maskva? Teisingai, imdavo triukšmauti, kelti įtampas į viešumą. Maždaug, turite ištikimą vienintelę sąjugninkę ir gailite jai pinigų? Juk nepadoru!

Bet, panašu, reikalai krypsta „ne taip“ (štai tas numanomas atsakymas). Baltarusijos ekonomikos ministras Aleksandras Červiakovas valstybinės televizijos „Belarsuj-1“ eteryje balandžio 11-ąją Vakarų sankcijas pavadino ekonominiu genocidu, sunaikinsiančiu ištisus baltarusių ūkio sektorius.

Šįkart Baltarusijos diktatorius „urbi et orbi“ mėgina byloti net „savaip“ užsidėjęs geopolitinio išminčiaus kaukę.

In an interview not with just anyone, but with the authoritative American news agency Associated Press on 5 May, Lukashenko declared that there is a de facto war in Ukraine (not a “special operation”, according to official Moscow?  In Russia, Russians are jailed for such “arbitrariness”…), but his country has done and is doing everything it can to prevent war.

He personally did not think that the operation would go on in this way (two key words that explain much, if not everything). Since he is not “on the subject” to the extent that he knows the Kremlin’s plans, he cannot say what the Russians are really thinking.

Interviu ne bet kam, o autoritetingai Amerikos naujienų agentūrai „Associated Press“ gegužės 5-ąją A.Lukašenka pareiškė, kad Ukrainoje de facto vyksta karas (ne „speciali operacija“, anot oficialios  Maskvos?  Rusijoje rusus už tokią „savivalę“ sodina…), gi jo šalis darė ir daro viską, kad karo nebūtų.

Jis pats asmeniškai nemanęs, jog operacija užsitęs tokiu būdu (vis dėlto daug ką, jei ne viską, paaiškinantys du raktiniai žodeliai). Kadangi „nėra temoje“ tokiu mastu, kad žinotų Kremliaus planus, negalįs pasakyti, ką iš tiesų mintija rusai.

It is thanks to him that the negotiations between Ukraine and Russia started. Yes, he knows Moscow’s position and what it offers to Kiev. But there is also the question of why Ukraine is not interested in negotiations. The answer is to be found in Washington.

Užtat tai jo dėka prasidėjo derybos tarp Ukrainos ir Rusijos. Taip, žinąs Maskvos poziciją ir ką ji siūlo Kijevui. Bet ir klausimas, kodėl Ukraina nesuinteresuota derybomis. Atsakymą į jį galima rasti Vašingtone.

To put it mildly, “just enough”, not much in Moscow’s favour, not compared to the “thunder” to the West just three weeks ago.

The dictator also declared in an interview the categorical impossibility of using nuclear weapons in Ukraine – and that is because Belarus is nearby, not somewhere across the ocean like America. Although, after all, our Earth’s ‘sphere’ (he used the Russian word ‘Sharik’) is tiny, it could be blown up from orbit and we would end up who knows where.

Nuosaikiai tariant, „tik tiek“, nelabai daug Maskvos naudai, nepalyginsi su „griausmais“ Vakarams vos prieš tris savaites.

Diktatorius interviu irgi skelbė apie branduolinio ginklo panaudojimo Ukrainoje kategorišką negalimumą – ir todėl, kad Baltarusija šalia, o ne kažkur už vandenyno kaip Amerika. Nors apskritai mūsų Žemės „rutulėlis“ (pavartojo rusų kalbos žodį „Sharik“) juk mažulytis, iš orbitos galima susprogdinti, ir nulėksime velniai žino kur.

Whether Moscow is ready to use it is a question for its leadership. In Lukashenko’s view, however, Vladimir Putin probably does not want a global conflict with NATO.

Belarus is organising military exercises on its territory, but it is not threatening anyone, and it cannot threaten anyone, because it knows who its opponents are. In a word, the Belarusians do not want a war, so let the West sleep easy.

That is the emphatically ‘condescending’ narrative of the US news agency.

For the sake of comment, it should be recalled that on 12 April, Cosmonautics Day, Russian President Putin, on a visit to the Vostochnyi cosmodrome in the Far East, told the staff of the cosmodrome that he had no doubt that the ‘noble’ (Putin’s wording) objectives of the ‘special operation’ (in the terminology of the Russian authorities) in Ukraine would be achieved.

Ar Maskva pasirengusi jį panaudoti, reikia jos vadovybės ir klausti. A.Lukašenkos nuomone,  Vladimiras Putinas vis dėlto veikiausiai nenori globalaus konflikto su NATO.

Baltarusija rengia karines pratybas savo teritorijoje, bet niekam negrasina, o ir grasinti negali, mat žino, kokie priešininkai. Žodžiu, karo baltarusiai nenori, tegu Vakarai miega ramiai.

Toks štai pabrėžtinai „malonybinis“ naratyvas JAV naujienų agentūrai.

Komentuojant nebent primintina, jog Rusijos prezidentas V.Putinas balandžio 12-ąją, Kosmonautikos dieną, lankydamasis kosmodrome „Vostochnyi“ Tolimuosiuose rytuose, kosmodromo personalui pareiškė neabejojąs, jog „specialios operacijos“ (Rusijos valdžios terminologija) Ukrainoje „kilnūs“ (V.Putinas taip ir formulavo) tikslai bus įgyvendinti.

Lukashenko, who accompanied Putin, “complemented” the patron by saying that Russia and Belarus have a “common army” and that his country is involved in the war in Ukraine, albeit indirectly.

It should be pointed out that the Belarusian dictator’s anti-Western rhetoric at the Vostochnyi cosmodrome was even more aggressive than that of the Russian President himself. Karbalevich assumed, on this basis, that Lukashenko was trying to mask his personal reluctance to get involved in an overt war by his emphatic loyalty and aggressiveness.

On 4 May, the Belarusian Ministry of Defence announced an unannounced inspection of the Rapid Reaction Force, also indicating that the exercise did not pose a threat to its neighbours, as well as to the European community as a whole. Until last year, the Belarusian military “did not stoop” to such conciliatory explanations.

V.Putiną lydėjęs A.Lukašenka „papildė“ patroną, jog Rusija ir Baltarusija turi „bendrą armiją“ ir kad jo šalis dalyvauja kare Ukrainoje, nors ir netiesiogiai.

Būtinai nurodytina, jog Baltarusijos diktatoriaus anitvakarietiška retorika kosmodrome „Vostochnyi“ buvo dar agresyvesnė už paties Rusijos prezidento. V.Karbalevičius remdamasis tuo darė prielaidą, jog pabrėžtiniu lojalumu, agresyvumu A.Lukašenka mėgino maskuoti asmeninį nenorą veltis į akivaizdų dalyvavimą kare.

Baltarusijos gynybos ministerija gegužės 4 dieną anonsavo greitojo reagavimo pajėgų neskelbtą patikrą, taip pat nurodžiusi, jog pratybos kaimynėms kaip ir visai Europos bendruomenei grėsmės nekelia. Dar pernai iki tokių taikingų paaiškinimų Baltarusijos kariškiai „nesileisdavo“.

Minsk’s peacefulness has also been noted in Washington. On 6 May, the US Department of Defense, through Pentagon Press Secretary John Kirby, indicated that it saw no signs that Belarus was preparing to become an active participant in the war in Ukraine.

Lukashenko’s ‘resounding’ statement on 29 April that there is a lack of salt in democratic Poland, Lithuania and Latvia, while in dictatorial Belarus there is ‘enough’ order, can also be seen as another rhetorical pearl of cheerfulness, an attempt to return to his usual ‘show’.

True, the context for the joke is not…

Minsko taikingumą pastebėjo ir Vašingtone. Jungtinių Valstijų gynybos ministerija Pentagono spaudos sekretoriaus Johno Kirby lūpomis gegužės 6 dieną nurodė nematanti ženklų, jog Baltarusija rengtųsi tapti aktyvia karo Ukrainoje dalyve.

A.Lukašenkos „skambų“ pareiškimą balandžio 29-ąją, esą demokratinėse Lenkijoje, Lietuvoje ir Latvijoje stoka druskos, kai diktatoriškoje Baltarusijoje „užtat‘ tvarka, galima vertinti ir kaip nuotaikingą dar vieną retorinį perlą, mėginimą grįžti prie sau įprasto „šou“.

Tiesa, kontekstas pokštavimui nelabai…

Belarus is in its second year of living under Western sanctions, the likes of which it has not experienced since its independence in 1991. Logically, Minsk is “testing” its contacts with the democratic world in order to weaken them.

At the beginning of April, the Belarusian Foreign Minister, Vladimir Makei, sent a letter to Brussels inviting the European Union (EU) to a dialogue and promising that his country would not be dragged into a war with Ukraine, and comparing the EU’s economic sanctions to the Berlin Wall during the ‘Cold War’.

There were no takers for talks with Minsk then, and the Belarusian foreign ministry said it was under no particular illusions on the issue.

Baltarusija antrus metus gyvena po Vakarų sankcijomis, kokių nepatyrė nuo nepriklausomybės pradžios 1991 metais. Logiška, jog siekdamas jas silpninti Minskas „tikrina“ kontaktų su demokratiniu pasauliu galimybes.

Balandžio pradžioje Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus į Briuselį išsiuntė laišką, kuriame kvietė Europos Sąjungą (ES) dialogui taip pat pažadu, jog jo šalis nebus įtraukta į karą su Ukraina, o ES ekonomines sankcijas palygino su Berlyno siena „Šaltojo karo“ laikais.

Tada pageidaujančių kalbėtis su Minsku neatsirado, Baltarusijos užsienio reikalų ministerijoje pareiškė ypatingų iliuzijų šiuo klausimu ir nepuoselėję.

“Asked by currenttime.tv on 1 May to comment on the possibilities for official Minsk to “break through” to the West, Valery Kovalevsky, a former diplomat and currently the international affairs representative of opposition leader Sviatlana Tsikhanouskaya, recalled the Belarusian government’s attempts as early as August 2020, pointing out that this was also done by non-governmental organisations in Switzerland.

According to Mr Kovalevsky, the status of these organisations (e.g. where they are registered) and the level of their relations with national governments are open questions. But it seems that no progress has been made in the dialogue efforts.

The Belarusian opposition doubts whether it is possible at all without recognising the Belarusian nation as a subject of dialogue. The Belarusian nation needs to be at the negotiating table, according to Mr Kovalevsky, and its representative at the moment is Ms Tsikhanouskaya.

„currenttime.tv“ gegužės 1-ąją paprašytas pakomentuoti oficialaus Minsko galimybes „prasiveržti“ į Vakarus, buvęs diplomatas, šiuo metu opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos atstovas tarptautiniais klausimais Valerijus Kovalevskis priminė Baltarusijos valdžios bandymus dar 2020 metų rugpjūtį, nurodęs, jog tuo užsiėmė nevyriausybinės organizacijos taip pat Šveiacarijoje.

V.Kovalevskio teigimu, atviras klausimas – koks šių organizacijų statusas (pavyzdžiui, kur registruotos) bei santykių su šalių vyriausybėmis lygis. Bet, panašu, pažangos dialogo pastangose taip ir nepasiekta.

Baltarusių opozicija abejoja, ar ji išvis įmanoma, nepripažinus baltarusių nacijos dialogo subjektu. Baltarusių nacija turi būti prie derybų stalo, pasak V.Kovalevskio, jos atstovė šiuo metu yra S.Cichanouskaja.

In this context, it should be recalled that the leader of the Belarusian opposition visited Washington at the end of April and was received at the White House.

According to Karbalevich, Minsk was trying to “sell” its non-participation in the war because it thought (and undoubtedly still thinks – A.S.) that in the context of a military conflict, it is a precious commodity that the EU will accept to pay for.

For example, in 2014-2015, Lukashenko managed to take advantage of Russia’s aggression against Ukraine to ‘thaw’ relations with the West.

The repetition of the same can also point to a “crisis of genre”, as the resources of fantasy are running out.

Ryšium su kuo primintina, jog baltarusių opozicijos lyderė balandžio pabaigoje lankėsi Vašingtone ir buvo priimta Baltuosiuose rūmuose.

V.Karbalevičiaus vertinimu, Minskas bandė „parduoti“ savo nedalyvavimą kare, nes manė (ir neabejotinai tebemano – A.S.), jog karinio konflikto aplinkybėmis tai ta brangi prekė, už kurią ES mokėti sutiks.

Pavyzdžiui, 2014-2015 metais A.Lukašenkai pavyko pasinaudoti Rusijos agresija prieš Ukrainą ir „atšildyti“ santykius su Vakarais.

To paties kartojimas gali nurodyti ir į „žanro krizę“, nes/kai senka fantazijos resursai.

In an interview with currenttime.tv back in the winter, the Ukrainian political analyst Yevhen Mahda said that every shot, missile, etc. fired from Belarusian territory politically destroys Lukashenko, who has become hostage to his friendship with Putin.

The only – but we do not know how credible – alibi of the Belarusian dictator, already in the current circumstances of a real war, is that the Belarusian armed forces are not directly involved in Russia’s aggression against Ukraine.

Of course, the main aim of the manoeuvres mentioned here (and of those ‘under the carpet’) is to achieve an easing of the sanctions that are nevertheless strangling Belarus.

Interviu „currenttime.tv“ dar žiemą Ukrainos politologas Yevhenas Mahda sakė, jog kiekvienas šūvis, paleista raketa etc. iš Baltarusijos teritorijos politiškai naikina A.Lukašenką, kuris tapo savo  draugystės su V.Putinu įkaitu.

Vienintelis – bet nežinia, kiek patikimas – baltarusių diktatoriaus alibi jau dabartinėmis realaus karo aplinkybėmis, kad Baltarusijos ginkluotosios pajėgos Rusijos agresijoje prieš Ukrainą betarpiškai nedalyvauja.

Be abejo, pagrindinis čia paminėtų (ir tų, kurie „po kilimu“) manevrų tikslas – pasiekti Baltarusiją vis dėlto smaugiančių sankcijų susilpninimo.

The experts quoted here were sceptical about both the weakening and the possibility of dialogue. In Karbalevich’s opinion, letters to Brussels are not enough for this to actually happen, Minsk needs to significantly change its current position.

According to Kovalevsky, Brussels’ silence has come as an unpleasant surprise to Minsk, as the Belarusian authorities consider that a sincere attempt has been “cut off” before the talks have even started.

The letter was leaked to the press by the Belarusian Ministry of Foreign Affairs and was published so that people would know what was happening and what steps the regime was taking towards ‘normalisation’.

And there you have it – the Belarusian Government, with the dictator at its head, figuratively speaking, is left with its pants down in the middle of the square, with everybody looking at it.

Čia cituoti ekspertai ir silpninimą, ir dialogo galimybę vertino skeptiškai. V.Karbalevičiaus nuomone, laiškų į Briuselį nepakanka, kad tai iš tiesų nutiktų, Minskui dera reikšmingai keisti savo dabartinę poziciją.

Pasak V.Kovalevskio, Briuselio tyla Minskui tapo nemaloniu siurprizu, nes/kai Baltarusijos valdžios nuomone, nuoširdus bandymas „nukirstas“ net pokalbiui neprasidėjus.

Baltarusijos užsienio reikalų ministerija laišką nutekino į spaudą, jis publikuotas, kad žmonės žinotų, kas vyksta, kokių „normalizavimo“ žingsnių imasi režimas.

Ir va tau – Baltarusijos valdžia su diktatoriumi priešakyje, vaizdžiai tariant, liko be kelnių vidury aikštės, kai visi į ją žiūri.

But Lukashenko, forced to “measure” his separatist status, is still patiently trying, albeit “without trousers”. He may have come to his senses, having no other option.

Bet separatinį statusą priverstas „matuotis“ A.Lukašenka, nors „be kelnių“, kantriai tebebando. Gali būti, prisimanevravo, nebeturi kitos išeities.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

1 Komentaras
Autorius: Voras.online