Europa: prarasta taika

Rusijos ir Ukrainos karas visiems laikams pakeitė Europos saugumo suvokimą. Pastarosios 8 savaitės buvo rimčiausias sukrėtimas Europos saugumui nuo 1945 metų. Ir nors karas tęsiasi, apie kai kuriuos esminius konfrontacijos momentus galima kalbėti jau šiandien.

“Meilės” nebėra

Rusijos ir Ukrainos karas tapo didžiausiu ginkluotu konfliktu Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tačiau Kremliui nepavyko „rekonstruoti“ nei vermachto Lenkijos užgrobimo, nei Prancūzijos pralaimėjimo 1940 metais. Kremliaus blickrygas žlugo. Agresoriaus patirti nuostoliai milžiniški, kai kuriais atžvilgiais pranoksta pirmaujančių Europos šalių ginkluotę. Yra dar vienas svarbus momentas: Rusijos, turinčios branduolinį arsenalą, užpuolimo auka tapo šalis, kuri 1990-ųjų pirmoje pusėje savo noru atsisakė savo branduolinio arsenalo. Rusijos veiksmai griauna esamą pasaulio saugumo sistemą, jau dabar verčia galvoti apie jos reformą.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Rusijos ir Ukrainos karas tapo dviejų buvusių SSRS respublikų konfrontacija. Ukrainos sėkmė (politinė, ekonominė, kalbant apie integraciją į esamus aljansus ar savo geopolitinių projektų kūrimą) yra didžiulis iššūkis Rusijai, ir tai liudija Rusijos okupantų elgesys Kijevo priemiesčiuose. Pasaulis jau seniai nebuvo susidūręs su tokia koncentruota vienos tautos atstovų neapykanta kitai tautai. Priminsiu, kad Vladimiras Putinas visai neseniai nustojo vadinti Ukrainos atstovus „broliška Rusijai“ tauta, šiandien Rusijoje kalbama apie „denacifikaciją“.

Priminsiu, kad Rusija konkuruoja su Ukraina pasaulinėje grūdų rinkoje, todėl Rusijos ir Ukrainos karas gali išprovokuoti Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje didelę maisto krizę. Kremliaus siekis išstumti ukrainietiškus grūdus iš tradicinių rinkų yra akivaizdus, su tuo reikia kovoti taikant asimetriškas priemones, iš dalies bendradarbiaujant su Lenkija sukurti sausumos uostą. Maisto trūkumas Ukrainoje neprognozuojamas (atsargų pakanka, o eksportas nukrito iki nulio), be to daugeliui taps aiški mūsų šalies svarba pasaulio maisto saugumui. Mūsų valstybės saulėgrąžų aliejaus eksportas sudaro daugiau nei pusę visos pasaulinės saulėgrąžų aliejaus rinkos, o tai taip pat yra reikšmingas planetos maisto saugumo veiksnys.

 

Siurprizai su tęsiniu

Priešingai Kremliaus skaičiavimams ir daugelio Vakarų analitikų prognozėms, Ukrainos ginkluotosios pajėgos nuo agresoriaus smūgių nesugriuvo, sugebėjo organizuoti aktyvią gynybą, sėkmingai sulaikydamos pranašesnes rusų pajėgas. Agresorius jau prarado mažiausiai 150 lėktuvų ir sraigtasparnių, sunaikinti ar paimti kaip trofėjai šimtai šarvuočių ir transporto priemonių. Karo ekspertai atkreipia dėmesį į didelę Ukrainos gynėjų taktinę patirtį, išskirdami sėkmingą Ukrainos ginkluotųjų pajėgų sąveiką su teritorinės gynybos padaliniais, pasieniečiais, policijos pareigūnais.

Nepaisant Rusijos penktosios kolonos atstovų patikinimų, Ukrainos politinė klasė nebuvo draskoma tarpusavio nesutarimų. Prezidentas Volodymyras Zelenskis tapo pripažintu Ukrainos pasipriešinimo simboliu, į kurio nuomonę atidžiai įsiklausoma tiek Ukrainoje, tiek užsienyje. Intensyvus Zelenskio bendravimo grafikas su bendrapiliečiais ir užsienio partneriais leidžia manyti, kad jo kalbų rašytojų grupę sustiprino JAV ar Didžiosios Britanijos atstovai. Valstybės vadovo visuomeninis aktyvumas grindžiamas konsensusu šalies viduje, o tai atsispindi adekvačioje populiariausių politikų pozicijoje. Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sprendimu prorusiškų projektų  „OPZŽ“ ir Šarijo partijos, daugelio kairiųjų partijų draudimas atrodo logiškas žingsnis, nors teisiškai ir ne be priekaištų. Tuo pat metu iškilo nemažai klausimų dėl „UArazom“ televizijos platformos informacinio maratono formavimo principų, į kurio sudėtį nebuvo įtraukta proukrainietiškų televizijos kanalų grupė. Jų transliacija yra ribota.

Ukrainos ekonomika patiria didelių nuostolių, 2022 metais BVP kris mažiausiai 35 proc., tačiau vykdomos priemonės leidžia kontroliuoti situaciją. Tai – nacionalinio banko vykdomas grivinos kurso įšaldymas, valstybės garantijų fizinių asmenų indėliams bankuose įvedimas, tarptautinė pagalba, leidžianti patenkinti esamus ekonomikos poreikius, mokesčių supaprastinimas ir faktinis muitinės atidarymas, kuris lemia greitą humanitarinės pagalbos perdavimą. Ukrainai pravertė ir Orumo revoliucijos pamokos, ir nevienareikšmiška koronaviruso sukelto karantino patirtis. Tai leido sudaryti nuotolinės sąveikos tarp skirtingų asmenų ir bendruomenių algoritmą. Didelės pagarbos nusipelno Ukrainos energetikų, ryšių, transporto darbuotojų darbas, pastangos organizuojant masinį žmonių evakavimą. „Ukrzalizniciai“ pavyko evakuoti milijonus žmonių iš pavojingų vietų. Ir tuo barbariškesnis atrodo rusiškos raketos „Tochka-U“ smūgis į Kramatorsko geležinkelio stotį, nuo kurio žuvo daugiau nei 50 žmonių.

Nuo karo veiksmų pradžios apie 5 milijonai piliečių, daugiausia moterų ir vaikų, buvo priversti palikti Ukrainos teritoriją. Baimintasi, kad migracijos krizė nevirstų demografine katastrofa. Tačiau vilties spindulėlis yra: milijonas Ukrainos piliečių kirto valstybės sieną savo tėvynės kryptimi. Tačiau tai nepaneigia būtinybės sukurti valstybinę darbo vietų atkūrimo ir laikinųjų migrantų grąžinimo namo programą.

Agresijos ypatumai

Vienas iš konfrontacijos bruožų, lyginant su 2014 metais, yra tai, kad Rusijos propaganda daugiausia nukreipta į vidaus vartotoją, kuris praktiškai neturi prieigos prie „Facebook“ ar „Instagram“. Kremliaus informacinės politikos tikslas – monolitinės visuomenės sukūrimas – apskritai pasiektas, ¾ rusų palaiko karą Ukrainoje. Priminsiu, kad vienas pirmųjų Europos Komisijos sprendimų prasidėjus Rusijos agresijai buvo rekomendacija apriboti ES teritorijoje televizijos kanalo „Russia Today“ transliavimą ir naujienų agentūros „Sputnik Media“ veiklą.

Pačioje Rusijoje iš tikrųjų yra monolitinė informacinė erdvė. Iš karto prasidėjus „specialiajai operacijai“ Ukrainoje (priminsiu, kad Rusijos invazija į Gruziją 2008 metais buvo pavadinta „taikos vykdymu“) radijo stotis „Echo Moskvy“ ir internetinis leidinys „Znak“ nutraukė savo veiklą Rusijoje. Po jų leidybą sustabdė ir „Novaja gazeta“. Rusijos informacinė erdvė tapo stebėtinai monolitinė, tačiau toks įspūdis yra klaidinantis: vis populiaresnis ten tampa „Telegram” ir tai leidžia nepaisyti draudimo „platinti melagienas apie Rusijos armiją“. Kaip žinia, 2022 metų vasario pabaigoje Rusijos parlamentas vos per dieną priėmė įstatymą, numatantį iki 15 metų laisvės atėmimo bausmę „už bandymą diskredituoti Rusijos armiją“. Kitas reikšmingas faktas – bausmės už grobstymą dekriminalizavimas Rusijoje.

Sankcijos Rusijos ekonomikai iš tiesų beprecedentės, tačiau naivu tikėtis, kad jos tuoj pat išsvies milijonus rusų iš viduriniosios klasės iliuzijos į skurdo bedugnę. Tiek Rusijos Federacijos dydis, tiek jos užsienio valiutos atsargos yra per didelės. Beje, tie, kurie tikisi, kad apie 300 mlrd. $ vertės Rusijos aukso atsargų areštavimas Vakaruose būtinai lems jų perdavimą Ukrainai, turėtų atsikratyti iliuzijų. Toks žingsnis galimas tik atitinkamo teismo sprendimu, o apie jo sukūrimą kol kas nekalbama.

Rusijos valdžia nedelsdama apkaltino korporaciją „Meta“ ekstremizmu ir apribojo savo piliečių prieigą prie „Facebook“ ir „Instagram“. Tiesą sakant, apgultos Rusijos Federacijos viduje kuriama savotiška informacinė tvirtovė, kurios funkcionavimas jau lėmė nemažą paramos Rusijos kariuomenės veiksmams Ukrainoje lygį.

Jei Rusijos kariuomenės pareigūnai nuolat praneša apie Ukrainos demilitarizavimo sėkmę, tai „denacifikacijos“ situacija atrodo kitaip. Sunku „denacifikuoti“ šalį, kurios prezidentas yra žydų tautybės. Rusijos ideologinės konstrukcijos turėtų apimti nuoseklų Ukrainos civilinės infrastruktūros naikinimą, kurio tikslas – maksimaliai sulėtinti mūsų šalies vystymąsi.

Kijevo, Sumų ir Černigovo sričių gyvenviečių išlaisvinimas nuo Rusijos įsibrovėlių atskleidė tiesą apie okupantų įvykdytus karo nusikaltimus. Deja, 2014 metais planingai prasidėjusi ukrainiečių dehumanizacija turėjo baisių pasekmių. Žmogžudystės, kankinimai, prievartavimai, žmonių pagrobimai tapo Rusijos okupacinės politikos dalimis. Su ypatingu cinizmu, atskleidus Rusijos kariuomenės žudynes Bučoje, politologas Timofejus Sergeicevas ir Rusijos Saugumo Tarybos sekretoriaus pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas pradėjo viešą diskusiją apie „deukrainizacijos“ būtinybę.

Pusę milijono gyventojų turintis Mariupolis beveik nuo pirmųjų karo dienų atsidūrė apsuptyje. Popiežius Pranciškus teisingai pavadino jį „kankinių miestu“, kuriame rusų okupantai bando atlikti siaubingą eksperimentą. Paazovės centre susprogdinta vaikų ligoninė ir dramos teatras sukėlė šoką. Šiandien Mariupolyje yra likę apie 100 tūkstančių taikių gyventojų, daugelis iš miesto evakuotų gyventojų buvo išvežti į Rusiją. Tačiau Mariupolis tęsia kovą, nors kariniu požiūriu jau seniai įvykdė užduotį – sulaikyti Rusijos pajėgas.

Be nusikaltimų prieš taikius gyventojus, kurie sukrėtė visą civilizuotą pasaulį, verta atkreipti dėmesį į daugybę taktinių įsiveržusių pajėgų veiksmų ypatumų. Nuo pirmųjų Rusijos ir Ukrainos karo dienų raketų atakų taikiniu buvo civilinė infrastruktūra, ypatingas Rusijos užpuolikų dėmesys buvo skiriamas televizijos bokštams. Okupantai taip pat ėmė niokoti naftos saugyklas, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos liktų be kuro, tačiau tai įvykdyti nepavyko. Kita tendencija – nuosekliai Rusijos kariuomenės daroma maksimali žala Ukrainai, dažnai ne dėl karinių poreikių.

Atkreipsiu dėmesį į keletą parodomųjų propagandinių pranešimų, kuriuos naudoja Rusijos valdžia. Vietos žiniasklaidoje skleidžiama tezė apie prieštaravimus tarp ginkluotųjų pajėgų ir „nacionalistų batalionų“. Rusijos valstybinė žiniasklaida, pasitelkdama oficiozinius vaizdo siužetus, bando reaguoti į Ukrainos gynėjų internete platinamą Rusijos technikos ir karinio personalo sunaikinimą. Atskira kryptimi tapo naujienos iš vadinamųjų DLR ir LLR, nes dar balandžio pradžioje V. Putinas pokalbyje su Kazachstano prezidentu Kasimu Žomartu Tokajevu pareiškė apie „specialią karinę operaciją Donbasui apginti“. Labai aktyviai Kremliaus informacinę darbotvarkę propaguoja 2019 metais į Ukrainą atėję anoniminiai Telegram kanalai.

Netikėti Vakarai

Vašingtone, Londone ir Briuselyje invazijos išvakarėse buvo aptartas sankcijų Rusijai rengimas agresijos prieš Ukrainą atveju, todėl ekonominių santykių su Kremliumi apribojimai buvo įvesti gana greitai. Šimtai Vakarų kompanijų nutraukė savo veiklą Rusijoje, nenorėdamos savo mokesčiais paremti agresyvius V. Putino veiksmus. Tarp jų – visame pasaulyje žinomų prekių ženklų savininkai (tačiau kai kurios tarptautinės kompanijos šiuo klausimu bando gudrauti), „didžiojo ketverto“ audito įmonės, Visa / Mastercard ir kitos. Tačiau šiandien į Rusijos Federacijos biudžetą iš ES šalių už naftą ir dujas per dieną įplaukia apie milijardą eurų, ir dėl to karas prieš Ukrainą – nesibaigiantis karas.

JAV ir Europos Sąjunga, Didžioji Britanija ir Kanada, Lenkija ir Baltijos šalys teikė ir teikia Ukrainai įvairią pagalbą – finansinę, karinę, humanitarinę. Pažymėsiu, kad šis ratas pradėjo plėstis atskleidus tiesą apie tragediją Bučoje. Vakarų šalys yra pasirengusios skirti tokio masto finansinius išteklius, kurie gali padaryti įspūdį vidutiniam statistiniam žmogui, tačiau Ukraina tenkina dabartinius poreikius, dozuotai padeda ginklais ir karine technika, prisideda prie Ukrainos pabėgėlių apgyvendinimo ES teritorijoje. Kalbant apie Ukrainos stojimą į NATO ir Europos Sąjungą, tai Šiaurės Atlanto aljansas atrodo ne toks realus tikslas, kaip ES. Akivaizdu, kad dėl savo karinio-politinio pobūdžio.  Kovo pradžioje Ukraina pateikė paraišką dėl narystės ES, o jau balandžio viduryje Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen Kijeve įteikė Volodymyrui Zelenskiui anketą, kurią būtina užpildyti, kad prašymas dėl narystės Europos Sąjungoje būtų pradėtas nagrinėti.

Atviras baigiamasis žodis

Pasibaigus Rusijos ir Ukrainos karui, europietiški sąveikos principai turės būti suformuoti iš naujo, nes į šukes sudužusio puodelio negalima suklijuoti taip, kad iš jo nepratekėtų skystis. Ukrainos pozicionavimo pagrindas, žinoma, turėtų būti ne noras bet kokia kaina rasti sąlygas taikai su Rusijos Federacija, o europinės ir euroatlantinės integracijos, kaip naujų galimybių įgijimo proceso, tikslingumo supratimas.

Europoje tebėra aktualus ne tik karo Ukrainoje užbaigimo klausimas, nes įšaldyti konfliktai tebėra skaudžios žaizdos, kurioms Kremlius gali daryti spaudimą. Stebina Gruzijos ir Moldovos valdžių pozicija, kurios nepritarė Europos Sąjungos įvestoms antirusiškoms sankcijoms, tačiau kaip ir Ukraina siekia narystės ES. Lukašenkos pozicija nestebina – jis tapo V. Putino sąjungininku, ir už tai neišvengs politinės atsakomybės, tačiau Baltarusijos integracijos į Europos saugumo sistemą klausimas po Rusijos ir Ukrainos karo savo aktualumo neprarado.

Karas tęsiasi, vargu ar galima pasakyti, kada jis baigsis. Ukraina sugebėjo apginti savo suverenitetą, ir ši išvada yra akivaizdi visiems, net ir Rusijai. Tačiau dėl to agresorė dar labiau nerimsta. Todėl Ukrainos piliečiams teks greitai atsikratyti iliuzijų: stiprios Ukrainos visame pasaulyje reikia tik jiems.  Nors pastaruoju metu pasaulis tapo labiau orientuotas į Ukrainą, taip bus ne visada.

Jevgenas MAGDA

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

1 Komentaras
  • Im very pleased to find this site. I need to to thank you for ones time for this particularly fantastic read!! I definitely really liked every part of it and I have you bookmarked to see new information on your site.

Autorius: Voras Online