G-6Z6YWBKSCF

Galimi NATO proveržiai Maskvos „iniciatyvų“ dėka

AP Photo / Olivier Hoslet

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas 2021 metų apibendrinimui skirtoje spaudos konferencijoje sausio 14-ąją pareiškė, jog Vakarai „nutrūko“ ir pažeisdami blaivią nuovoką leidosi į konfrontaciją, kai pareikalavo prie Ukrainos sienos kaupiamas rusų karines pajėgas grąžinti į kareivines.

„Pažadai neplėsti NATO, nekelti karinės infrastruktūros tolyn į Rytus, nedislokuoti didelių karinių pajėgų naujose Aljanso narėse šalyse…“ – vardijo ministras, jo nuomone, prieš blaivią nuomonę į šiukšlių dėžę išmestą „bukietą“ Šiaurės Atlanto Aljanso pažadų.

Irgi iš ten pat: „Nesiliauja mėginimai dirbtinai plėsti NATO, įtraukiant į organizaciją Ukrainą. Neseniai pasigirdo gana įdomūs Aljanso, Amerikos pranešimai, jog bus sveikinama narystė iki šiol ne NATO narių Skandinavijos šalių. Toks štai dirbtinis viliojimas į struktūrą, kuri po Šaltojo karo likvidavus Varšuvos sutarties organizaciją neteko prasmės. Bet bandymai dirbtinai tęsti jos egzistavimą nesiliauja.“

Jau po užsienio reikalų ministro spaudos konferencijos tikriausiai turėdamas Maskvos lyg ir sėkmę, kai jos kuruojamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos kariškiai buvo trumpam pasiųsti į Kazachstaną stabilumui užtikrinti prezidento Kasymo Žomarto Tokajevo (jo motyvai – atskira labai plati tema) prašymu, Rusijos dūmos vicepirmininkas Piotras Tolstojus spėjo pareikšti, jog kai prie Rusijos prisijungs grupė šalių, anksčiau priklausiusių Rusijos imperijai, Baltijos valstybės ir Suomija pačios atšliauš (tikriausiai irgi ten pat, nes vicepirmininkas nesukonkretino, kur – A.S.), suvokusios savo padėties niekingumą.

O juk puikiausiai prisikalbėjo Rusijos valdininkai.

Čia jau rašyta apie Švedijos gynybos ministro Peterio Hultqvisto viešą pareiškimą, jog neutralioms Europos valstybėms nepriimtinos jokios Rusijos mėginamos brėžti įtakos sferos Senajame Žemyne kaip ir Kremliaus mėginimai „persergėti“ bet ką nuo NATO narystės.

Pasak ministro, Maskva, neigdama kitų nepriklausomų šalių teisę į suverenią politiką, galimybę pačioms spręsti, jungtis ar ne prie vienų ar kitų tarptautinių organizaciją, meta iššūkį tarptautinei teisei. Ryšium su kuo P.Hultqvistas nurodė, jog Švedija nesirengia stoti į Aljansą dabar nei vėliau, tačiau jos apsisprendimas priklausys tik nuo jos pačios.

Gruodžio 14-ąją pasirašius susitarimą dėl Stokholmo-Kijevo karinio bendradarbiavimo P.Hultqvistas pakvietė Ukrainą dalyvauti tarptautiniuose kariniuose mokymuose „Aurora-2023“ kartu su dar 10 šalių kariškiais.

Suomijos prezidentas Saulis Niinistö interviu valstybinei televizijai „Yle“ gruodžio 31 dieną rado reikalą pareikšti, jog besiklostanti Amerikos ir Rusijos santykių dinamika neužvers jo šaliai durų į narystę Aljanse ir kad pasirinkimas priklausys tik nuo Suomijos.

Prezidentas priminė telefoniniame pokalbyje su Rusijos kolega Vladimiru Putinu gruodį šiam nurodęs, jog suomiai gerbia savo suverenitetą ir jokiu būdų neatsisakys galimybės pateikti NATO narystės paraišką, jei nuspręs, jog tai aktualu.

Sveikindami tautiečius su Naujaisiais Suomijos prezidentas ir ministrė pirmininkė Sanna Marin irgi  matė reikalą specialiai nurodyti Suomijos teisę bet kada kreiptis į Šiaurės Atlando aljansą dėl narystės. S.Marin: „Šiuo klausimu negali būti dviejų nuomonių. Mūsų niekas negali šantažuoti.“

Logiškai turėjo tęsinį trijų Rusijos karinio laivyno didelių desanto laivų įplaukimas į Baltijos jūrą, po ko Švedija sustiprino savo Gotlando salos ir jos sostinės apsaugą. Nuo sausio 14-osios Visbyje šarvuotomis mašinomis patruliuoja kariškiai, kalbama apie karinį pastiprinimą į salą.

Kaip nurodė P.Hultqvistas, karinės pajėgos imasi Švedijos vientisumą pašauktų užtikrinti priemonių. Ypač kai dar ir virš Oskarshamno, Forsmarko, Barsebäcko atominių jėgainių pastebėti neatpažinti bepiločiai.

Švedijos karinės žvalgybos šefė Lena Hallin apibendrino, jog šiuo momentu Švedijos saugumo situaciją tolima iki normalios. Beje, kaip tyčia tomis pat dienomis išėjo iš rikiuotės NATO narę Norvegiją su jos Špicbergeno salynu jungiantis interneto kabelis (vienas iš dviejų).

Ultimatyvūs Kremliaus saugumo reikalavimai NATO, kategoriškas reikalavimas Aljansui „grįžti“ prie 1997 metų sienų, nebepriimti naujų narių (pirmiausia Ukrainos ir Gruzijos) kaip ir tebesitęsiantis rusų armijos telkimas netoli Ukrainos sienos sulaukia šiaip jau santūrių Šiaurės ir Baltijos šalių regimos atsakomosios reakcijos.

Danijos, Islandijos, Latvijos, Lietuvos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos ir Estijos gynybos ministrai gruodžio 17-ąją surengė bendrą posėdį, kad pareikštų, jog Vakarai jokiomis aplinkybėmis neturi sutikti su Maskvos reikalavimais taip pat nesiplėsti į Rytus bei nedislokuoti Aljanso narėse karinių pajėgų, kai pati Maskva kelia didžiausią grėsmę Europai Šaltojo karo stiliumi.

Tai pačiai temai skirtas Estijos, Lenkijos, Latvijos, Lietuvos ir Olandijos gynybos ministrų susitikimas gruodžio 20 dieną.

Po Antrojo pasaulinio karo „finliandizuota“ ir tiltu tarp Rytų bei Vakarų tarnavusi pabrėžtinai neutrali Suomija ir po SSRS subyrėjimo palaikė gana artimus ryšius su Rusija, pavyzdžiui, buvo lyderė pagal Šengeno vizų išdavimą rusams.

Bet 2021-ųjų pabaigoje „kažkodėl“ ėmė ir paskelbė apsirūpinsianti 64 amerikietiškais naikintuvais F-35А. Vargu ar praktiški suomiai leistųsi į nepigų (nuosaikiai tariant) sandorį, jei nevertintų augančių grėsmių iš Rytų kaimynės pusės, kai tos kaimynės diplomatų pasisakymai vis mažiau diplomatiški.

Pasiųstas derėtis su amerikiečiais dėl saugumo garantijų į Ženevą Rusijos užsieinio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas sausio 9-ąją: „NATO turi susirinkti skudurus ir grįžti prie 1997-ųjų sienų“.

Nebent iš kalbos – po tų metų į Šiaurės Atlanto Aljansą įstojo 14 valstybių: 1999-aisiais Vengrija, Lenkija, Čekija, 2004 metais Bulgarija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Latvija, Lietuva, Estija, 2099-aisiais Albanija ir Kroatija, 2017 metais Juodkalnija, 2020-aisiais šiaurės Makedonija.

Aljansas vienija 30 valstybių, tebetęsią „atvirų durų“ politiką, ir štai Maskvos diplomatijos  kategoriškai imperatyvus (iki reikalavimo raštiškų garantijų ir su „neišvengiamu atsaku“, jei garantijų nebus, imtinai) husariškas šastelėjimas.

Tai negali nekelti rūpesčio pusamžio okupacijos istoriją ypač gerai tebeprisimenančiose Baltijos šalyse, kuriose Aljansas ir dabar nedislokuoja jokių puolamųjų karinių pajėgų, tuo labiau branduolinio ginklo, tik po batalioną (400 karių) veikiau kaip pasichologinio Maskvos atgrasymo argumentą. Neįmanoma net lyginti su tuo, ką Rusija „turi“, pavyzdžiui, Kaliningrado srityje.

Rytų baltai šia prasme jokių iliuzijų nepuoselėja. Estijos prezidentas Alaras Karisas apie rusų siūlymų NATO svarstymo prasmingumą: „Tai ilgas sąrašas ne pageidavimų, bet tiesiog komandų“. Pasak Latvijos užsienio reikalų viceministro Andžejaus Viļumsonso, Rusijos logika nesuprantama, nes/kai pastaraisiais dešimtmečiais jai niekas negrasina. Atvirkščiai, grėsmės aplinkybėmis gyvena Rusijos kaimynės Gruzija ir Ukraina, kurių teritorinis vientusumas buvo pažeistas.

Grįžtant prie pragmatiškų skandinavų, Švedijos armija šiuo metu stipriausia Europos šiaurėje už NATO ribų, tačiau, pasak jos gynybos ministro, situacija verčia švedus aktyviau bendradarbiauti su Aljansu, kas galų gale gali lemti tradicinio Švedijos neutralumo atsisakymą.

Iš Suomijos prezidento naujametinio sveikinimo: „Nors (Rusijos – A.S.) reikalavimai pateikti Amerikai bei NATO, ir Europa negali tik klausyti. Kelių ES šalių narių, įskaitant Švediją bei Suomiją, suverenitetu suabejota už Bendrijos ribų. Tai daro ES suinteresuota puse, Bendrija nebegali sau leisti tik sankcijų (neabejotinai Rusijai – A.S.) techninės koordinatorės vaidmens.“

Nors Suomijos gynybos ministras Antti Kaikkonenas ryšium su dabartiniais reikalais pakartojo, jog jo šalis būtent dabar narystės NATO klausimo nesvarsto, vis dėlto jai pritariančių suomių skaičius auga ir šiuo metu didžiausias (kaip ir 2016 metais) per dešimtmetį, pasak pernykštės organizacijos „Finnish Business and Policy Forum“ (EVA) apklausos.

Tiesa, palankumo procentas tesudaro 26 punktus (40 proc. prieš, 33 proc. neapsisprendę), bet lyginant su 2020-aisiais jis augo. EVA ekspertai tai sieja ir su prastėjančiu suomių Rusijos vertinimu.

Ir pagaliau – prie dabartinių aplinkybių visiškai paika burti, kas gali nutikti kad ir po pusmečio. Bet kuriuo atveju, kaip pastebi Suomijos užsienio politikos instituto tyrėjas Jyris Lavikainenas, jei jo šalis jungsis prie NATO, pagrindine to priežastimi bus Maskvos veiksmai, pavyzdžiui, atvira agresija prieš Ukrainą.

Ypač kai/jei techniškai suomių – kaip ir švedų – ginkluotosios pajėgos NATO standartus jau atitinka, ideologinių kliūčių tiesiog nėra, suomiai save laiko Vakarų civilizacijos dalimi.

Beje, Švedijos apsisprendimas narystei suomių visuomenės nuomonės slinktį Aljanso naudai reikšmingai paskubintų – pavadinkime, dėl kompanijos.

Apibendrinant. Kremliaus ultimatumai bent kol kas, panašu, teikia priešingą Maskvai rezultatą – apie narystę NATO visu balsu svarsto net dešimtmečiais pabrėžtinai neutraliomis buvusios Švedija ir Suomija. Irgi gana reali Maskvos grūmojimų pasekmė – Baltijos šalių gynybinių galimybių reikšmingas sustiprinimas.

Esama ekspertinės tezės, jog niekas kitas taip reikšmingai neprisidėjo prie Vakarų taip pat karinės konsolidacijos kaip Rusijos prezidentas. Tiesos esama, nes/kai gal ir neoimperinių ambicijų svaiginamas Kremliaus šeimininkas ėmė „iš rimtųjų“ įtikėti galįs kitoms šalims diktuoti savo sąlygas.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

85 komentarų
Autorius: Voras Online