G-6Z6YWBKSCF

Galutinė Lukašenkos „jelbasyzacija“

Dėl termino: ilgametis Kazachstano lyderis Nursultanas Nazarbajevas (prezidentavo 1990-2019 metais) galų gale tituluotas nacijos „tėvo“ (kazachiškai Jelbasy) regalijomis.

Po metų sandūros protestų Kazachstane N.Nazarbajevas jau ne tik nebe Jelbasy – pagal Vidurio Azijos regiono papročius, tiesa, nevisai tukrmėnišku ar tadžikišku stiliumi, „nacijos tėvas“ iš besąlygiškai vienvaldžio vadovo de facto virto niekuo.

Irgi – kaip asociacija – prie temos. Rusijos diktatoriui Vladimirui Putinui priklauso frazė „visaliaudinėje“ spaudos konferencijoje gruodžio 23-ąją, jog Kazachstanas – rusakalbė valstybė tikrąja to žodžio prasme.

Į ką „dar Jelbasy“ išdrįso vis dėlto replikuoti: „Kai kas šiauriau mūsų nori atkurti SSRS. Negi dar neaišku, jog tai neįmanoma?“

Aliaksandrui Lukašenkai pastaraisiais mėnesiais viskas, atrodytų, dėliojosi nepriekaištingai.

Baltarusijos diktatorius regimai pagyvėjo kruvino susidorojimo su Kazachastano protestų dalyviais kontekste.

Sausio 7-ąją jo spaudos tarnyba informavo apie patrono ištisą naktinį pokalbį su jau iš visur pasitraukusiu (patrauktu?) N.Nazarbajevu, jog irgi naktį svarstė su V.Putinu, įvesti-neįvesti Kremliaus kuruojamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos karius į Kazachstaną (be abejo, įvedė).

Dieną prieš ragino kazachus ant kelių prašyti į juos koviniais šoviniais šaudžiusių galios struktūrų pareigūnų atleidimo.

Tarsi pasiklausęs Baltarusijos „kolegos“, naujasis Kazachstano prezidentas Qasymas-Jomartas Toqaevas sausio 7-ąją įsakė teisėsaugininkams, armijai šaudyti į protestuojančius be įspėįjimo.

Ir Kazachstano generalinė prokuratūra pripažino, jog per protestus sausio pradžioje žuvo ne mažiau 225 žmonės. Interviu valstybiniam televizijos kanalui „Khabar 24“ sausio 29-ąją Q.-J.Toqaevas A.Lukašenkos stiliumi pareiškė, jog tarptautinio sausio įvykio tyrimo pradėti nėra reikalo.

V.Putino trubadūras A.Lukašenka metiniame pranešime sausio 28 dieną  pagrasino, kad kilus karui su Ukraina, Baltijos šalys praras valstybingumą ir nebesivystys. O Lenkija ir Lietuva be Jungtinių Valstijų palaikymo visam laikui liks Europos užkampiu.

Primintina, jog A.Lukašenka priklauso kategorijai valdinių, kurie įgarsina tai, apie ką Rusijos prezidentas „kol kas“ galvoja. Todėl ir trubandūras.

Atvirai ciniškoje V.Putino ir A.Lukašenkos spaudos konferencijoje vasario 8 dieną žarstytasi („unisonu“) kaltinimais Vakarams kaip tokiems ir Ukrainai konkrečiai.

Rusijos dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas iškart po konferencijos apkaltino Kijevą didelio karo provokavimu, esą apšaudžius taikius gyventojus Ukrainos separatistiniuose rytuose.

Vasario 19-ąją Rusijoje pasibaigusius strateginio sulaikymo pajėgų mokymus, kuriuose dalyvavo oro-kosmoso pajėgos, Pietų karinė apygarda, raketinė strateginės paskrties kariuomenė, Šiaurės bei Juodosios jūros kariniai jūrų laivynai, V.Putinas ir A.Lukašenka iš Kremliaus situacijų centro stebėjo dar iškilniai.

Ir todėl, kad visos balistinės sparnuotosios raketos pataikė, kur nutaikytos, kaip skelbta Kremliaus interneto puslapyje.

Galų gale prasidėjo, kas prasidėjo.

Po ko iš Baltarusijos pusės – beveik vien tyla. Tik drovoki diktatoriaus „išlindimai“ į eterį, niekaip neprilygstantys karingai herojiškoms pozoms, entuziastingam sklaidymuisi viešumoje sausį-vasarį.

Viešųjų ryšių požiūriu labai jau blyškiai praėjo vasario 27-ąją Baltarusijoje vykęs referendumas dėl Konstitucijos pataisų, be abejo, laimėtas nesunkiai prognozuotu 82,86 proc. teigiamu rezultatu (o kaip kitaip), leidžiančiu diktatoriui valdžioje likti dar 13 metų.

Kas į A.Lukašenką niekaip nepanašu. Net apsiėjo be ne tai kad pompastiško, apskritai beveik jokio pasirodymo pergalės proga viešumoje.

Nebent nuobodulys? A.Lukašenka šalies Konstituciją sau asmeniškai referendumu „primatuoti“  pradėjo 1996 metais iškart po to, kai atėjo į valdžią.

2004-aisiais surengtas dar vienas referendumas tuo pačiu reikalu, iš pagrindinio šalies dokumento pašalinus poziciją, ribojančią prezidentystę dvejomis kadencijomis.

Diktatorius ir valdo „kolekcionuodamas“ neva laimėtus rinkimus 2001, 2006, 2010, 2015  ir  2020 metais. Valdžioje jau sėdi ilgiausiai visoje Eurazijoje (išskyrus monarchus) – 27-erius metus.

Kovo 9-ąją iš Baltarusijos valstybinės naujienų agentūros „BelTA“ sužinojome, jog diktatorius suteikė malonę kelioms už prostetus prieš suklastotus paskutinius prezidento rinkimus nuteistoms moterims. Kiek konkrečiai – agentūra nenurodė.

Viešumoje parodytos keturios Gomelio moterų koloniją (iš viso Baltarusijoje dvejos tokios) palikusios kalinės, tarp kurių 20-metė Lydos gyventoja Anastasija Jaroshevich, pasak baltarusių žmogaus teisių centro „Viasna Human Rights Centre“, nuteista dvejiems metams už tai, kad norėdama sutrukdyti milicininkams suimti protestų dalyvį vyriškį nuplėšė dviem pareigūnams  antpečius ir vienam trenkė per galvą.

Dar – Ntalija Turova iš Bresto, įkalinta dvejiems metams ir mėnesiui už A.Lukašenkos įžeidimą. Įžeidimą „atliko“ 2021 metų gegužės 27-ąją, kai pas ją į namus prisistatė milicininkai.

54-erių Liudmila Kuznecova nuteista kalėti porą metų irgi už diktatoriaus įžeidimą. Ketvirtos parodytos moters vardu Alla pavardė nenurodyta.

Primintintina, kad Gomelyje kali daug nuteistų politinių kalinių moterų. Pavyzdžiui, diktatoriaus sunaikintos televizijos „Belsat“ žurnalistės Jekaterina Andrejeva ir Darya Chultsova. Taip pat suklasotų prezidento rinkimų protestų ikona – Baltarusijos opozicinio koordinacinio komiteto narė   Marija Kalesnikava, režimo uždaryta net 11 metų.

Nepaisant visomis (taip pat viešųjų ryšių) prasmėmis „santūraus“ malonės suteikimo, Baltarusijoje vis dar kali virš tūkstančio politinių kalinių.

Tą pačią dieną Ukrainos žvalgyba paviešino duomenis apie daugumos baltarusių kariškių nenorą Maskvos pusėje kariauti prieš ukrainiečius. Nenorą atskleidė Baltarusijos gynybos ministerijos atlikta nevieša anoniminė apklausa.

Išvakrėse ne tik Baltarusijos viešojoje erdvėje šmėkštelėjo žinia apie šios šalies armijos generalinio štabo viršininko generolo Viktoro Gulevichiaus atsistatydinimą.

Pirmas apie tai kovo 6 dieną informavęs ukrainiečių žurnalistas Andriyus Tsaplienka tačiau nurodė, jog galvoti bei apsispręsti generolui derėjo anksčiau, dar tada, kai su V.Putinu pradėjo karą.

Gal ir pastarųjų dviejų faktų sugestijoje A.Lukašenka kitą dieną nebe „unisonu“, užtat „skausmingai“ pasiguodė, jog kai kurios jėgos (jų konkrečiai neįvardydamas, kas jau turbūt apdairu) jo šalį tiesiog stumia į karą su Ukraina. Tačiau baltarusiai esą mirsią savo žemėje.

Dėl savo žemės sunku pasakyti, nes kaip tik dienomis internete paskelbtas baltarusių savanorių kare Ukrainos pusėje paskelbtas kreipimasis į tėvynainius.

Iki kovo 10-osios rusų okupacinės jėgos Ukrainoje panaudojo per 700 įvairių raketų, apie dešimtadalis jų paleista iš Baltarusijos teritorijos.

Baltarusių „jelbasy“ ir pats jau prisipažįsta apie šiuos bei kitus Maskvos agresijos prieš Ukrainą veiksmus iš savo valdomos šalies teritorijos dabar sužinąs iš žiniasklaidos.

Rusai su derinimais nebesivargina. Todėl A.Lukašenka ir „jelbasy“.

Kaip nurodo baltarusių politologas Valeriĭus Karbalevichius, jei anksčiau pastovūs diktatoriaus  grasinimai Ukrainai signalizavo apie jo siekį tokiu būdu demonstruoti asmeninį reikalingumą Maskvai kaip ir Kremliaus „neoficialios“ žinios ne tik kaimynėms transliaciją – įtampos mažėjimo nesitikėkite.

Primintina – juk trubadūras.

Drastiškai keičiantis aplinkybėms, kuomet „pergalingas karas“ tampa veikiau miražu nei dar neseniai godotos tikrovės faktu, „pakvipus karštu“, gyvulišką išgyvenimo instinktą turintis politinis gyvulys Baltarusijos „jelbay“ prityla.

Vieno baltarusių opozicijos lyderių Varšuvoje reziduojančio Pavelo Latushko liudijimu, A.Lukašenka tebemėgina lošti tarpininko korta, nors faktų apie Baltarusijos dalyvavimą agresijoje prieš Ukrainą per akis.

Neatitikimai ėmė išlįsti kad ir po paskutinio jo ir V.Putino telefoninio pokalbio kovo 4 dieną. Kremliaus paskelbtame pranešime spaudai deklaruota besąlygiška baltarusių diktatoriaus parama rusų kolegai. O štai Minsko spaudos pranešime apie besąlygišką paramą neužsiminta.

Pasak P.Latushko. A.Lukašenka kaip visada išduoda V.Putiną, anksčiau tą darė ne kartą ir darys ateityje. Pavyzdžiui, išsisukinėdamas nuo savo šalies dalyvavimo kare prieš Ukrainą argumentu apie esą būtinumą pridenti Vakarų flangą (nuo Lenkijos ir Lietuvos).

Dėl ateities klausimas vis dėlto atviras pirmiausia todėl, kad ceitnote dabar visi ir pirmiausia – Kremliaus šeimininkas. Nori Baltarusijos diktatorius to ar nenori, baltarusišką „jelbasy“ versiją aktualizuoja pats gyvenimas.

„Pašauktas“ A.Lukašenka kuo klusniausiai skuba Maskvą (kaip kad kovo 11-ąją) ir skubės rusų diktatoriui vos kilstelėjus antakį.

Vis dėlto šansų, jog ir šįkart praslys – beveik nulis. Iš paskutiniųjų dar pasispyrioti (vien regimybei) nesiųsti savo karių prieš Ukrainą – tokia likusi baltarusiško „jelbasy“ manevro erdvė.

Irgi vis labiau tikėtina, jog Rusijos ir Baltarusijos „sąjunginės valstybės“ naujausia versija ima priminti skorpionų kovas stiklinėje. Panašu, A.Lukšenka jau galutinai įsisamonina, jog dabartiniai reikalai krypsta gerokai ne ten, kur jis tikėjosi.

Ir kad toliau jam asmeniškai – bedugnė.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

14 komentarų
Autorius: Voras Online