Geopolitikos chuliganas betvarkės pasaulyje

Gyvenime būna ne taip, kaip iš tikrųjų, sakė vienas kalambūrų meistras. Jis teisus.Istorija sako, kad išsipildo ne tik nerealiausi, bet net kvailiausi scenarijai. XX amžiaus pradžios tarptautinio gyvenimo logika sakė, kad ka…

Gyvenime būna ne taip, kaip iš tikrųjų, sakė vienas kalambūrų meistras. Jis teisus.
Istorija sako, kad išsipildo ne tik nerealiausi, bet net kvailiausi scenarijai. XX amžiaus pradžios tarptautinio gyvenimo logika sakė, kad karų nebebus, Po pirmojo pasaulinio karo Vokietija turėjo nebeatsigauti niekada, po Antrojo turėjo įvykti trečias – branduolinis. Andrejus Amalriko aštuntojo dešimtmečio pranašystes, kad Sovietų valstybės galas netoli, net Maskvos priešai laikė „klinikiniu atveju“, o rugsėjo 11, scenarijaus būtų atsakęs dėti į savo knygas bet koks padoresnis science-fiction rašytojas – fantazijos irgi turi ribas. Panašiai įvyko prieš mėnesį, kai pasirodė, kad perversmą padaryti galima ne tik kur nors Afrikoje, bet ir tokioje Amerikoje, jei tik tą minia būtų turėjusi tokių norų. O dar, beje, ir prieš trisdešimt metų toks amerikietis sakė, kad karų ir kitų baisių dalykų nebus, nes… istorija baigiasi.
Nesibaigė, ir nieko jūs čia nepadarysite. Nepasitvirtino daug geopolitinių hipotezių, neįvyko nei Azijos, nei islamo amžius, neįvyko demokratijos triumfo žygis iki Vladivostoko ir Pekino. Įvyko veikiau tai, nenorėjome, politologai nesukūrė grakščių teorijų, arba sukurtosios pasirodė niekam vertos. Tai savaip kalambūriškai ir noriu šiek tiek apie tai, ko visi nenorime…
Savo užrašų skiautėje pasirašiau tokią tezę: turime pasaulyje puikią teisėkūrą, bet labai prastą teisėsaugą. Sukūrėme daug institucijų pasaulio tvarkai palaikyti, jose, taip, dirba, daug biurokratų, bet nėra budinčių patrulių, o bendrasis pagalbos telefonas tikrąja to žodžio prasme – bendras. Skambini pagalbos, gauni… užuojautą.
Bene pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius pasaulis neturi realių lyderių, o turimais visiškai nepasitiki. JAV, dar neseniai laikyta vienintele supervalstybe, galinčia tvarkyti pasaulį, pasirodo galinti vis mažiau – skęsta vidaus skolose, visuomenės socialiai degraduoja, tarptautinis prestižas smunka. Visos viltys į naująjį prezidentą. Skeptikai mato joje, deja, gerokai „naftalininę“ komandą, seną ne tik fizine, bet mąstymo prasme. Kitos buvusios “didžiosios” valstybės – Japonija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir t.t yra per mažos, kad imtųsi globalaus lyderio vaidmens. Rusija, gal ir nori, bet yra gerokai per silpna ir niekas neketina jai perduoti “seifo raktų”. Kinija ir Indija tebėra prekių bei paslaugų gamintojos, bet ne pasaulio politiniai lyderiai, Brazilija ar Pietų Afrika turi per daug vidinių problemų, kad imtųsi globalių. Nei G-7(8???), nei G-20 nebevaldo pasaulio…. Kaip teigia “Foreign Policy” apžvalgininkas Ian Bremmer, turime G-200, o gal – G-0? Veikiau pastarąjį, nes pasaulio šalys tarpusavyje ženkliai nesutaria. Ateities scenarijų rašytojai pranašauja net tik pandemijos tąsą bet ir tokius nesutarimus, dėl kurių gali išnykti globali rinka… tada jau kiekvienas už save. Toks susinaikinimas gali būti baisesnis už branduolinį konfliktą.
Nesiginčysiu koks tas pasaulis yra – dipolis, multipolis ar visai be galios centrų, tačiau toje Pasaulio tvarkoje yra svarbus sutartinis dalykas – didžiosios šalys turi elgtos džentelmeniškai, nes jei jos imsis prasčiokiškų ar chuliganiškų veiksmų, pavojus visiems. Pavojus todėl, kad „mažiukus“ kažkaip galima sutramdyti, o didesnių tramdymas… tai pasaulinis karas. Tikėtina, kad mūsų laukia pasaulis be jokio lyderio – Pasaulis be didžiųjų valstybių…. Toks skruzdėlynas. Jis, beje, palankus kaip tik mažoms šalims, kurios, būdamos dinamiškos ir atviros, gali pasiekti žymiai daugiau nei esant šeimininkaujant politiniams hegemonams. Skruzdėlytė maža, bet skruzdėlynas – jėga.
Ar dabartinė pasaulio tvarka džentelmeniška?
Deja, ne. XXI amžius yra ne tik politinės betvarkės amžius. Blogiau. Žmonės užvaldo manija gyvenimo palaimą sukurti pigiai ir paprastai, įsigali ne tik prasčiokiškas prasto skonio gyvenimo būdas. Didžioji politika taip pat tampa prasčiokiška, paremta trumpalaikiu egoistišku išskaičiavimu, o ne kokiomis nors džentelmeniškomis taisyklėmis.
SSSR nuo pat savo vaikystės nebuvo džentelmeniška valstybė, geopolitinio chuliganizmo aukomis tapo beveik visi jos kaimynai. Bet branduolinės konfrontacijos epochoje vis tik sugebėjo suprasti, kad jos rankose yra pasaulio išlikimo ar susinaikinimo „tumbleris“, nesusigundė susinaikinti visko „pasaulinės revoliucijos“ ir „komunizmo pergalės“ labui.
Prieš daugiau tris dešimtmečius Sovietų Sąjunga be karinių mūšių pralaimėjo Vakarų civilizacijai. Pralaimėjo be kitų priežasčių ir todėl, kad jos chuliganizmas pabodo galiausiai ir patiems gyventojams. Jo tiesiog imta nebebijoti ir labiau pasitikėti globalia teisėsauga.
Kas pasikeitė dabar? Ogi padaugėjo baimės, kad pasaulinė teisėsauga per silpna ir dar blogiau – gerokai korumpuota. O tai nauja erdvė politikos ir ypač geopolitikos chuliganams.
Vakarų civilizacija norėjo ir tapo labai prognozuojama. Sukūrė puikią tarptautinės teisės sistemą. Todėl, kad jaučiasi labai teisi. Per savo teisumo pojūtį, deja, tampa visai negudri, o chuliganui juk šito ir tereikia. Naudojant karinę jėgą laužoma Pasaulio tvarka, paminami geopolitiniai pasižadėjimai ir sutartys, o tas laužytojas – žaliasis žmogeliukas be tautinės ar valstybinės ir net karinės priklausomybės, „sukilėlis“ – be formalios atsakomybės, žodžiu, chuliganas, keliantis realią grėsmę kaimyninėms valstybėms ir visai bent jau regioninei politinei pusiausvyrai.
Kas čia pasirodys stipresnis – teisė be teisėsaugos ar karinis chuliganizmas? Kodėl pralaimime prieš chuliganus?
Todėl, kad manome, jog perauklėti lengviau nei bausti. Vakarų civilizacija sukūrė keletą Rusijos ir panašių socialinės politinės reintegracijos programos. Užuot tiesiai šviesiai įvardinus nusikaltėlius, užuot juos neutralizavus ir net nubaudus, pasipylė studijos ir svarstymai apie tai, kas kaip galėjo sugundyti Rusijos prezidentą chuliganiškiems veiksmams, kiek čia kalta aplinka, ligos, profesinė praeitis ir sunki vaikystė. Jau ir ne viena disertacija apginta nagrinėjant, ko reikia Putinui, kad šis grįžtų į „doros kelią“. Paaiškinimų ir tuo pačiu pateisinimų srautas dar ir šiandien neišseko.
Bausti? taip. Sankcijos, pačios savaime išties yra gera politinio poveikio priemonė, kai ji naudojama nuosekliai ir suprantamai. Istorinė patirtis rodo, kad net aiškinantieji, jog sankcijų nebijo ar jos neveikia, stengiasi sankcijų išvengti. Sankcijos prieš tokias šalis kaip Rusija (ar Baltarusija), yra veiksmingos ir dėl pastarųjų ekonomikos nepaslankumo bei centralizacijos. Priminsiu, kad fizinius karus Rusija sugeba laimėti, bet ekonominiuose visada pralaimi. Pozityvu ir tai, kad Europos Sąjunga ir jos ideologiniai draugai vis mažiau gėdinasi sankcijas skelbti ir griežtinti ir vis mažiau atgailauja dėl to, kad jos kažkaip paveiks „nekaltus“ Rusijos žmones. Jau nebereikia priminti, kad keturi penktadaliai rusų remia Putiną, o likęs penktadalis, neabejoju, pasisako už sankcijas. Beje, Prieš kelis metus Rusija paskelbė man sankcijas – gavau raštą, paaiškinantį, kad esu nubaudžiamas – negaliu atvykti į Rusiją. Panašias sankcijas turiu iš dar poros panašių šalių. Prisipažinsiu, kad dėl to neliūdžiu, veikiau esu kolegų vertinamas. Ir ko čia man į tą Rusiją…? Įtariu, kad tie Rusijos pareigūnai, kuriems sankcijas skelbia Briuselis, irgi nelabai sau pergyvena – nereikia ten kokiems …ovams į kokius …burgus važiuoti. Va, kai Reaganas sankcijas buvo uždėjęs, tai visai kitaip jautėsi… net valstybę susigriovė. Čia tai tikras žmogaus teisių gynimas
Tai blogos žinios. Gera žinia yra tai, kad aukščiau minėtos strategijos neveikia. Jei Rusija ir turėjo planą europiečius skaldyti, tai planas aiškiai nepavyko (ar pavyko tik truput). Kaip ir Šaltojo karo metais atsiranda pojūtis, kad tokį bendrą turtą, kaip demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės, reikia ginti, reikia ginti ir tuos, kuriuos terorizuoja chuliganai. Rusijos, kaip barbarės prie Europos vartų, idėja, buvusi Vakarų politikų įrankiu po Antrojo pasaulinio karo, europiečių emocinės politikos ir strategijos arsenale tebėra ir šiandien. Rusiją barbarų šalimi laikė ne tik gatvės politikai, bet ir aukštos prabos veikėjai. Tačiau vien minkštosios galios tam nepakanka, tad reikia prisiminti, kad Europos gynyba nebegali toliau likti tik stalo žaidimu NATO vadavietėse, ji turi būti reali. Europiečiai ne tokie jau šykštūs gynybai, kaip patys save kaltino. Tad tampa aišku, kad ruošiamasi ne kapituliacijai, o gynybai. NATO su aiškiu Europos indėliu gali būti patikima gynyba, tik reikia organizaciją tam paruošti, grįžti prie griežtesnės 5-to straipsnio sampratos, atsisakant gal kai kurių kitų šiandien nereikalingų misijų.
Naujas Šaltasis karas? Žinoma – tai blogis, bet mažesnis blogis nei konvencinis ar hibridinis karas. Galiausiai jis gali būti tas šaltas dušas chuliganui.
O kaip gi jis, tas Putinas?
Putinas visai nepyksta ant teoretikų, laikančių dabartinę Rusiją viso labo aptrupėjusia Sovietų Sąjunga. Tokia Rusija jam artimiausia ir iš tokios Rusijos šiandien paprasčiausiai būtų semtis stiprybės jos gyventojams. Putino sovietinis himnas su imperiniu dvigalviu ereliu ir slaviškąja trispalve yra kaip tik toks sovietų, ir dar senesnės Rusijos simbolių ir ideologijų mišinys. Toks jau… heraldinis chuliganizmas, kuris, beje istorijoje išbandytas, bet nebuvęs ilgalaikis.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Putiną į valdžią atvedė ne ekonominės ir socialinės problemos ar jų sprendimo būdai, o karas, ar tiksliau karinis chuliganizmas Šiaurės Kaukaze. Karas, kuris kelis pastaruosius šimtmečius kaip niekas kitas stiprindavo Rusijos dvasią. Beje, ne tik Rusijos. Kariniai dalykai, muštrai, uniformos ir tvarkos pojūtis atvedė ir sustiprino Hitlerį, Bismarką, Francą, Pinochetą ir kitus neigiamus bei teigiamus herojus. Rusija niekados nevaidino, kad neturi priešų, NATO politkorektiškai vaidino, kad priešų neturi. Tai tikra demotyvacija. Baltijos šalys baramos, kad jos žino, kas tas priešas yra.
Su Rusija nereikia susikalbėti. Dažnai geriau be reikalo nekalbėti, nepersiplepėti, nes chuliganas paplepėti visada mėgsta. Savu žargonu.
Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online