Geriau būti raudonam nei mirusiam? Dar apie Suvalkų koridorių.

Surinkus „Google“ žodį „Suvalkai“ pirmos penkiasdešimt (per pastaruosius metus) nuorodų kalba apie lietuviams atvertą naują prekybos centrą, turizmą, lietuviškos televizijos transliacijas, pramogas etc. Panašiai ir rusų kalba…

Surinkus „Google“ žodį „Suvalkai“ pirmos penkiasdešimt (per pastaruosius metus) nuorodų kalba apie lietuviams atvertą naują prekybos centrą, turizmą, lietuviškos televizijos transliacijas, pramogas etc. Panašiai ir rusų kalba „Сувалки“ iš pirmų penkiasdešimt nuorodų sužinome apie orą, futbolą, susisiekimo galimybes, dešimt geriausių viešbučių etc. Absoliučiai taiki, nemilitaristinė, rami informacija. Tarsi jokio su geopolitinėįmis, karinėmis grėsmėmis susijusio Suvalkų koridoriaus nė nebūtų.
Bet ir čia vasarį skelbtame tekste „Trapus NATO rytinis flangas rytų Baltijos pusėje“ priminėme apie praėjusį spalį amerikiečių leidinio „The Daily Beast“ paskelbtą informaciją apie Rusijos ir Baltarusijos kariuomenių pratybas rugsėjį šalia Suvalkų koridoriaus, kuriose dalyvavo 12 000 karių, 950 karinės technikos vienetų ir kuriose rusų pusė buvo vyresnysis partneris.
Pasak „The Daily Beast“,  2014-2015 m. Kalifornijos ekspertų grupė RAND atliko Rusijos puolimo Suvalkų koridoriumi modeliavimą, remiantis juo, rusams pavyktų sparčiai mobilizuoti 25 batalionus (apie 10 000 karių) atakai surengti, kai NATO nedelsdama mobilizuotų 17 batalionų (apie 6 800 karių). Remiantis šiuo modeliu, Rusija greitai sukurtų tiltą tarp Baltarusijos ir Kaliningrado bei atkirstų Lietuvą, Latviją ir Estiją nuo NATO.
Jau rugpjūčio 24-ąją interneto leidinio „enovosty.com“ klausimą, ar/kiek Baltarusija reikalinga Maskvai, ir realizuojant jos hipotetinį (tikėkimės, tokiu liks) siekį suskaldyti Ukrainą, jei sėkmės atveju rusų kariškiai apsireikš ne tik Kryme bei Donbase, bet ir prieš šiaurinių Ukrainos sienų, ir siekiant bandyti atkirsti Baltijos valstybes nuo NATO sąjungininkių, Amerikoje reziduojantis politologas Andrejus Piontkovskis atsakė darąs prielaidą, jog ryžusis plačiai intervencijai, Maskva sieks abiejų tikslų.
Pasak politologo, jei V.Putinas galvoja apie rimtą karą Ukrainoje, karinės grupuotės dislokavimas jos šiaurėje vertintinas kaip teisingas žingsnis. Vis dėlto dar svarbiau – užsitikrinti kontrolę Suvalkų koridoriaus, 90 km ilgio sausumos jungties, siejančios Baltijos valstybes su NATO sąjungininkėmis Europoje. Ten įsitvirtinę rusų kariniai daliniai sukurs palankias sąlygas akakuoti Lietuvą, Latviją bei Estiją.
A.Piontkovskio vertinimu, V.Putino Rusija Ukrainos atvilgiu mėgina taikyti metodus, kokius Sovietų Sąjunga 1939-1940 m. taikė prieš Lietuvą, Latviją, Estiją ir Suomiją. Pirmose trijose tada viršų paėmė algoritmas, kokį mėgina propaguoti dabartinė Ukrainos valdančioji klasė – bandykime draugauti, tarkimės, darykime nuolaidas, neerzinkime rusų etc. Žinoma, kuo Baltijos sesėms baigėsi nuolaidos 1940 metais, tik Suomijos prezidentas Carlas Mannerheimas įkvėpė savo naciją priešinimui, nors mažytė Suomija neturėjo jokių šansų prieš milžinišką Sovietų Sąjungą. Skirtingai nei dabartinė Ukraina – primena politologas.
Primintina, tai tas pats politologas, kuris 2014-aisiais paleido viešojoje erdvėje tebevartojamą frazę-retorinį klausimą, ar/kiek NATO pasirengęs mirti už Estijos miestą Narvą, kur gyvena daug rusakalbių. Politologas dabar ją priminė, pasak paties, grubiausio Maskvos spaudimo Minskui kontekste. Kremliui Baltarusijos užvaldymas yra dalis plano, siekiant geopolitinio revanšo už sovietų pralaimėjimą 3-ajame (Šaltajame) pasauliniam kare, kitos po Baltarusijos –  Baltijos valstybės, kur Aljansui tektų vykdyti NATO 5-ojo straipsnio dėl kolektyvinės gynybos įsipareigojimus.
Karinis ekspertas Jurijus Fiodorovas „Svoboda, org“ paskelbtame (09 15) tekste „Baltarusiškas kinžalas“ nurodo, kad kelių Rusijos aviacijos pulkų, kovinių šaulių bei tankų dalinių permetimas ant  į NATO „širdį“ nukreiptų to kinžalo „ašmenų“ palei rytinę Lenkijos, pietinę Lietuvos bei šiaurinę Ukrainos sieną reikšmingai keistų jėgų balansą Rusijos naudai pietinėje Baltijos jūros pakrantėje. Rusų pajėgos išeitų į Suvalkų koridoriaus pietinį flangą.
Kai tik (ir jeigu) Kremliuje bus priimtas atitinkamas sprendimas, Kaliningrado eksklave dislokuoti Vakarų karinės apygardos 6-osios armijos bei 11-ojo armijos korpuso daliniai pamėgins okupuoti Baltijos valstybes, pralaužti Lenkijos gynybą Suvalkų rajone ir pasistūmėti į jos gilumą.
NATO stos prieš ypač sudėtingą dilemą – įsivelti į „didelį karą“ su Rusija su reikšminga galimybe, jog šis peraugs į branduolinį konfliktą, arba susitaikyti su pralaimėjimu ir taip save praktiškai pasmerkti politinei savižudybei.
V.Putinas ir jo generolai įsitikinę, kad Vakarų lyderiai pasirinks antrą variantą. Kremliaus vertinimu, Vakarų politiniame mąstyme per giliai įsismelkęs XX amžiaus antroje pusėje tarp kovotojų už taiką buvęs populiarus šūkis „Better red than dead“ (Geriau būti raudonam nei mirusiam).
Pasak J.Fiodorovo, neįmanoma „iš kalno“ pasakyti, ar/kiek toks išskaičiavimas teisingas, bet kariniu požiūriu tokios avantiūros sėkmė ar žlugimas priklauso nuo to, spės ar ne rusų pajėgos prasiveržti į Lenkijos teritoriją NATO greitojo reagavimo pajėgų pasirengimą atremti agresiją kaip ir imtis kitų (politinių) priemonių, idant būtų sustabdyti Kremliaus geopolitikai.
Daug kas priklausytų nuo Minsko pozicijos – jei prie per Lietuvą bei Latviją Lenkijos link judančių Rusijos Vakarų karinės apygardos dalinių prisijungtų Baltarusijos pajėgos, veikiančios Suvalkų korodoriuje bei linijoje Brestas-Varšuva, Maskvos pergalė beveik garantuota. Ir priešingai – jei Baltarusija išlaikytų karinį neutralumą, rusų karinė avantiūra veikiausiai strigtų.
Tiesa, Maskva remiasi kita logika: jei karas su Atlanto aljansu neišvengiamas, geriau apsiriboti kariavimu Baltijos šalių, Lenkijos ir Baltarusijos teritorijose. Ir todėl prieš Baltarusijos prezidento rinkimus rugpjūčio 9-ąją Rusijos generalitetui artimas rusų žurnalistas Michalimas Chodarionokas su neslepiamu susierzinimu rašė apie „nesprendžiamus“ esminius klausimus, tokius kaip Rusijos ir Baltarusijos koalicinių karinių pajėgų (iš tiesų tokių dar nėra) vyriausiojo vado, vieningo vadavietės bei ryšio punkto nebuvimas, be ko bendras abiejų šalių karinis veikimas neįmanomas.
Pabrėžtina, jog tai – hipotetiniai svarstymai, kuriuos pateikė/priminė informuotas karinis apžvalgininkas ką tik, rugsėjį. Kai Minsko diktatorius po pradinio išgąsčio dėl protestų dėl suklastotų prezidento rinkimų savo išlikimo galimybę jau permąsto gerokai palankiau Kremliaus lūkesčių naudai nei tada, kai laviravo tarp Rytų ir Vakarų.
Rusijos interesai „artimajame užsienyje“ dabar regimi kaip niekad aiškiai, nes tenka kalbėti jau ne tik apie Maskvos „veiksmus“ Sakartvelo (2008) bei ir Ukrainos (2014) atžvilgiu, bet ir jos geopolitines taktines schemas Baltarusijoje bei pietų Kaukaze, ryšium su karu tarp Azerbaidžano ir Armėnijos bei jo pabaiga, kai Maskva tampa „taikos garante“.
Lyg ir nieko naujo, ko iki išol nebūtume žinoje, tos pačio godos dėl „didžiausios geopolitinės XX amžiaus katastrofos (SSRS žlugimo –A.S.), dėl ko taip nerimsta V.Putinas. Vis dėlto realijos ką tik „šiek tiek“, o gal ir esmingai, pakito. Turbūt kaip niekad bent per pastarąjį dešimtmetį regimos Maskvos pastangos tvirtinti savo „privilegijuotus interesus artimajame užsienyje“.
Šia prasme veikiausiai tinka dar sykį priminti, jog Suvalkų koridorius dažnai vadinamas Baltijos šalių Achilo kulnu, kurio vienoje pusėje turime militarizuotą Kaliningrado sritį,  kitoje – Rusijos sąjungininkę Baltarusiją. Be Suvalkų koridoriaus karinis pastiprinimas į Baltijos šalis gali ateiti tik jūros keliu, kuris pavojingesnis ir itin pažeidžiamas. Užblokavus Baltijos valstybių uostus, apribojus įeigą į Baltijos jūrą ir uždarius Suvalkų koridorių Baltijos valstybės taptų izoliuota „sala“.
„Suvalkų koridorius“ ne šiaip yra viena pagrindinių temų Lietuvos ir Lenkijos politikų bei kariškių pokalbiuose. Ir rugsėjo 17-ąją Vilniuje susitikę Lietuvos ir Lenkijos gynybos ministrai Raimundas Karoblis ir Mariuszas Błaszczakas aptarė karinių pajėgų bendradarbiavimą, užtikrinant Suvalkų koridoriaus apginamumą.
Didžiausia karinė galia Vidurio bei Rytų Europoje Lenkija geostrategiškai ypač svarbi, užtikrinant jungtį tarp kontinentinės NATO ir Baltijos valstybių, taigi ir Suvalkų koridoriaus saugumą, taip pat atgrasant Rusiją nuo pajėgų iš Kaliningrado panaudojimo. Logiška, kad NATO divizijos štabui afilijuotos Lietuvos ir Lenkijos karinės brigados reikšmingai sustiprina abiejų šalių pasirengimą veikti kartu, jai/kai tektų ginti Suvalkų koridorių.
Lenkija numato skirti 47 milijardų JAV dolerių ginkluotės ir technikos atnaujinimui iki 2026 metų. Vienas ginkluotės atnaujinimo elementų – Varšuvos ir Vašingtono susitarimas dėl 32 naujausių, penktosios kartos amerikietiškų naikintuvų „F-35 Lightning II“ įsigijimo už 4,6 milijardo dolerių. Sutarties pasirašymo ceremonijoje Dembline, kur veikia Lenkijos karinių oro pajėgų mokymo centras, šalies ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis pareiškė, jog pirkinys padės vaduotis iš ilgo rusiško sešėlio, ilgai dominavusio šioje Europos dalyje („F-35“ pakeis rusiškus naikintuvus MiG-29).
Žodis „šešėlis“ čia simboliškas visapusiškai, nes šešėliai kai kada tirštėja.
Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online