….Ir kita ardomoji veikla

Dar taip neseniai – 2016 metų JAV prezidento rinkimų kampanijos metu – Rusijos sukeltas sąmyšis atrodė panašus į vienkartinį skandalą. Neva tik tam kartui… Taip net stengtasi rodyti, kad santykiai su Maskva nesugestų. Veikiai pasirodė, kad rusiškasis „trolinimas“ tapo ne tik kasdienybė. Tai jau tokia politinė realybė, kurią visi žino, ir su kuria jau savotiškai susitaikė. Lyg tiesiog nėra jokios priemonės tą realybę įveikti, lieka tiesiog žinoti, kad ji yra ir… nebekreipti dėmesio.

Galima nekreipti dėmesio, bet vadinamosios „fake news“ tikrai tapo realybe. Matyt, tai žmogiškos natūros dalis. Kažkada Europos integracijos procese sumanytos „keturios laisvės“ tapo laisvėmis ir nusikaltimams – laisvė kontrabandai ir šiukšlių judėjimui, laisvė nusikaltėliams laisvai bėgioti po Europą, laisvė pinigų plovimui ir nemoralioms paslaugoms. Žiniasklaidos laisvė tapo laisve melagienoms. Politikos teoretikai gi melagienas jau įtraukė į vadinamos ardomosios politinės veikos sąrašą. O tas sąrašas ne toks ir trumpas.

Ardomoji veikla, kai kada dar vadinama nekonvenciniu politinės kovos metodu, regis, jau seniai yra konvencinė. Visada tokia buvo, tik gal ne tokia vieša, nors ir ne tokia jau slapta. Neslėpsiu, ta veikla užsiėmė (beveik) visos politinės sistemos, tačiau šiame tekste kalbėsiu daugiausia apie buvusios SSSR ir Rusijos veiklą.

Tradiciškai laikoma, kad yra trijų lygių ardomoji veikla, priklausomai nuo keliamo pavojaus lygio.

Pirmasis, mažiausiai pavojingu laikomas lygis – tai propaganda. Propagandinių melagienų būta nuo antikos laikų. Būtų galima rašyti ilgus sąrašus pavyzdžių, kaip buvo giriama sava valdžia ir diskredituojami priešininkai nuo Antikos laikų iki šiandienio „trolinimo“. Ypač gerai šį ardomosios veiklos lygį pažįsta mano kartos žmonės, kuomet tarp pagrindinių Šaltojo karo priešininkų vyko propagandinės batalijos, pasitelkiant „liudytojus“, foto ir kino „dokumentiką“ ir daug kitko. Okupacijos virsdavo išvadavimais, perversmai – revoliucijomis, protestai – chuliganizmu, streikai – pertraukomis darbo metu… Propagandos elementų nestigdavo net tokiuose iš pažiūros nekaltuose reiškiniuose kaip meniniai filmai, grožinė literatūra su visa meilės lyrika.

Antroji stadija – tai sąmoningas ir kryptingas politikos „darymas“. Ne paslaptis, kad faktiškai SSSR ne tik konsultavo, bet ir finansavo Vakaruose veikiančių „kairiųjų“ partijų ar teroristinių organizacijų veiklą, infiltruodavo savo agentus į Vakarų politines partijas. Ta veikla ne tik kėlė tiesioginę grėsmę demokratijai, bet ir pasitarnaudavo propagandai. Tai buvo tarytum propaganda iš vidaus, kurią Vakarų valstybės, tiesa, stebėjo, bet ne visada slopino. Kartais iš įsitikinimo, kad tariama laisvė, net griaunanti savo valstybę, yra svarbiau nei valstybės saugumas.

Trečiasis lygis – atviras karas prieš valstybes, laikomas priešiškomis. Ginklai, samdiniai, „penktosios kolonos“ ir panašiai, galiausiai karas ar intervencija pretekstu „mūsiškiai“ pavojuje.

Politinio ir praktinio terorizmo teoretikai Mao ir Che Guevara ardomajai veiklai teikė itin didelį dėmesį. Pasak Mao, socialistinei revoliucijai geriausias laikas yra tada, kai ardomąja veikla šalyse sukuriamas politinis ir ekonominis chaosas. Che Guevara teroristines organizacija skatino sėti baimę ir paniką visuomenėje, griauti tradicinius bendruomeninius ryšius. Valdžiai užgrobti nereikia didelių pajėgų, kai šalis yra pasimetusi.

Teoriškai lyg ir viskas paprasta.

Būta sėkmės istorijų, bet nesėkmių gal dar daugiau. Europoje po Antrojo pasaulinio karo sovietai įtvirtino savo remiamus režimus okupuotose teritorijose, tačiau nepavyko „paimti“ Graikijos, Turkijos, Suomijos, net Jugoslavijos, būta pastangų komunistus atvesti į valdžia Prancūzijoje ir Italijoje. Sovietai laimėjo Vietnamą, bet patyrė nesėkmę Indonezijoje, laimėjo (su Kubos pagalba) Angolą ir Etiopiją, bet pralošė Kongą, laimėjo Kubą, bet neteko Čilės. Ir taip toliau. Ardomosios veiklos tyrinėtojai pateikia daugiau nepasisekusių projektų. Buvo gana detaliai paruošta strategija Afrikai ir Lotynų Amerikai, tačiau Sovietų valstybė, norėdama sukurti savo tvarką, čia turėjo ir nesilpnų konkurentų. Šiandien Afrika nuo Rusijos politiškai santykinai toli, Lotynų Amerikos leftistiniai politikai jei ir prisimena gero žodžiu SSSR laikus, didelės meilės dabartinei Rusijai nejaučia. O ir Maskvos strategija pasikeitusi. Šiandien Rusijai naudinga remti ne komunistų partijas, čia jau Rusija tikrai ne SSSR, naudinga remti tas partijas ir organizacija, kurios Maskvos akimis, silpnina Vakarų valstybes. Tiesiog silpnina. Revoliucija pernelyg rizikingas dalykas. Maskvai geriau „maustyti“ esamas valstybes nei jas griauti. Vadinamieji naudingi idiotai – populiarūs ar įtakingi žmonės – šiandien gali būti ir save laikantys dešiniaisiais, nacionalistais… tai visai nesvarbu.

Kažkada, studijų Ženevoje metu, atmenu, paskyrėme visą dieną tirdami argumentus „už“ ir „prieš“ – ar SSSR turėjo didžiąją strategiją ar veikė pripuolamai? Ar koks nors Stalinas apie 1930 metus jau buvo numatęs paktą su vokiečiais ir Baltijos šalių aneksiją? Veikiausiai – ne, daugeliu atvejų pasinaudojo esama situacija ir ardomosios veiklos rezultatais. Veikiausiai ir tada svarbesni buvo ne kokie komunizmo zombiai, o naudingieji idiotai. Manoma, kad šiais laikais kiekvienuose Lietuvos rinkimuose yra ir bus prorusiška partija. Tokia etiketė buvo klijuojama ne vienai, ar taip yra iš tikro? Galima galvoti, kad rusai prašovė, laimi ne ta, o ga…? Gal čia tik mūsų baimės akys didelės.

Tenka pripažinti, kad šiandien sąlygos ardomajai veiklai tikrai neblogos. Pavojingas yra Vakarų apsvaigimas, kad, nepaisant nieko, demokratija ir dabartinė pasaulio tvarka visada laimės. Vakarams geriau tikėti ir tirti, nei matyti priešus, todėl atrodo, kad Rusijos ardomoji veikla priimama pernelyg lengvabūdiškai. Rusai taiko kelis senus patikrintus metodus. Tai vadinamoji geopolitinė kleptomanija – griebti po gabalėlį tai, kas netinkamai saugoma – Abhazija, Krymas, Padniestrė… Tai vadinamoji Salami taktika – smulkus politinis chuliganizmas dėl kurio… tirai neverta pradėti skandalo. Ardomoji veikla nemaskuojama, bet retai kada realiai baudžiama. Galima išsiųsti diplomatus, bet… jie bus pakeisti kitais ir… istorija nuo pradžių. Krizė tampa new normal, ir viskas iš pradžių. Dar ir vadinamas politinės hienos gyvenimo būdas – imti vadinamas nepasisekusias valstybes ar kitas geopolitines „dvėselienas“ (atsiprašau, bet čia ne mano sugalvota).

Galvodami tik apie Rusiją, šiandien matome, kad ardomąja veikla noriai užsiima ir daugiau „ardytojų“, išties visi tie, kuriems Pasaulio tvarka – demokratija, rinka ir žmogaus teisės, dėl kokių nors priežasčių netinka.

Pradėjome pasakojimą nuo kišimosi į rikimus bei kibernetinių atakų. Tai, sakykime, kažkas nauja toje politikos sferoje, kuri išties yra sena, kaip ir visa politika.

Atėjome į naują ardomosios veiklos erą. Ji bus labai įdomi

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online