Iš sovietinių paslapčių archyvo. Karo laivyno elito žūtis

Kalendoriuose, kur pažymimos atmintinos datos, įrašo apie tai, kas kalbama šiame tekste, nėra. Apie tai nebuvo pranešta nei oficialiose sovietinės televizijos žiniose. Apie tai ilgą laiką nebuvo net įrašo antkapiuose. Sovietų Sąjunga turėjo daug karinių paslapčių, kai kurias reikėjo slėpti dėl to, kad jos galėjo kažką strategiškai nulemti. Tačiau dėl kai kurių paslapčių tiesiog buvo skaudu ir… gėda.

1981 metų vasario 7 dienos popietę netoli tuometinio Leningrado, kildamas iš Puškino karinio oro uosto sudužo lėktuvas Tu-104, kuriame buvo visa Ramiojo vandenyno karinio jūrų laivyno vadovybė. 50  žmonių. Visi žuvo. Tame tarpe 16 admirolų ir generolų ir dar gera dešimtis asmenų, kuriuos galima priskirti vadovaujančiam kariuomenės elitui. Ramiojo vandenyno karinis laivynas buvo  didžiausias tuometinėje imperijoje, ir staiga, per kelias minutes liko tarytum be galvos. Palyginimui galima pasakyti, kad per visą alinantį Antrąjį pasaulinį karą SSSR visuose frontuose ir vandenyse neteko (tik!) dešimties admirolo ir kontradmirolo rango karininkų (keturi žuvo karinėse misijose, keturi mirė natūralia mirtimi, vienas nusižudė ir dar vienas tapo stalininių represijų auka).

Apie įvykį. Pirmąją 1981 metų vasario savaitę tuometiniame Leningrade vyko viso SSSR karo laivyno vadovybės operatyvinis-mobilizacinis susitikimas, savotiškas štabo pratybų ir „visuotinio susirinkimo“ hibridas, kur be “karo simuliacinių žaidimų“ aptarti darbo planai, apdovanoti „pirmūnai“, o jų tarpe nemažai tų – iš Tolimųjų Rytų. Bendrame kontekste Ramiojo vandenyno laivynas pripažintas geriausiu. Tad ir admirolų nuotaika, matyt buvo gera. Kelionė namo – į Tolimuosius Rytus – netrumpa, bet neatrodė būsianti labai varginanti.

Katastrofos aprašyme sakoma, kad lėktuvas pradėjo kilti, tačiau pakilęs apie 50 metrų, pakrypo, smigo žemyn, liesdamas žemę dešiniu sparnu, ir užsiliepsnojo.

Verta prisiminti, kad 1981 metai buvo aršaus Šaltojo karo laikotarpis. JAV prezidento pareigas perėmė Ronaldas Reaganas, o tai sovietams nežadėjo lengvo gyvenimo. Nerimą kėlė situacija Lenkijoje, nelengvai klostėsi karas Afganistane. Todėl pirmoji reakcija į katastrofą buvo diversija, ar net karo paskelbimas. Gal tikrai priešas, tikriausiai amerikiečiai, turintys pranašumą jūrose pradėjo karą būtent nukirsdindami Ramiojo vandenyno laivyno vadovybę. Karo versija greit pranyko, tačiau diversijos galimybė nebuvo atmetama dar kurį laiką, įtariant net artimus žuvusiųjų kolegas, kurie, gal būt, tokiu būdu siekė užimti „atsilaisvinusius“ postus. (Tai šiek tiek byloja ir apie žmogiškus santykius SSSR valdžioje). Galiausiai pasirodė, kad katastrofos priežastys ne karinės ir net ne tiesiogine prasme techninės, o veikiau… buitinės.

 

Iš karto po nelaimės informacija apie įvykį buvo įslaptinta. Vienintelis paminėjimas apie Tu-104 katastrofą su Ramiojo vandenyno laivyno vadovybe buvo paskelbtas laikraštyje Krasnaya Zvezda, oficialiame SSRS ginkluotųjų pajėgų leidinyje: „1981 m. vasario 7 d. per lėktuvo katastrofą žuvo Ramiojo vandenyno laivyno admirolų, generolų, karininkų, karininkų, karininkų, karininkų, jūreivių ir darbuotojų grupė. Sovietų armija ir karinis jūrų laivynas reiškia gilią užuojautą šeimoms ir draugams. žuvusiems bendražygiams“. Be pavardžių ir titulų. Kelios, tarytum nesusijusios nuotraukos juodose rėmeliuose buvo užuojautų skyriuje. Ir tiek. Žuvusių artimieji, kaip jie patys sako, buvo įspėti, kad ir jie neturi teisės žinoti per daug.

O tai kas gi ta paslaptis?

Pradžioje, apie lėktuvą. Tu-104 kažkada vadintas SSSR aviacijos pasididžiavimu, iš tiesų buvo prastos reputacijos lėktuvas. Tai bombonešio Tu-16, perdirbinys į civilinį lėktuvą. Bombonešis sukurtas praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, tiesa tikrame kare nebuvo, bet savo karinė misiją atliko, buvo net eksportuotas į kai kurias „draugiškas“ sovietams šalis, įskaitant Kiniją, kuri galiausiai įsigijo ir gamybos licenziją. Keleivinis Tu-104 buvo sunkiai valdomas, į avarijas pakliūdavo santykinai dažnai. Iš 207 pagamintų lėktuvų avarijas patyrė beveik kas penktas, o 23 baigėsi tragiškai. Žiauriausia tokio tipo lėktuvo katastrofa nutiko 1973 metų spalio 13 dieną, kai leisdamasis į Maskvos Domodedovo oro uostą sudužo iš Kutaisio skridęs lėktuvas (žuvo 122 žmonės). 1979 metais, po kelių skaudžių nelaimių lėktuvo atsisakyta civilinėje aviacijoje, tačiau armijos aptarnavimo reikmėms lėktuvai liko. Iki mūsų tekste minimos tragedijos. Beje, Puškino kariniame oro uoste sudužęs lėktuvas buvo pagamintas 1957 metais.

Dabar apie tuos daugiau buitinius dalykus ir amžinąją sovietinę betvarkę. Kaip tapo žinoma, prieš reisą pilotas įspėjo aviadispečerį, kad lėktuvas perkrautas (vėliau bandyta tai paneigti), tačiau nebuvo užuominos, kad skrydį reikia stabdyti. Lėktuvas ėmė kilti, esant 185 km/h greičiui, tuo tarpu kai pakilimo greitis– 270–325 km/h, priklausomai nuo svorio. Lėktuvas kilo pernelyg vertikaliai, tad greitis dar sumažėjo, ir kažkodėl virto į dešinę pusę…

Taigi, kas lėmė tą perkrovimą ir kitas bėdas skrydžio pradžioje? Šiandien skamba kvailai, bet, kažkur pasakyta, kad … lėktuvas buvo prifarširuotas dešrelių, ir kitų deficitinių maisto produktų. O taip pat prikimštas drabužių, buitinių prietaisų – viso tas sovietinio „liuksuso“, kurio Tolimuose Rytuose juk nebuvo. Laivyno vadai apsipirko. Tai ne blogiausia. Blogiausia tai, kad savo daiktus krovė chaotiškai, sėdo kur kam atrodė patogiau, visai nekreipdami dėmesio į pilotų nurodymus. Nejaugi jie – admirolai, generolai turi klausyti kažkokių… beveik vairuotojų. Šiaip jau klausyti privalo, bet, žmonės, lydėję „žvaigždėtus“ kariškius, prisimena, kad, deja, „rodančių valdžią“ prieš pilotus nestigo. Ne paslaptis ir tai, po tokio tipo pratybų, kokios vyko Leningrade, mokslo ir karo „pirmūnai“ buvo ganėtinai padauginę alkoholio. Katastrofos tyrimo išvada aiškiai sako, kad pagrindine jos priežastimi buvo ne tiek nepakankamas greitis, kiek nesubalansuotas keleivių ir bagažo išdėstymas. Dalis bagažo buvo tiesiog nepritvirtinta, pasislinko palikimo metu. O būta ir daugiau betvarkės. Tiesa, tai nėra katastrofos priežastys, bet lėktuvo skrido ir keletas civilių (o tai draudžia taisyklės) bei keli kariškiai, kurie tiesiog „įsiprašė“, nes ir jiems reikėjo į Chabarovską ar Vladivostoką… Taip va.

Sankt-Peterburgo Serafimo kapinėse 1983 metais buvo įrengtas memorialas, nes dauguma palaidoti būtent čia. Žinoma, kad po katastrofos žuvusių artimiesiems leista persikelti gyventi į bet kurią tuometinės SSSR vietą, ir dauguma pasirinko… Leningradą. Arčiau kapų.

Paties memorialo istorija taip pat verta Sovietų Sąjungos „papročių“. Pirminis jo variantas numatė gelžbetoninę konstrukciją ir tik neformalaus našlių susivienijimo dėka pakeistas į granitinę. Pradžioje memorialą ženklino tik labai lakoniškas ir net savaip paslaptingas užrašas: „Ramiojo vandenyno karo jūreiviams“. Kodėl čia staiga Ramusis vandenynas ir Leningradas? Tik daugiau kaip po 17 metų užrašas papildytas tekstu; „… žuvusiems vykdant tarnybines pareigas 1981.02.07“. Ir tai ne iki galo. Sakoma, kad ir tai buvo tik žinomos rusų politikos Galinos Starovoitovos pastangų dėka. Iškaltas ir pravoslavų kryžius. Beje, bažnytinės apeigos žuvusiųjų garbei įvyko tik… minint tragedijos dešimtmetį. Tik 2017 metais ir Vladivostoke Korabelnajos krantinėje buvo atidarytas paminklas žuvusiems. Tai marmurinė stela, įamžinta… burlaiviu. Keistoka išties.

Bet visa istorija kol vis dar su grifu „slaptai“. Slaptai, nes katastrofos aplinkybės, regis, tokios, kokių viešinti negalima. Arba dar negalima.

Post scriptum. Man ši katastrofa pasirodė kaip savotiška metafora. Sovietų Sąjunga buvo didelė ir savaip išties galinga valstybė. Bet žlugo ji ne todėl, kad kas galingesnis ją nukariavo. Žlugo dėl savo buities absurdo. Nežinia, ar kas ir po kelių šimtų metų patikės, kad generolai ir admirolai žūsta ne didvyrių mirtimi gindami šalies garbę, o todėl, kad be savo tiesioginių pareigų dar turi pareigą gauti šeimai dešrelių, popieriaus, pieštukų, tualetinio popieriaus, tokią pareigą, už kurią aukoja… na, kaip čia pasakius…

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online