Islamologija

Afganistanas. Ir vėl kažkas ne taip. Ir vėl erdvė politologams (ir „politologams“) aiškinti, kad kažkas kažko nesuprato ir ne kažką taip padarė.Ne pirmas kartas politologų gyvenime. Vyksta ne tik kažkas neplanuoto, bet ir ne…

Praeitų metų vasarą Europos Tarybos koridoriuose Rusijos vardas buvo minimas kone kiekviename sakinyje. „Rusija grįžta!” tema nustelbė visas kitas temas, net pagrindinius Europos Tarybos darbus.
Lietuvoje Europos Tarybos (ET) ir Europos Sąjungos (ES) sąvokos dažnai painiojamos, tad vertėtų bent kelis sakinius pasakyti apie tai, kas yra kas.
Mes esame Europos Sąjungos nariai – viena iš 27 valstybių. Esame formaliai nuo 2004 metų. Visos kalbos apie Europos rinką, fondus, prekybą, „šengenus“ ir eurus – tai Europos Sąjunga.
Europos Tarybai priklauso beveik visos Europos kontinento valstybės, joje 47 narės (nepriklauso dėl suprantamų priežasčių Baltarusija ir Kosovas). ET yra daugiau demokratijos, žmogaus teisių, tarpusavio supratimo forumas. Čia rengiamos pagrindinės konvencijos, kurias mėgstame vadinti Europos standartais. Tai, ką populiariai vadiname Strasbūro teismu, taip pat yra ET struktūros dalis. Mes buvome priimti į Europos Tarybą dar 1993 metais, tad jau esame senbuviai.
Europos Taryba buvo sukurta 1949 metais kaip tarpvyriausybinė organizacija, kurioje šalių-narių vyriausybes atstovauja ambasadoriai. Vėliau atsirado Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA), kuria sudaro šalių-narių parlamentų nariai. Parlamentarai renka minėto Europos Žmogaus Teisių teismo teisėjus, renka organizacijos generalinį sekretorių, ir, kas labai svarbu, stebi demokratijos būklę ir konvencijų laikymąsi ET šalyse.
Būtent dėl to, kad turi teisę vertinti, ji Rusiją ir įvertino.
Rusijos melai
Visas tas šurmulys, susijęs su Rusiją, yra ne šiaip sau. Ateityje jis gal taps Rusijos propaguojamo „trolinimo“ ir propagandinės kampanijos vadovėlinis pavyzdys.
Rusija dažnai pažeidinėja žmogaus teises ir jos sąskaitoje visą laiką buvo nemaža politinių nuodėmių.
Prieš daugiau kaip dešimtmetį sąrašas pasipildė: Rusija atplėšė du Sakartvelo gabalus ir įkūrė juose neteisėtas respublikas. Dar po kelių metų aneksavo Krymą, sukėlė suirutę Rytų Ukrainoje. Rusijos Dūmos atstovai, reprezentuojantys savo šalį Strasbūre, taip pat balsavo už minėtų neteisybių pateisinimą ir įteisinimą. Parlamentinei Asamblėjai to jau buvo per daug. Ji priėmė kelias rezoliucijas, kuriomis Rusijos parlamentarams buvo apribotos teisės balsuoti, tapti komitetų vadovais ir pranešėjais. Tai savotiška geltona kortelė – įspėjimas, jog taip elgtis civilizuotoje Europoje negalima.
Supykusi Maskva nutarė kelis metus iš viso neleisti savo deputatų į darbus asamblėjoje. Ministrų taryboje gi rusai kaip ir iki tol aktyviai gynė savo interesus ir išnaudojo visas darbo galimybes. ETPA dirbo be rusų, vis atsiklausdama ar Maskva saviesiems leis važiuoti į Strasbūrą. Neleido.
Ir štai atėjo 2019 …
Rusija pateikė kelis propagandinius melus kovai dėl savo savaip suprastos garbės.
Pirmas melas buvo tai, kad geltonąją kortelę jie pavadino raudonąją – neva Asamblėja juos išmetė iš Europos Tarybos, nors to daryti neturėjo teisės. Skamba kaip teisėta nuskriaustųjų rauda, nors, žinia, niekas jų neišmetė ir netrukdė intensyviai dirbti jau minėtoje ministrų taryboje. Tačiau graudžiai prašantys leisti „sugrįžti“ šmėkščiojo Strasbūro koridoriais.
Antras melas buvo pirmojo tęsinys – kadangi jau Rusija išmesta iš Europos tarybos, tai vargšai jos piliečiai nebegali kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą ir kitas institucijas. Taigi, ETPA kenkia opozicijai ir visai vadinamai pilietinei bendruomenei. „Verkiantys“ piliečiai taip pat netruko pasirodyti.
Trečias melas tai, kad Rusija, sykį jau išmesta, turi teisę nemokėti savo narystės mokesčių ir tuo sugriauti visą Europos Tarybos buhalteriją. Tiesa, mokesčiai mokami ne už „nusikaltusios“ Asamblėjos išlaikymą, o visus ET projektus, kuriuose Rusija aktyviai dalyvauja, bet propaganda juk yra propaganda. Nemokėjimas turėjo nuteikti Tarybos sekretoriatą prieš Asamblėjos deputatus, jau dabar kaltus dėl to, kad nekyla atlyginimai (nors ne tai buvo svarbiausia išlaidų eilutė).
Bet trys melai galiausiai suveikė. Rusijos, kaip visai nekaltos avelės sugrąžinimo į bandą planas ėmė veikti. Vis daugiau ETPA narių ėmė tikėti, kad Rusija nubausta gal per griežtai, ir jai reikia duoti šansą. Kaip čia neprisiminus ir mūsų kiemo. Kiekviena vyriausybė Lietuvoje sakė, kad jau ji tai su rusais kažkaip susitars, mat visos ankstesnės buvo žioplos. Nieko nuostabaus, kad naujos ETPA narių delegacijos irgi mąsto panašiai. Supraskite – mes juos sugėdinsime, ir jie daugiau taip nedarys…
Tikėjimas ir (ne)(pasi)tikėjimas
Kas ir kodėl Rusija netiki arba tiki?
Aišku, kad ja netiki Baltijos šalys – buvusios SSSR aneksijos aukos – netiki dabartinės Rusijos aukos – Sakartvelas ir Ukraina. Netiki ir daugiau žmonių, tačiau ne visi jie balsuoja prieš Rusiją.
Kas penkeri metai atsiranda kritinė masė žmonių kurie mano, kad su Rusija, kaip sakiau, ne tik reikia tartis, bet galima ir susitarti. Va mes tai mokėsime…
ETPA raportų ir deklaracijų rašymo senbuviai (nežinia ar iš tikėjimo ar iš gailesčio) rusams padėjo. Popieriai buvo surašyti taip, kad Asamblėja, neva nieko jiems neatleido, bet kadangi neturėjo savotiško politikos GPSo, tai nežinojo kaip elgtis. Tad rusus gražino ir puolė rašyti kelrodį ateičiai – kaip reiktų elgtis, jei situacija pasikartotų.
Savo pasisakyme minėtą kelrodį pavadinau niekada neveiksiančiu teisinių manipuliacijų šedevru (lyg toks garsus Vazų laivas Stokholme – gražus, bet neplaukiantis). Kai ateis kitas kartas, eilinėms šalims bus galima pritaikyti ir kitus jau esančius kelrodžius, Rusijai gi teks vėl kažką sukurti. Toks yra kūrėjų planas – kiek bebūtų kelrodžių į sankcijas ir kitas bausmes, Rusijai jie turėtų neveikti.
Tad kaip gi bus iš tikrųjų?
Ligšiolinė Rusijos istorija rodo, kad ši šalis turi tam tikrą politinės eutanazijos polinkį, ji pati susikuria sau problemas, kiekviena kartą atvažiuoja į Strasbūrą su naujomis ir senomis bėdomis, bet ne su kokiais nors sprendimais. Rusija nori, kad kitos šalys jos tiesiog bijotų – ne spręstų Rusijos problemas, o iš baimės su jomis susitaikytų.
Tai kas gi bus galiausiai su ta visa Europos Taryba?
Ne Rusijos klausimas joje svarbiausias.
Europos Taryba, puošniai paminėjusi savo septyniasdešimtmetį, šiandien tikrai yra ne tokia, kaip tuo metu, kai buvo sukurta. Joje turėjo rinktis džentelmenai tam, kad spręstų bendrus Europos reikalus ir sutartų. Šiandien dažnai renkasi tam, kad „prastuminėtų“ savo asmeninius reikalus.  Taigi tapome savotišku karo lauku. Man asmeniškai tenka vadovauti struktūrai, kokios iš viso neturėtų būti (aukoju savo postą tam, kad jo nereiktų!). Vadovauju pakomitečiui, nagrinėjančiam konfliktus tarp šalių narių. O jų yra: Kipras, Kalnų Karabachas, Moldova, Krymas, Abchazija… it t.t.
Viliuosi, kad spręsdami Rusijos reikalus iš tiesų išspręsime kur kas daugiau ET tapatybės problemų. Europos šalys išties padarė daug, kad mūsų kontinentas būtų toks, koks yra – siekinys kitiems. Tačiau kiekviena gyvenimo diena kelias vis naujus klausimus. Tad Europa, regis niekada nebus projektas, kuriame dėsime tašką.
Egidijus Vareikis
Teksto autorius yra Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos vicepirmininkas

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online