Įstrigęs konvojus: „virusinės diplomatijos“ pabaiga?

Pirmomis gegužės dienomis daugelyje interneto naujienų portalų  pasirodė lakoniška žinutė: Bosnijos ir Hercegovinos Saugumo ministerija atsisakė įleisti į šalį grupę Rusijos karo medikų. Pasak pačios ministerijos tinklalapyje…

Afganistanas. Ir vėl kažkas ne taip. Ir vėl erdvė politologams (ir „politologams“) aiškinti, kad kažkas kažko nesuprato ir ne kažką taip padarė.
Ne pirmas kartas politologų gyvenime. Vyksta ne tik kažkas neplanuoto, bet ir nelogiško. Neplanuoti buvo abu pasauliniai karai, neturėjo būti nei kažkada Saigono, nei dabar – Kabulo.
Prieš kelis dešimtmečius SSSR pabaigos pranašautojai. Tokie kaip Andrejus Amalrikas buvo laikomi ne visai sveikais ne tik Sovietų imperijoje, bet ir Vakaruose. Sunku buvo įsivaizduoti imperijos žlugimą aplamai, o kad tai įvyks labai greitai… tikrai neįtikėtina. Sovietologija kaip socialinių tyrimų mokslas susikompromitavo, nesugebėjęs numatyti svarbiausio – SSSR žlugimo. Sovietologai buvo linkę manyti, kad nugalėti Maskvos valstybės be globalinės katastrofos neįmanoma, tad ją galima (anot George Kennano) tik sulaikyti. Sovietologai naiviai klydo, tyrinėdami penkmečių planus, oficialiai skelbiamų ekonominių rodiklių raidą, regis, tikėdami tais iš piršto laužtais skaičiais. Sovietologai atidžiai studijavo politinių lyderių kalbas, ieškojo „paslėptų žinučių“ paradinėse nuotraukose, rimtais veidais svarstydavo, kodėl vienoje sovietinėje respublikoje balsavo 99,9, o kitoje – „tik“ 99,6 procentai rinkėjų. Buvo parašyta ne viena politinių ir socialinių mokslų disertacija, bet kai SSSR subyrėjo, pasirodė, tad visi tie tyrimai bei prognozės buvo tiesiog niekalai.
Šiandien, nėra čia ko slėpti, panaši situacija su tuo Afganistanu. Nereikia apsimetinėti, kad JAV ir sąjungininkams nepavyko tai, ko jie nedarė. Darė labai daug, ir buvo įsitikinę, kad daro teisingai, kad sukurs vakarietišką demokratišką Afganistaną. Tam tikrai negailėta resursų, tam paskirtos dvi dešimtys metų, laikas, kai pasikeičia kartos. Beveik tikėta, kad tikslas jau pasiektas, nes būtent pasiektas tikslas buvo formalus motyvas baigti, neva, ilgiausią karą JAV istorijoje (mano kukliu vertinimu Šaltasis karas buvo ilgesnis, nors irgi baigėsi ir ne taip, kaip planuota).
Iš karto galima sakyti, kad SSSR ir Afganistano „tyrimai“ turėjo tas pačias metodologines ydas – abiem atvejais šalys buvo matomos, kaip bendruomenės, besiskiriančios nuo liberalios demokratijos valstybių, ir visi tie skirtumai laikyti blogybėmis, kurias panaikinus, viskas bus gerai. Kalbant konkrečiau, visos islamiškos valstybės nelaimingos tiek, kiek jos skiriasi nuo Vakarų, tad „vakarėjimas“ yra tas tikrasis kelias į laimę.
Kiek besistengta viską vilkti į politinio korektiškumo rūbą, islamo civilizacija bendru atveju buvo vertinta kaip atsilikusi. Ją reikėjo supažindinti su progresu, apšviesti, išvaduoti nuo tikėjimo dogmų ir net aprengti europietiškai. Nuoširdžiai. Ir visiškai nusispjauta į tai, kad dėl to „atsilikimo“ Afganistanas ir islamo pasaulis bendrai turi savo matymą, kurį islamologai didžiąja dalimi paniekino.
Ką gi mes teisingai ar neteisingai galvojame apie politinį islamą? Mes – tai visuma komentarų ir tyrimų, kuriuos teko pastebėti, paklausti ir perskaityti. Nepretenduoju į visumą ir teisingumą. Teisingai ar neteisingai – tegu sprendžia dabarties ir ateities islamologai.
Krikščionybė ir islamas yra nesutaikomi tikėjimai ir konfliktas tarp jų neišvengiamas. Veikiausia, netiesa. Tikėjimo pagrindų tekstuose yra nemažai tų pačių asmenybių ir tos asmenybės nėra konfliktinės. Tačiau politologai, kurie remiasi prielaida, jog islamas iš esmės negali keistis, pranašauja, kad konfliktas tarp Vakarų ir Rytų dabar reikš ne branduolinių valstybių priešpriešą, o karą tarp tradicinės krikščionybės ir islamo. Įdomybė: Rusijai šiame konflikte gali tekti laviruojančios neutralios valstybės vaidmuo, kažkas panašaus į Indijos vaidmenį vadinamų Neprisijungusių šalių judėjime Šaltojo karo metais.
Islamas kaip tikėjimas yra neatskiriama kai kurių šalių politikos dalis. Tikrai taip. Euroatlantinėje bendrijoje tikėjimo praktika politikų yra traktuojama kaip savotiškas „laisvalaikio užsiėmimas“, tikėjimą bandoma tiesiog primygtinai atskirti nuo politikos. Samuel Huntington laikė dideliu Vakarų civilizacijos pranašumu tai, kad politikos ir religijos autoritetai skiriasi, tačiau gali būti, kad XXI amžiuje pranašumas gali virsti trūkumu. Islamiško tikėjimo galia akivaizdžiai geriau konsoliduoja bendruomenę, nei vakarietiškas tikėjimas bendros rinkos ir prekybos galia.
Islamas siūlo patrauklią pasaulio pertvarkymo idėją. Veikiau netiesa, ir tai gera žinia Vakarams. Islamas užuot diktavęs pasauliui savo sąlygas, ėmėsi veikiau griauti esamą, tarytum tik jį sugriovus galima kažką sukurti. Griovimas kenksmingas pačiam islamui. Šiandien islamo politikoje nėra patrauklių globalių siūlymų, tad ir pasaulinė islamo revoliucija vargu ar įmanoma.
Civilizacijų konfliktas neišvengiamas. Labai panašu į tiesą. Jei ir toliau galvosime, kaip iki šiol. Karas bus ilgas, ir nesiguoskime, kad pralaimėjome ir tuo viskas baigėsi. Iki pabaigos toli, ir, beje, galime laimėti.
Islamas negali sumodernėti. Pati įdomiausia diskusijos dalis. Literatūros gausoje yra pateikiami net keli raidos scenarijai. Kai kuriose teigiama, kad jau pats laikas kokiam islamo „liuteriui“ parašyti tezes apie blogą to tikėjimo praktiką ir pasiūlyti islamišką protestantizmą. Yra ir islamiškai-krikščioniškos ko-habitacijos teorija sakanti, kad pasaulį galima pasidalinti ir nebesipykti. Pasidalijimų jau ne kartą būta, bet… galiausiai vis tiek susipykdavome.
Visa tai europietiškos teorijos, ir jose gausu stereotipinių prielaidų. Islamo ideologai sako, kad čia ne krikščionybės problema, europiečiai seniai nebe krikščionys, tad krikščionybės faktoriaus nėra. Vakariečius slegia įsitikinimas, kad jie teisūs šį kartą todėl, kad jie teisūs šį kartą, nes yra teisūs visada. Ne musulmonams reikia modernizuotis, o vakariečiams suprasti, kad vadinamoji Apšvietos epocha baigėsi, o postmoderno visuomenė yra tokia, kuri gali sėkmingai naudotis palydoviniu ryšiu ir tuo pat… tikėti Dievu. Pasaulio tvarka, kurios Vakarai tebesilaiko, remiasi perlės prieš blogį konceptu, ir bandymas islamą pastatyti į buvusių nacių ar komunistų vaidmenį… yra tiesiog nemoralus.
Islamas nėra barbarų civilizacija. Kai europiečiai kilo į kryžiaus žygius, jie arabams atrodė kur kas didesni barbarai. Tokie, kad Konstantinopolio valdovai norėdavo verčiau sutarti su musulmonais, o ne Europos barbarais.
Bet neskubėkime persimesti į islamo pusė ir sakyti, kad islamas yra gėris, kuriam verta lenktis. Islamas turi daug bėdų, ir jam sunku pranašauti globalią sėkmę. Asmeniškai ja visai netikiu. Bet tai gal tebūnie medžiaga kitiems tekstams.
Post Scriptum. Apie Rusiją. Jos elgesys visame šiame kontekste tikrai vertas dėmesio. Kol kas ji mato tik artimiausios ateities perspektyvą – žengti ten, kur amerikiečiai susimovė… Bet atsargiai. Afganai į Rusiją nebėga, vakarai neprašo, kad ji solidariai su kitomis Europos valstybėmis juos priimtų ir globotų. Talibai tikrai nėra Putino draugai. Bet nėra ir baisūs priešai. Su jais sutarus galima peržiūrėti visą vadinamos Vidurinės Azijos geopolitiką.
Rizikinga. Bet įdomu. Ir tikrai kažkas nauja.
Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online