G-6Z6YWBKSCF

Įžeidimas įstatyme: kam oficialiajam Minskui prireikė sugalvoti ir institucionalizuoti genocidą?

2021 m. gruodžio 14 d. Baltarusijos Nacionalinio Susirinkimo Atstovų rūmai iš karto po dviejų svarstymų priėmė įstatymą dėl baltarusių tautos genocido. Gruodžio 22 dieną šiam įstatymui pritarė Respublikos Taryba. Aliaksandro Lukašenkos parašas ant šio dokumento – tik artimiausios ateities reikalas, nes pats įstatymas buvo parengtas jo pavedimu ir visiškai atitinka dabartines Minsko režimo ideologines gaires. Šiame tekste pabandysime atsakyti į du klausimus. Pirma, kas yra šis teisinės minties kūrinys? Antra, kam šio įstatymo prireikė oficialiajam Minskui?

Nereikalingas reikalingas įstatymas

2021 m. gruodžio 7 d. Baltarusijos parlamente surengtas apskritasis stalas „Istorinė atmintis: baltarusių tautos genocidas“. Šio renginio metu visuomenei buvo pristatytas įstatymo dėl baltarusių tautos genocido projektas. Kaip minėta anksčiau, praėjus savaitei po oficialaus pristatymo, įstatymas buvo priimtas žemuosiuose parlamento rūmuose, iš karto po dviejų svarstymų. Iš įstatymo teksto matyti, kad jo priėmimą sąlygojo poreikis „išsaugoti milijonų sovietų piliečių, tapusių aukomis Didžiojo Tėvynės karo ir pokario laikotarpiu, atminimą“. Be to, įstatymu siekiama suteikti „įstatyminę apsaugą pagrindinėms baltarusių tautos vertybėms“, tuo pačiu užkertant kelią bandymams peržiūrėti tam tikrus to karo įvykius ir jo rezultatus. Be to, neskaitant nacių, režimas taip pat primeta atsakomybę už nusikaltimus jų vietiniams bendrininkams, kurie apibrėžiami kaip „Didžiojo Tėvynės karo ir pokario laikotarpio nacionalistinės grupuotės“. Be to pokaris apibrėžiamas kaip laikotarpis iki 1951 m. gruodžio 31 d., nors jokių paaiškinimų šiuo klausimu dokumente nėra. Netgi skaitant įstatymo tekstą ne itin įsigilinus, pakvimpa naftalinu, nes jame gausu sovietinės retorikos klišių, šiek tiek ir nelabai kruopščiai pritaikytų šiuolaikinėms Baltarusijos realijoms. Be to, dokumente kalbama apie „Didįjį Tėvynės karą“, 1941 m. birželio 22 d. laikoma laikotarpio, įstatyme apibrėžto genocido laikotarpiu, pradžios data, t.y. ta diena, kai hitlerinė Vokietija užpuolė stalinistinę Sovietų Sąjungą. Verta prisiminti, kad Baltarusijai Antrasis pasaulinis karas prasidėjo ne 1941 metų birželį, o 1939 metų rugsėjį. Taigi, įstatymas neapima 1939 metų rugsėjo įvykių, kai Ribentropo-Molotovo pakto pagrindu Sovietų Sąjunga tarpukario Lenkijos valstybingumo griovimo kampanijoje veikė kaip nacistinės Vokietijos sąjungininkė. Iš karto reikia pažymėti, kad tarpukario Lenkija nebuvo demokratijos pavyzdys, taip pat ir tautinių mažumų teisių užtikrinimo kontekste. Tačiau tai tikrai nebuvo totalitarinė valstybė, kaip hitlerinė Vokietija ar stalinistinė SSRS.

Ypatingą susirūpinimą kelia formuluotė „nacionalistinės grupuotės“, nes ji Lukašenkos režimui suteikia praktiškai neribotus ir politiškai motyvuotus būdus interpretuoti tam tikrų istorinių įvykių, organizacijų ir jų pagrindinių veikėjų veiklą. Atsižvelgiant į istorinį kontekstą, režimas į tokias „nacionalistines grupuotes“ gali „įrašyti“ ne tik baltarusių, bet ir lenkų organizacijų atstovus, taip pat atstovus, susijusius su kitomis tautomis. Tuo pačiu mažai tikėtina, kad oficialusis Minskas remsis kitais kriterijais nei etninis ir teritorinis šių organizacijų ir jų pagrindinių veikėjų susiejimas su Baltarusijos kontekstu, o taip pat trumpalaikis ar vidutinės trukmės politinis tikslingumas.

Yra ir nemažai kitų įdomių momentų. Įstatymas remiasi Konstitucija, taip pat Konvencija dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį (1948 m.) ir Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui (1968 m.). Konvencijų paminėjimą reikėtų vertinti greičiau kaip bandymą suteikti papildomo svorio gremėzdiškam ideologiniam konstruktui, tokiam, kaip „baltarusių tautos genocidas“ įstatyme siūloma forma. O štai nuoroda į Konstituciją yra gana įdomi artėjančio 2022 m. vasario mėn. referendumo dėl Konstitucijos kontekste. Verta paminėti, kad 2021 metų gruodžio 27 dieną viešam svarstymui pateiktame naujosios Konstitucijos projekte yra naujovių apie „Didžiojo Tėvynės karo“ atminimą. Taip 15 straipsnį planuojama papildyti postulatu, kad „valstybė užtikrina istorinės tiesos ir atminties apie herojiškus baltarusių tautos poelgius Didžiojo Tėvynės karo metais išsaugojimą“. Kitaip tariant, naujoji Konstitucija papildomai instrumentalizuoja tai, kas numatyta įstatyme, taip formaliai teisiškai sustiprindama jos ideologinę žinią.

Įstatymas nacių ir jų bendrininkų veiksmus vertina kaip „sistemingą fizinį baltarusių tautos naikinimą“, atitinkamai įvertindamas juos kaip genocidą. Taip pat svarbu pabrėžti, kad įstatyme baltarusių tauta traktuojama kaip „sovietų piliečiai, gyvenę Baltarusijos Tarybų Socialistinės Respublikos teritorijoje Didžiojo Tėvynės karo ir (ar) pokario laikotarpiu“. Toks maksimalus „inkliuzyvumas“ oficialiojo Minsko ideologams vėlgi sukuria papildomą lauką manevrams, remiantis jų pačių tikslingumu. Be to įstatyme į specialias kategorijas jokiu būdu neskirstomi Baltarusijos žydai ir romai (čigonai), pagal sovietinius lekalus ištirpdomi beasmenėje daugiatautėje „baltarusių tautoje“.

Be viso to dar įstatymas iš dalies keičia Baltarusijos baudžiamąjį kodeksą, nustatydamas atsakomybę už genocido neigimą ta prasme, kaip tai išaiškinta įstatyme. Dar daugiau, įstatymo nuostatos ragina Generalinę prokuratūrą tęsti 2021 metų balandį pradėtos baudžiamosios bylos dėl baltarusių tautos genocido Didžiojo Tėvynės karo metu tyrimą.

Tokios traktuotės leidžia šio įstatymo atžvilgiu vartoti tautologiją „nereikalingas reikalingas“.  Apskritai jo buvimas jokios realios naudos Baltarusijos socialiniam ir ekonominiam vystymuisi neduoda, nes įstatymo esmė apsiriboja gryna ideologija. Tačiau būtent naujos patikrintos ideologinės režimo linijos Minske kūrimo tikslingumas ir lemia jo priėmimą.  Tai apima ir „Didžiojo Tėvynės karo“ paminėjimą naujosios konstitucijos projekte.

Įstatymas kaip universalus ideologinio priklausomumo būdas

Tai, kas parašyta aukščiau, verčia susimąstyti, kam šis įstatymas reikalingas oficialiajam Minskui ir kaip juo galima pasinaudoti? Todėl verta priminti, kaip 2021 m. balandį prasidėjo Generalinės prokuratūros tyrimas dėl baltarusių tautos genocido, o taip pat visą virtinę šiek tiek anksčiau įvykusių įvykių, susijusių su „nelegalia“ Baltarusijos lenkų sąjungą. Taigi, generalinio prokuroro Andrejaus Švedo balandžio mėnesio pareiškime buvo gausu nuorodų į Antrojo pasaulinio karo istoriją su nesuprantamu susiejimu su situacija Baltarusijoje po 2020 m. prezidento rinkimų. Švedas pareiškė, kad Baltarusijos atžvilgiu buvo įvykdytas „pasikėsinimas į suverenitetą ir teritorinį vientisumą“, už kurio stovi „kai kurios Vakarų Europos valstybės, prisidėjusios prie masinio baltarusių ir kitų tautybių atstovų naikinimo Didžiojo Tėvynės karo ir pokario laikotarpiu. Jokių patikslinimų Generalinio prokuroro pareiškime nebuvo. Vietoj to buvo kalbama apie prasidėjusį „informacinį karą“ prieš Baltarusiją (skaitykite: Lukašenkos režimą), kurio tikslas neva „iškreipti istorinius įvykius“. Todėl baudžiamosios bylos dėl baltarusių tautos genocido inicijavimas gali būti vertinamas kaip režimo atsakomoji priemonė, kuri vėliau buvo įgyvendinta puolant vidinį informacinį lauką ir „valant“ nepriklausomas pilietinės visuomenės organizacijas. Kaip oficialias priežastis generalinis prokuroras įvardijo neva visuomenės nesuvokimą apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, kalbant apie „nacių bendrininkų nacionalistinių banditų grupuočių įvykdytus genocido faktus“. Pasak pareigūno, visa tai sukuria pagrindą „vertybių, ant kurių yra pastatytas Baltarusijos valstybingumas, griovimui“. Čia vertėtų užduoti du klausimus. Pirma, o kur gi anksčiau buvo dabartinis Minsko režimas? Kitaip tariant, kodėl ši retorika iškilo tik po 2020 metų rinkimų? Jeigu tariamai visuomenei trūko žinių, tai akivaizdu, kad režimo ideologai savo darbo neatliko arba sabotavo. Antra, kodėl šie veiksmai siejami su rinkimų kontekstu, kai pirmą kartą po daugelio metų reikšminga (jei ne didžioji) Baltarusijos visuomenės dalis atvirai pareiškė nenorinti pratęsti visuomeninės sutarties su Lukašenkos režimu? Todėl tokia generalinio prokuroro retorika yra ne kas kita, kaip režimo bandymas delegalizuoti bent dalį pagrindų, ant kurių pastatytas ne sovietinis baltarusių identitetas ir kurie 2020 m. buvo naudojami kaip nesutikimo su nauja režimo primesta visuomenine sutartimi simboliai. Pirmiausia čia kalbama apie nacionalinius simbolius (baltos-raudonos-baltos spalvų vėliavą ir herbą „Pagonia“), kai kurias kertines asmenybes, taip pat istorinį kontekstą.

Be to, verta prisiminti 2021 m. kovo mėnesį įvykusį Baltarusijos ir Lenkijos diplomatinį skandalą dėl taip vadinamų „prakeiktųjų karių“ (lenk. żołnierze wyklęci) atminimo. Tada Baltarusijos užsienio reikalų ministerija išreiškė protestą prieš Lenkijos generalinio konsulato Breste atstovų dalyvavimą renginiuose, skirtuose „prakeiktųjų karių“, kovojusių su nacizmu, o vėliau prieš komunizmą, atminimui. Jų atminimo diena minima kasmet kovo 1 dieną Lenkijoje, ją mini ir užsienyje gyvenantys lenkai.  Oficialusis Minskas šį renginį įvertino kaip „karo nusikaltėlių šlovinimą, cinišką baltarusių tautos genocido pateisinimą, šiurkščius Lenkijos pusės įsipareigojimų neleisti šlovinti nacizmo pažeidimus“. Tuo pat metu Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos atstovų logika buvo ta, kad „savo nusikaltimais gyvenamosiose vietovėse, kuriose kompaktiškai gyvena baltarusių tautinės mažumos, „prakeiktieji kariai“, vadovaujami Romualdo Raiso, atsidūrė viename lygyje su nacių baudėjais“. Baltarusijos režimo žiniasklaida šiuo klausimu nuėjo dar toliau, kartodama pareiškimus, kad „lenkų diplomatai Baltarusijos mokyklose propaguoja nacizmą“.   Akivaizdu, kad Romualdo Raiso būrio veiksmai 1946 metų pradžioje Palenkėje pravoslavų baltarusių gyventojų atžvilgiu buvo nusikalstami ir šie įvykiai labai svarbūs kolektyvinei Lenkijos baltarusių atminčiai. Tačiau Lenkijos valstybė jau seniai tinkamai teisiškai įvertino Raiso veiksmus. Dar daugiau, tarp baltarusių mažumos Lenkijoje atstovų tokia oficialaus Minsko reakcija paskatino nuomonę, kad Lukašenkos režimui tereikia dingsties susidorojimui su nepriklausomomis lenkų mažumos organizacijomis Baltarusijoje.

Naujojo įstatymo kontekste lenkų „prakeiktųjų karių“ paminėjimas svarbus ir dėl kitos priežasties. Akivaizdu, kad jie kovojo prieš nacizmą už nepriklausomą ir nekomunistinę Lenkiją. Bet kokie šių karių per tą laikotarpį padaryti nusikaltimai turi būti įvertinti remiantis atitinkamais teisiniais vertinimais, tai taip pat sudaro sąlygas visapusiškam tarptautiniam Lenkijos ir jos kaimynų dialogui probleminiais istorinės atminties klausimais. Tačiau „prakeiktųjų kareivių“ veiksmai, net  jeigu ir nusikalstami, jokiu būdu negali būti siejami su nacizmu. O minėti anksčiau oficialaus Minsko atstovų pasisakymai leidžia daryti dvi tarpusavyje susijusias išvadas. Pirma, Lukašenkos režimo supratimas apie istorinę tiesą turi labai savotiškas ribas, kai politinio tikslingumo sumetimais prieš nacizmą kovojusieji prilyginami nacių nusikaltėliams. Antra, tokia laisva istorijos su „prakeiktaisiais kariais“ traktuotė šiame tekste minimų įstatymų pakeitimų kontekste leidžia daryti išvadą, kad šios naujovės pirmiausia nukreiptos į baltarusių visuomenės kaip visumos, taip pat ir atskirų jos segmentų, ideologinį priklausomumą. Be to matomas iš šalies oficialios Minsko logikos  absurdiškumas neturėtų klaidinti. Tai visų pirma mechanizmas, skirtas vėlesniam režimo poreikių instrumentalizavimui, atsižvelgiant į tolesnį priimtų naujovių taikymą, siekiant dar didesnės vidaus politinio diskurso hegemonijos.

Kiryl Kascian

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online