JAV – Kinijos karas… „Kremliau, tu su kuriais?”

Buvo laikai, kuomet istoriją rašėme mes. Rašėme drauge su kitomis Vidurio Europos tautomis. Mūsų veiksmai baigėsi tuo, kad išėjome iš to sovietinio marazmo, patvirtinome, kad pasaulio tvarką turi lemti demokratija ir daug kitų su ja susijusių dalykų. Turėjome keletą tikslų, kai kuriuos pasiekėme – tapome Vakarais, tačiau kai kurie taip ir liko svajonėmis. Viena iš tų svajonių – Rusijos transformacija iš agresyvios diktatūros į taikingą respubliką. Rusija netapo nei demokratiška, nei taikinga, tad mums ji tebėra problema. Manome, kad Europos istorijos skyriaus nepabaigsime, kol ta šalis bus tokia, kokia tebėra. Nenorime jos globaliai sureikšminti, tačiau suprantame, kad ignoruoti ją būtų labai pavojinga.

Šiandien, tačiau, Rusija nėra pasaulio politikos centras. Faktas tas, kad svarbiausios istorijos pastraipos rašomos Ramiajame ir Indijos vandenyne. JAV ir Kinijos konfrontacija yra politikos rūpesčių sąrašo viršuje. Rusija tampa kažkokia „trečiąją“ šalimi, toli gražu nebe svarbiausia, ieškant globalių sprendimų.

Mums – europiečiams – pavargusiems nuo ilgus dešimtmečius trukusio Šaltojo karo gal ir nėra blogai tapti ramia „auksine“ pasaulio provincija, tačiau Rusijai pasaulio provincijos perspektyva džiaugsmo nekelia. Rusija turi būti didžioji valstybė, kitaip ji nebėra ta Rusija, prie kokios pati priprato ir kokia ji stengiasi pasirodyti pasauliui.

Tad visai logiškas klausimas: kur yra Rusijos vieta JAV – Kinijos santykių kontekste? Įdomu tai, kad atsakyti į klausimą sunku ne todėl, kad mes neturime žvalgybinės informacijos apie tai, kaip Maskva apsisprendė. Esmė tame, kad Maskva dar neapsisprendė, ir nežinia, ar apsispręs taip sau nepriklausomai nuo situacijos.

Šiandien politologų galvose sukasi kelios versijos apie tai, kur gali sukti rusai. Viena hipotezė sako, kad Rusija, kurios politinė manija yra žūt būt susigrąžinti didžiosios valstybės statusą, rinksis tą variantą, kuriame ji bus ne kurios nors pusės „jaunesnysis brolis“, bet savarankiškas politikos veikėjas. Kita hipotezė teigia, kad Rusijai bus per sunku pasiryžti tapti amerikiečių sąjungininke ir ji natūraliai bus Kinijos pusėje. Trečia hipotezė sako, kad nė amerikiečiams nė kinams nepavyks sukurti dipolio pasaulio, koks buvo Šaltojo karo metais. Didelė dalis įtakingų šalių rinksis savotišką neutralitetą, nenorą dalyvauti didžiųjų konflikte, Rusija bus būtent šioje grupėje ir gali net tapti savotiška jos įkvėpėja.

Kokios gi iš tikro yra to ar kito scenarijaus galimybės?

Išties nestinga argumentų teigti, kad rusai atsidurs kinų stovykloje. Net NATO generalinis sekretorius neseniai pareiškė manąs, kad bus būtent taip. Tačiau prisiminus visą Rusijos ir Kinijos santykių istoriją, tenka pripažinti, kad ne viskas taip paprasta.

Tarp abiejų šalių niekada netrūko nepasitikėjimo. Būta net ginkluoto konflikto. Ne paslaptis, kad SSSR kompartija norėjo Kinijos kolegas laikyti jaunesniaisiais ir mažiau pažangiais komunistais, tačiau Mao komunistai būtent to nenorėjo. Šiandien Kinija yra dešimt kartų didesnė šalis, ir nepaisant visų Kinijos problemų atrodo ekonomiškai ir demografiškai pažangesnė. Tad Rusijai formaliai galėtų tekti santykinai nedidelio „jaunesniojo“ vaidmuo, išskyrus vieną faktorių – branduolinį ginklą. Jei Kinija disponuotų Rusijos branduolinėmis galimybėmis, šiandien jaustųsi tikrai pranašesnė už JAV. Branduolinis ginklas yra bene paskutinis dalykas leidžiantis Rusijai vis dar reikalauti iš kitų, laikyti ją didžiąja.

Kinijai tikrai nėra ko pyktis su Rusija, ypač jei Rusijos resursai bus skirti „maitinti“ Kiniją, o ne Europą. Tačiau šiandien niekas nesutiks manyti, kad rusai gali vadovauti pasauliui. Tarp Rusijos ir Kinijos galioja dar 2001 metais sudaryta draugystės ir bendradarbiavimo sutartis (neseniai pratęsta penkiems metams), Tačiau Kinija nepripažįsta Krymo aneksijos, Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės, vis nuožmiau konkuruoja su Rusija Vidurinėje Azijoje ir ima kvestionuoti daugiau kaip šimtmečio senumo sutartis, kuriomis Rusijai atiteko Sibiro platybės bei vadinami Tolimieji Rytai.

Aišku, JAV visiškai nenori, kad Rusija ir Kinija suartėtų, tad visokių pleištų kaišiojimas į jų santykius yra Amerikos ginklas. Šiandien JAV (dar neoficialiai) siekia pradėti atskiras ginklų kontrolės derybas su Kinija, savotiškai „aplenkiant“ Rusiją. NATO „vaikystėje“ buvo sakoma, kad aljanso uždavinys Europoje yra; „America – in, Russia – out, Germany – down“. Dabar Azijoje gerai būtų America – in, China – out, Russia – down, tai reiškia, kad rusus geriausiai neutralizuoti – padaryti politiškai ir fiziškai nereikšmingais.

JAV taip pat siekia, kad Rusija neįsigytų tikrų draugų tarp Pietų Azijos šalių. Rusijos nėra Indijos ir Ramiajame vandenyne ir nebus, nes ji nepajėgi. Būtų gerai kad tolima Rusijos draugė Indija taptu artima Amerikos draugė, kad koks nors Iranas nepasidarytų pernelyg arti Maskvos. Kol kas tai neblogai pavyksta, nors, taškai ant „i“ dar nesudėti. Indija turi savų „sąskaitų“ su Kinija, tačiau turi ir praeities draugiškų ryšių su Rusija. Tad jos pasirinkimai taip pat sudėtingi. Nereiktų pamiršti ir tokių šalių kaip Turkija ar Ukraina. Jų apsisprendimai taip pat lemtingi ne tik amerikiečiams, bet ir rusams. Šioje geopolitinėje dimensijoje situacija vystosi su permaininga sėkme, ir jos baigtis kol kas tik geopolitikos žinovų svajonėse.

JAV ir Kinijos konfrontacijoje svarbus yra Europos (tiksliau – Europos Sąjungos faktorius). Iki šios dienos ES kolektyvas niekaip nesugeba pasakyti, kad Europa yra natūrali Amerikos sąjungininkę – vis dar kalbama apie keistus santykius su Kinija, kuri tuo pat metu europiečių valia turi būti ir strateginis partneris ir sisteminė grėsmė. Totalinės taikos sąlygomis kažkokia tokia ar panaši fantazija gal ir įmanoma, bet pasaulis nėra totali taika, veikiau atvirkščiai.

Europoje, žinia, netrūksta kalbų, apie vadinamą strateginę autonomiją – kažkokį atskirą savitą Europos kelią ar vietą pasaulyje. Jei ji kada būtų labiau apibrėžta, galima būtų svajoti apie kažkokį geopolitinį trikampį, kurio kampai yra JAV, Kinija bei ES, kuriuos jungia ir skiria tas pats, noras bendrauti ir būtinybė… konfrontuoti. Šioje geometrijoje atsirastų vietos ir Rusijai, kurios buvimas trikampį paverstų tokiu erdviniu tetraedru. Europa vis dar mano, kad be Rusijos ir Kinijos ji negali… bet gal atvirkščiai – tai Rusija negali be Europos? Ar „neutrali“ Rusija gali suartėti su ES… kad patenkintų ES „neutraliteto“ siekius? Būtų keista, nors… įdomu. Bet jei ES apsispręs Amerikos naudai, (o tai būtų logiška), Rusija liks viena ir vis silpnesnė.

O vis tik ar galima prisivilioti Rusiją į kokį nors antikinišką aliansą? AUKUS? Pavirtęs į AUKURUS? Juk tai nėra pagal apibrėžimą antirusiškas aljansas. Šiaip ar taip, Rusija tampa problema visiems – Amerikai, kinams, europiečiams ir Azijai. Dar kartą kyla senas klausimas ar tikrai ši valstybė nėra geopolitikos akibrokštas, tokia pasaulio politikos liga, kuria susirgome prieš kelis šimtmečius ir niekaip neišsigydome.

O vietoje post scriptum priminimas, kad karus laimi nebūtinai tie, kurie atrodo esą stipriausi. Afganistano pavyzdys byloja, kad ir JAV-Kinijos santykiuose negalima neįvertinti nei „trečiųjų“ mažesnių šalių nei kokių nors talibaninių judėjimų. Talibanas ne su Kinija. Ar su Kinija? O gal su Rusija? Tai irgi ne šiaip sau klausimas.

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online