Kai vieni aktyvistai susikompromituoja, atsiranda kiti

Neseniai Latvijos Valstybės saugumo tarnyba (VDD) iškėlė baudžiamąją bylą Latvijos rusų sąjungos valdybos nariui Aleksandrui Filejui (Aleksandrs Filejs) už jo įrašus „Facebook“ tinkle, kur jis pasveikino latvius su birželio 1…

Neseniai Latvijos Valstybės saugumo tarnyba (VDD) iškėlė baudžiamąją bylą Latvijos rusų sąjungos valdybos nariui Aleksandrui Filejui (Aleksandrs Filejs) už jo įrašus „Facebook“ tinkle, kur jis pasveikino latvius su birželio 17 diena. Sovietmečiu ši diena buvo švenčiama kaip šalies išlaisvinimo nuo okupacijos. Filejus taip pat rašė, kad Latviją prieš karą valdė nacionalistai, kurie engė darbininkus, ir dėl to jie pritarė sovietų armijos įvedimui 1940 m. Savo poste dar pažymėjo, kad „Latvija neprieštaravo stojimui į SSRS“. Filejus paragino gerbti šią datą, tai yra birželio 17 d.
Panašių pavyzdžių, paneigiančių Baltijos respublikų okupaciją, taip pat Sovietų Sąjungos nusikaltimus, galima rasti ne tik Latvijoje, bet ir kitose Baltijos respublikose. Pavyzdžiu galėtų būti Justo Paleckio, kuris pirmos sovietų okupacijos pradžioje (1940 m.) buvo laikinu Lietuvos prezidentu, anūkas Algirdas Paleckis. A. Paleckis praėjusių metų pabaigoje buvo areštuotas dėl įtarimų šnipinėjant Rusiją, tačiau niekas neabejoja, kad tikru jo arešto pretekstu buvo tai, kad jis viešai kartojo Kremliaus propagandos tezes, kad Sausio 13-ąją ne sovietų kareiviai šaudė į demonstrantus prie televizijos bokšto, o pasislėpę lietuviai – snaiperiai, atsiusti Sąjūdžio.
Kitas pavyzdys – Klaipėdos miesto tarybos narys Viačeslavas Titovas, kuris taip pat savo „Facebook“ paskyroje įžeidinėjo antisovietinį pasipriešinimą po antrojo pasaulinio karo ir pavadino partizanų vadą Adolfą Ramanauską – Vanagą fašistu. Birželio mėnesį teismas pripažino jį kaltu dėl šmeižto ir skyrė didelę baudą. Savo ruožtu žiniasklaidos ir politikų spaudimas privertė V. Titovą atsisakyti tarybos nario mandato. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje sovietų okupacijos ir komunistinio režimo nusikaltimų neigimas yra baudžiamas. Tačiau kiekviena iš šių šalių turi skirtingą teisinę bazę istorinės atminties srityje.
Tiek Lietuvoje, tiek Estijoje nėra vieno įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už sovietų okupacijos ir šio režimo nusikaltimų neigimą. Estijoje baudžiamasis persekiojimas už panašias veikas ar pareiškimus galimas remiantis bent dviem Baudžiamojo kodekso nuostatomis – dėl viešos neapykantos kurstymo ir straipsnio apie nusikaltimus valstybei. Pažymėtinas Estijos baudžiamojo kodekso 233 straipsnis, kuriame aptariami užsieniečių, įtrauktų į tiesioginius veiksmus prieš Estijos nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą, nusikaltimai. Pirmiausia kalbama apie žmones, gyvenančius Estijoje, tačiau neturintys šios šalies pilietybės arba turintys Rusijos pilietybę. Estijoje tai gana didelė gyventojų grupė. Galima sakyti, kad tai Sovietų Sąjungos „paveldas“. Atgavę nepriklausomybę estai, nenorėdami leisti atvykėliams iš SSRS respublikų dominuoti viešajame gyvenime, apribojo galimybes gauti Estijos pilietybę. Kad tapti Estijos piliečių, reikėjo išlaikyti estų kalbos, istorijos ir konstitucijos žinojimo egzaminą. Daugeliui rusakalbių gyventojų tai buvo neįveikiama kliūtis.
Lietuvoje tiek nacių, tiek komunistų nusikaltimai vertinami vienodai. Šių nusikaltimų sulyginimą ir baudos už jų neigimą, Lietuvos parlamentui į Baudžiamąjį kodeksą pavyko įtraukti tik 2010 m. Atskiras klausimas Lietuvos įstatymuose yra sovietų nusikaltimų, padarytų atgaunat nepriklausomybę 1990–1991 m., neigimas.  o ypač 1991 m. sausio 13 d. įvykius.
Taip pat Latvija, kaip ir Lietuva bei Estija, aneksiją ir buvimas TSRS sudėtyje laiko okupacija. Kaip ir Estija, Latvija apribojo rusakalbių atvykėlių iš kitų TSRR respublikų pilietybę. 2014 m. Latvijos parlamentas priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kurios nustato baudžiamąją atsakomybę už TSSRS šlovinimą, šalies okupacijos neigimą ar bandymus jos teisinti.
Rusijos valdžia kategoriškai nesutinka su tokiu požiūriu. Kremlius mano, kad teiginiai apie TSSR okupaciją ir nacių nusikaltimų palyginimas su stalinistiniais ir komunistiniais nusikaltimais yra klaidingi ir iškraipo Antrojo pasaulinio karo bei Baltijos respublikų iki nepriklausomybės laikotarpio istoriją.
Kremliaus kova su „istorijos klastotojais“ turi gana senas tradicijas. Ši doktrina buvo sukurta dar Josifo Stalino laikais. Sovietų diktatorius kovojo su Vakarų istorikų ir politikų „iškraipymais“, kurie po karo jam primindavo, kad jis buvo Hitlerio sąjungininkas ir karo pradžioje pasidalino su juo Rytų ir Vidurio Europą.
Kova su „istorijos klastotojais“ doktrina grįžo Borisui Jelcinui pasitraukus iš politikos ir su Vladimiru Putimu atėjimu į valdžią. Jį galima suskirstyti į du laikotarpius. Pirmo kulminacija buvo 2009 m. gegužės mėnesį kada premjeras Dmitrijus Medvedevas sudarė Komisiją prieš mėginimusfalsifikuoti istoriją, siekiant pakenkti interesams. Tokios taktikos elementų galima rasti ir kituose oficialiuose dokumentuose, apibrėžiančiuose Rusijos strategiją užsienio politikos (Rusijos Federacijos užsienio politikos koncepcija – 2008) ir valstybės saugumo (Rusijos valstybės saugumo strategija iki 2020 – 2009) srityse.
Nepaisant garsių šūkavimų apie kovą su „istorijos klastotojais“, kova su jais išblėsę ir prasidėjo ramus laikotarpis, atrodė, kad Kremlius atsitraukė ir „pamiršo“ doktriną. Tam neabejotinai turėjo įtakos įvykiai Baltijos respublikose ir visame regione, kurį Maskva laiko savo įtakos sfera. Politikai, kurie aktyviai priešinosi Kremliaus politikai, pamažu traukėsi. Galime paminėti Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų arba Lenkijos prezidentą Lechą Kaczyńskį. Rusijos valdžia apribojo kovą su „istorijos klastotojais“.
Padėtis pasikeitė 2014 metai po įvykių Ukrainoje. Rusijos istorikai vėl intensyviai ėmėsi darbo, o Kremlius suaktyvino žinomus politinius ir visuomeninius veikėjus, kurie jau anksčiau pasižymėjo, kaip naujausios istorijos rusiškos vizijos šalininkai.
Kremlius vėl kovoja su tais, kurie tvirtina, kad 1939 metais sovietai buvo Hitlerio sąjungininkai ir jie kartu pradėjo II pasaulinį karą. Rusų valdžia kovoja su tais, kurie garsiai prisimena apie Baltijos respublikų okupaciją.

Metų pradžioje Lietuvos naujienų portalas 15min.lt paskelbė savo žurnalistinį tyrimą, kuriame analizuoja rusiškus metodus paveikti lietuvių nuomonę, pradedant ekonominėmis sankcijomis ir baigiant švietimo programomis. „Istorijos taisymas“ yra viena iš svarbiausių Rusijos propagandos krypčių, nukreiptos į Baltijos respublikų visuomenes. Atsižvelgiant į intensyvią rusifikaciją ir paskutinių sovietinės valdžios metų įvykius bei sunkią nepriklausomybės pradžią, nenuostabu, kad Baltijos respublikų visuomenėse sovietinės praeities ilgesys vis dar yra stiprus. Tokiomis sąlygomis nėra sunku rasti TSRS istorijos Kremliaus interpretacijos šalininkus. Prie jų galima priskirti  A. Fileją, J. Paleckį ar Viačeslavą Titovą. Tai tik simbolinis tokių veikėjų sąrašas. 2014 m. Talino valdžia nusprendė perkelti Bronzinį karį (sovietinis paminklas raudonarmiečiam) iš miesto centro į kitą vietą. Tai išprovokavo vietinių rusakalbių gyventojų protestus – kilo riaušės, per visą Estiją buvo organizuotos protesto demonstracijos. Estijos rusakalbiai gyventojai Talino merijos sprendimą priėmė, kaip nedėkingumo Estijos „išvaduotojams“ išraišką. Taip pat galima prisiminti, kad 2014 metais po įvykių Donbase, Ukrainoje, buvo surengtas Karlio Bilanso protestas prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos. K. Bilansas pasmerkė Lietuvos, palaikančios Ukrainą, poziciją. 2015 metais Kremliaus šalininkų grupė surengė piketą prie JAV ambasados Vilniuje, protestuodami prieš NATO kariuomenės dislokaciją Lietuvoje. Tokių pavyzdžių yra dešimtys. Tačiau Lietuvos valdžia pripažįsta, kad sudaryti Kremlių palaikančių aktyvistų ar organizacijų sąrašą yra labai sunku. Jie tiesiog „mobilūs“. Kai vieni aktyvistai susikompromituoja, atsiranda kiti.
Panašu, kad Latvija tai puikiai supranta. Net Vladimiras Lidermanas savo komentare prorusiškam Sputnik.lv portalui, su sarkazmu pastebėjo, kad Filejui nieko negresia. Nepaisant galiojančių įstatymų, bus gana sunku įrodyti, kad jis peržengė žodžio laisvės ribas.
O J. Paleckis vis dar sėdi kalėjime ir laukia teismo. Nepaisant vyraujančio pasipiktinimo visuomenėje, komentatoriai taip pat sako, kad jei jam neįrodys šnipinėjimo Rusijos naudai, tai viskas pasibaigs kažkokia pinigine bauda.

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online