Kaliningradas – karinė Karaliaučiaus baidyklė

Buvo laikai, kuomet svarbiausia rusų karinė galia buvo „patrankų mėsos“ ir technikos kiekybinė gausa. Žymusis maršalas Žukovas ne kartą įsakinėjo: žmonių negailėt. Sovietinė karo mašina žmonių tikrai negailėjo, ir toks „gyvos…

Buvo laikai, kuomet svarbiausia rusų karinė galia buvo „patrankų mėsos“ ir technikos kiekybinė gausa. Žymusis maršalas Žukovas ne kartą įsakinėjo: žmonių negailėt. Sovietinė karo mašina žmonių tikrai negailėjo, ir toks „gyvosios jėgos“ kiekybinis pranašumas lėmė ne vieną karinę pergalę.
Šiandien rusai supranta, kad iš jėgos pozicijų nugalėti Vakarus neįmanoma, jie neturi kiekybinio pranašumo nei technikos gausa, nei žmonių skaičiumi. Suprantama, kad tokioje situacija vis svarbesniu karu tampa kibernetiniai išpuoliai, propagandinės diversijos, melagienos. Ir šiaip gąsdinimas. Vakarai kažkada dejavo, kad neprognozuojama Rusija pavojinga jai pačiai, rusai iš savo neprognozuojamos laikysenos padarė efektyvią baidyklę: bijokite, nes galime „netyčia“ iškrėsti tai, ko visai nesitikite. Vakarai yra linkę spręsti problemas logiškai ir su prognozuojamais politikos džentelmenais, politiniai chuliganai, tegu ir ne patys protingiausi, jus labai nervina. Džentelmenai pralaimi, nes melagienų pasaulyje tiesiog nesugeba vikriai suktis.
Svarbiausia, kad bijotų, jei bijos, darys nuolaidas, jei darys nuolaidas… Karas juk nepopuliarus Vakaruose, kur kas nepopuliaresnis nei kokios Putino karinės iškylos Ukrainoje ar prieš formaliai savus čečėnus. Taigi, yra toks Karaliaučiaus kraštas, kuriuo rusai jau kuris laikas gąsdina mus visus ir… mes labai bijome. Kalbos apie tai, kad potencialiam karui prasidėjus jie iš to Karaliaučiaus užims vadinamą Suvalkų sąsmauką ir tada jau mums viskas…
Šiandien tai labiausiai militarizuotas Rusijos administracinis vienetas. Tad ir grėsmės atrodo daug. Bet ar iš tikro taip yra?
Vėl gi buvo laikai, kai SSSR neva „kovojo už taiką“, bet kova vyko ginklo pagalba, dabar Maskva tiesiog leidžia suprasti, kad eis kariauti, jei norės, ir nieko jūs čia nepadarysite – esate per daug skirtingi, kad sutartumėte, o jei ir pagaliau sutarsite, tai bus jums „šaukštai po pietų“, tada mus pabarsite, o paskui vis tiek draugausite.
Kam Rusijai reikia to Karaliaučiaus ir kodėl Rusija iš čia lengvai nepasitrauks?
Tikrai ne tam kad čia kurti Honkongo ar Singapūro tipo laisvas ekonomines zonas. Ne tam, kad regionas taptų laisvės ir privačios iniciatyvos pavyzdžiu likusiai Rusijai. Ne tam, kad čia kada nors susikurtų laiminga nepriklausoma Baltijos respublika. Karaliaučiaus reikia, siekiant dviejų tikslų: būti Europos valstybe ir tuo buvimu Europą gąsdinti, idant ji žinotų „savo vietą“.
Sakoma, kad iki XVIII amžiaus pradžios Maskvos kunigaikštystę ar kitos formos anoji valstybę nebuvo Europos realija, ji tvyrojo kažkur ten – toli, Europa baigėsi ties Švedijos ar Abiejų Tautų Respublikos rytinėmis valdomis.
Tačiau XVIII amžiuje įkūrusi Sankt Peterburgą, nugalėjusi Švediją ir užėmusi buvusią Livoniją, Rusija atsidūrė prie Baltijos krantų ir oficialiai pradėjo vadinti save Europos valstybe. Ji tapo Europos istorijos ir politikos dalimi.
Šiandien Rusija Livonijos neturi, ji nustumta nuo Baltijos beveik iki tos vietos, kur caras Petras pradėjo savo „žygį į Europą“. Vien Sankt Peterburgo „lango“ būtų per mažai, tad reikia kažko daugiau. Ir tas kažkas yra Karaliaučiaus kraštas – Rusijos įsitvirtinimo Baltijos pakrantėje simbolis.
Po Antrojo pasaulinio karo, tai, ką mes esame linkę vadinti Mažąja Lietuva,  buvo saugi karinė bazė paruošta kariauti Trečiąjį pasaulinį karą, veikti kaip Varšuvos sutarties karinės mašinos dalis. Šios savotiškai „niekieno žemės“ militarizacija buvo visai natūralus Šaltojo karo elementas, nieko kito daugiau iš kažkada derlingo Vokietijos regiono ir nebuvo tikimasi.
Šiandien, žinia, Varšuvos pakto nebėra, Kaliningradu pravardžiuojamas Karaliaučiaus kraštas sausumoje apsuptas NATO šalių teritorija, o Baltijos jūra de facto jau tampa Europos Sąjungos vidaus ežeru. Realus karinis jo pranašumas būtų galima tuo atveju, jei NATO nutartų neginti Lietuvos Lenkijos ar Danijos. Visi gąsdinantieji planai yra savo logika tokie, lyg Rusija yra čia didžiausia šalis ir vienintelė, galinti diktuoti geopolitinio žaidimo sąlygas.
Baltijos šalys yra pažeidžiamos, bet Karaliaučius pažeidžiamas kur kas labiau. Jei karas prasideda, svarbesnis tampa ne politinis, o fizinis ar topografinis žemėlapis, tiek tai, tiek kitai pusei. Rusijos karas prieš Lenkiją ar Lietuvą tikrai baigtųsi Rusijos pergale, tačiau kur kas didesnė tikimybė, kad Rusijai teks kariauti prieš aljansą, o tam Karaliaučiaus tvirtovės jėgų nepakanka, karo atveju gali tekti ją veikiu ginti nei iš jos pulti. Rusijai tai nepigiai kainuojantis malonumas. Yra žinių, kad techninė būklė apverktina ir daug karinės technikos yra panašesnė į paminklus nei į kovines mašinas. Nusiginklavimo reliktas – mažiau atnaujinimo, ir viskas dėl to taupymo, niekur nedingsi.
Tačiau Rusijos propagandinė mašina dar ir dar kartą sako, kad Vakarų aljansas tiesiog nespės lanksčiai ir greitai sureaguoti. NATO stiprus kai veikia sutartinai, bet šiuo atveju sutarimo gali ir pritrūkti.
Kai kurie Rusijos blefavimai buvo sėkmingi. Daugiau kaip du dešimtmečius trukusi „gera valia“ bendrauti su NATO, baigėsi tuo kad NATO šalys stipriai apkarpė gynybos biudžetus, o Rusija galiausiai padarė šį bei tą. Padarė tiesa nedaug nes daugiau nesugebėjo dėl savo problemų, o ne dėl NATO gynybos bei atgrasymo.
Po Sakartvelo ir Ukrainos Rusijai nebūtinai laimėti kažkokį karą keičiantį žemėlapį. Šiandien jau svarbu dalyvauti informacinio karo chaose, kuriame Vakarai dažnai pralaimi todėl, kad vis dar yra linkę tikėti tuo, kas sakoma, o ne kas yra iš tikrųjų. Vakarų informacinė gynyba yra ne tik prasta ir naivi, penktosios kolonos Vakarų valstybėse veikia legaliai ir neretai yra pačių valstybių finansuojamos.
Kaip gi mums sekasi tame informaciniame kare?
Vidutiniškai. Mums peršami žalingi stereotipai, veikiantys Rusijos naudai. Jų tarpe: Rusija yra ir visada buvo didelė ir galinga – kaimynų nepasirinksi, esame neapginami nuo Rusijos, Rusija diktuoja sąlygas Europai, esame kultūriškai neatskiriami nuo Rusijos, visi garsiausi meno ir mokslo žmonės yra iš Rusijos, Rusijos valdžia yra stipri ir teisinga, Rusijoje yra socialinė tvarka, paremta tvirta ir teisinga „ranka“…
Mums naudingiau būtų jei Rusija atrodytų kaip pozicijas prarandanti valstybė – „Maskvos kunigaikštystė“, valdoma nedemokratiškai, pažeidžiant elementarias žmogaus teises, Rusija yra agresyvi neteisinga valstybė, ją reikia „stabdyti“ – geriau gintis, nei daryti nuolaidas. Rusijos kultūrinis paveldas yra provincialus, antraeilis…
Turime ką pasakyti ir savo kolegoms Vakarų ir euroatlantinėje bendrijoje.
Briuselis turi savo mąstyme įsišaknijusių dogmų, kurios vis dar leidžia rusams jaustis komfortabiliau. Išskirčiau kelias, kurias reikia aiškiai įvardinti ir… griauti.
Nuolaidžiavimas Rusijai geriau nei principingumas. Nėra jokių įrodymų, kad tos šalys, kurios nuolaidžiavo Rusijai ir aukojosi dėl jos kaprizų, laimėjo ką nors. Dažniausiai jos liko tik labiau priklausomos nuo Rusijos.
Nuolaidžiavimas Rytams – formulė “biznis už nuolaidas dėl žmogaus teisių”, yra naudinga formulė. Jokie faktai neįrodo, kad nuolaidžiavimas davė ekonominė naudą – jis davė tik priklausomybę.
Briuselis žino geriau. Vidurio Europos šalys pagrindines politines pergales pasiekė vadovaudamosi savo galva, o ne pasiūlymais iš Briuselio. Vakarų Europos „senosioms“ demokratijoms reikia ne „perkrovinėti“ santykius su Maskva, o sutvarkyti santykius su Vidurio Europa.
Lietuvai niekas negresia, o jei gresia, tai mes bejėgiai – vis tiek neapsiginsime, o krašto apsaugos biudžetas per mažas. Reikia įteigti prezidentūrai, ministerijai ir seimui, kad tie prioritetai gyvybiškai svarbūs (svarbesni nei išmokos ir pensijos). Antrajam pasauliniams baigiantis  gynybos galimybės buvo kur kas blogesnės nei 1940, bet gynėmės. Nepasidavėm ir 1991. Dėl to šiandien esame Europoje.
Politiniai prioritetai paversti bizno prioritetais. Tapdama tik prekybos objektu, Lietuva iš esmės sumažėja. Nepamirškime – nepriklausomybė atstatė ir savo valstybė sukūrėme, kai vyravo vertybės, o ne pragmatizmas.
Ar ginsime Suvalkų sąsmauką? Be abejonės, bet ne dėl geografijos. Dėl vertybių.
Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online