G-6Z6YWBKSCF

Kaliningradas – Rusijos ginklų sandėlis

Kuomet vaizdo konferencijoje gegužės 20-ąją Kaliningrado gubernatorius Antonas Alichanovas į  Vladimiro Putino pageidavimą pagrįsti statybų sektoriaus traukimąsi jo vadovaujamame anklave  mėgino argumentuoti trukdžiais logistinėse grandinėse iš Europos po Maskvos agresijos prieš Ukrainą pradžios, atkirtį gavo akimirksniu.

Esą apeliuoti į specialiąją operaciją netinkama, nes/kai nuosmukis Kaliningrado statybas ištiko dar 2020-2021 metais. Todėl nuoroda, „kalbėkim tiesiai“, netinkama.

O juk darbinis pokalbis su rugsėjį kadenciją (formaliai) baigsiančiu gubernatoriumi prasidėjo visai idiliškai – V.Putino pareiškimu, jog jis apskritai patenkintas A.Alichanovo darbu ir net tikisi, jog šis panašia dvasia tęs būsimus keletą metų.

Panašu, netyčia pataikė žmogus į Kremliaus šeimininkui jautrią vietą.

Prieš tai gegužės 16-ąją interviu interneto leidiniui „DoRzeczy.pl“ buvęs Lenkijos gynybos viceministras publicistas Romualdas Szeremietiewas jau realius organizacinius kontūrus įgijusios Suomijos bei Švedijos narystės NATO kontekste pasisakė už Kaliningrado demilitarizaciją bei srities pervardijimą.

Pasak R.Szeremietiewo, išsiplėtusiam NATO Kaliningradas dabartiniu pavidalu bei formaliu statusu virs reikšminga problema – netinkama, jog Aljansas, vaizdžiai tariant, sėdėtų ant parako statinės.

Todėl dera paprašyti srities gyventojų liautis save sieti su sovietiniu nusikaltėliu Michailu Kalininu, kuris, beje, irgi atsakingas už Lenkijos karininkų, policininkų, intelektualų, civilių belaisvių žudynės 1940-ųjų pavasarį Katynės miške netoli Smolensko.

Pora fragmentų, prasminiu požiūriu tiesiai veikiausiai nesusijusių, bet jie, pavadinkime, simboliškai simptomiški, pagal asociacijos principą regimai praskleidžiantys Kaliningrado anklavo Europoje egzistencinį oksimoroną.

Vokiečiai Rytų Prūsijoje įsteigė seniausią dabartinės Rusijos teritorijoje Kionigsbergo universitetą. Jame profesoriavusį filosofą Imanuelį Kantą (1724-1804) ir vietiniai (Kaliningrado) rusai, ir Maskva dabar ignoruoja kaip tik gali.

Kas (be teisės ignoruoti) mainais už nykstantį statybų verslą?

Tarptautinių santykių ir saugumo politikos Šiaurės Europoje specialistės Elisabeth Bro iš „American Enterprise Institute“ vertinimu, įtampa Baltijoje gali augti, nors atvira konfrontacija tarp Rusijos ir Vakarų šiame regione kažin ar nutiks.

Interviu „Svoboda“ (04 23) ekspertė nusistebėjo Kremliaus sprendimu įsiveržimu į Ukrainą neregėtai išauginti saugumo įtampas taip pat vadinamosiose „pilkosiose zonose“ (grey zone – teorijoje apie tarptautinius santykius naudojamas terminas, pašauktas apibūdinti erdvę „tarp taikos ir karo“), prie kurų Baltiją jau tenka priskirti.

E.Bro ryšium su kuo priminė, jog Maskva 2018 metais į Kaliningrado anklavą kuriam laikui buvo pristačiusi ir kovines galvutes su branduoliniu užtaisu. Apibendrinant: problema – tik logistika, ne daugiau. Skirtingai nuo taikių statybų.

Kaliningradas de facto laikytinas Rusijos ginklų sandėliu, kurį tinkama naudoti grėsmingiems judesiams kaimynių atžvilgiu – pirmiausia Baltijos valstybių, Lenkijos, bet ir jau ant NATO slenksčio esančių Suomijos bei Švedijos.

1945-aisiais iš Vokietijos aneksuotas Kaliningradas sovietiniai metais visada buvo uždara zona, kariniu forpostu. Po trumpo „atodrėkio“ praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį prie sovietinio statuso grįžta, galima sakyti, „su kaupu“.

Šiuo metu anklave įsikūrusi du kartus Raudonosios vėliavos ordino Baltijos jūros laivyno vadovybė, Baltijske dislokuotas pats laivynas. Černiachvsko (Įsručio) bei Donskojės yra karinės bazės su tūkstančiais ten gyvenančių kariškių.

Srityje dislokuota 2016 metais suformuota 11-oji gvardijos armija (pagal analogiją su Antruoju pasauliniu karu – Kionigsbergą 1945-ųjų balandį užėmė būtent 11-oji gvardijos armija), galinga karinės aviacijos bei priešlėktuvinės gynybos (zenitiniai kompleksai S-400 bei raketos žemė-oras „Pantsir“) grupuotė.

Kaliningrade dislokuoti raketų „Iskander“ kompleksai – veikimo nuotolis 400 kilometrų, „Iskander“  raketos gali nešti ir „paprastas“, ir branduolines galvutes (2018-aisiais gal ir „pasitikrino“?). Rekonstruotas Čkalovsko karinis oro uostas.

Suręsta galinga radiolokacinė stotis „Voronež-DM“, galinti aptikti taikinius praktiškai virš visos Europos. Nuo atakų iš oro regioną pašaukti ginti ir trys radioelektrininės gynybos pulkai. Ir taip toliau.

Ne veltui jau memais tapo teiginiai, jog Kaliningradas yra labiausiai militarizuotas regionas Europoje, „miestas-garnizonas“, „tvirtovė be valstybės“ etc.

Kaip nurodo analitinio centro „CNA Corporation“ (Virdžinijos valstija, JAV) karinis ekspertas Dmitrijus Gorenburgas, Maskvos konfrontacija su Vakarais įsibėgėja, o nuo Kaliningrado juk  galima grasinti „į išorę“ beveik bet kur.

Pasak eksperto, auganti Baltijos karinio jūro laivyno reikšmė kontrastuoja net su palyginti taikingu sovietmečio paveldu, kai pagrindinė jo misija buvo pakrantės gynyba. Dabar rusai Kaliningrade turi visas pagrindines laivų statyklas, kuriose išbando naujus laivus. Panašu, nuo pakrantės gynybos „nutolta regimai“.

Kita vertus. Jau karo Ukrainoje aplinkybėmis gegužės 23-ąją publikuotame rusų leidinio „Projekt“ tyrime atskleista, jog Maskva priversta mesti prieš kaimynę visus koviniu požiūriu bent kiek pajėgius dalinius, karo veiksmuose dalyvauja daliniai iš 52 Rusijos regionų nuo Kaliningrado iki Kamčatkos – visos 11 sausumos bei viena tankų armija, visos oro desanto pajėgos, visi žvalgybos daliniai, visų keturių laivynų jūros pėstininkai…

„Lygia greta“ Kaliningrade vyksta „likusios“ karinės technikos bei pajėgų „demonstracijos“, gali būti, siekiant „preventyviai įspėti“ kaimynines šalis, jog – pajėgų dar liko, nebandykit…

Tepatvirtina Kremliaus augančią paranoją supančio pasaulio atžvilgiu.

Objektyviai ši nuo Antrojo pasaulinio karo visomis prasmėmis „konservuota“ teritorija saugumo požiūriu vis tiek trapi, nes – kaip anklavas – atskirta nuo „pagrindinės“ Rusijos.

Bet kokio tiekimo požiūriu Kaliningradas vis tiek priklauso nuo kaimynių geros valios, įprasta manyti, jog dėkingiausia šia prasme Lietuvos padėtis.

Tiesa, laikai ypač neramūs ir dar Kremliaus paranoja. 2020 vasarį čia skelbtame tekste „Trapus NATO rytinis flangas rytų Baltijos pusėje“ priminėme apie tų metų spalį amerikiečių leidinio „The Daily Beast“ paskelbtą informaciją apie 2014-2015 metais Kalifornijos ekspertų grupės RAND atliktą Rusijos puolimo Suvalkų koridoriumi modeliavimą.

Remiantis juo, rusams pavyktų sparčiai mobilizuoti 25 batalionus (apie 10 000 karių) atakai surengti, kai NATO nedelsdama mobilizuotų 17 batalionų (apie 6 800 karių). To dėka Rusija greitai sukurtų tiltą 90 kilometrų ilgio vadinamuoju Suvalkų koridoriumi tarp Baltarusijos ir Kaliningrado bei atkirstų Lietuvą, Latviją ir Estiją nuo NATO.

Karinis ekspertas Jurijus Fiodorovas „Svoboda, org“ paskelbtame (2020 09 15) tekste „Baltarusiškas kinžalas“ yra nurodęs, kad kelių Rusijos aviacijos pulkų, kovinių šaulių bei tankų dalinių permetimas ant  į NATO „širdį“ nukreiptų kinžalo „ašmenų“ palei rytinę Lenkijos, pietinę Lietuvos bei šiaurinę Ukrainos sieną reikšmingai keistų jėgų balansą Rusijos naudai pietinėje Baltijos jūros pakrantėje.

NATO stotų prieš ypač sudėtingą dilemą – įsivelti į „didelį karą“ su Rusija su reikšminga galimybe, jog šis peraugs į branduolinį konfliktą, arba susitaikyti su pralaimėjimu ir taip save praktiškai pasmerkti politinei savižudybei.

Ekspertinėje bendruomenėje labai ilgai manyta, jog V.Putinas ir jo generolai įsitikinę, kad Vakarų lyderiai pasirinks antrą variantą.

Reikalai dinamiškai keičiasi, kalbama apie Vakarų mobilizaciją. Bet ir paranoja rytuose tikrai neslops, ryšium su kuo ir ateitis skendi miglose.

Veikiausiai tinka irgi priminti, jog Suvalkų koridorius ir dabar pavadinamas Baltijos šalių Achilo kulnu, kurio vienoje pusėje turime militarizuotą Kaliningrado sritį,  kitoje – Rusijos sąjungininkę Baltarusiją.

Arūnas Spraunius

 

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

22 komentarų
Autorius: Voras.online