G-6Z6YWBKSCF

Kariuomenė kaip gyvenimas

Kodėl Rusijos kariuomenė realiame gyvenime visai ne tokia, kaip paraduose ir reklaminiuose paveikslėliuose? Gal kam tai netikėtumas, bet iš tikro tai nieko neįtikėtino. Visas Rusijos (ar buvusios SSSR) gyvenimas buvo kaip tik toks – reklaminiuose paveikslėliuose šviesus gražus ir net kartais sugundantis kokius „naudingus idiotus“ Vakaruose, o savo kasdienybėje varganas neteisingas ir apgailėtinai primityvus.

Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suvoktum, jog negali viena kuri nors sritis išsiskirti iš visumos. Tad ir sovietinė-rusiška karinė mašina yra panaši į visą šalį – masyvi, nepaslanki, bejausmė, sugebanti veikiau griauti nei kurti. Visos tos mašinos pergalės asocijuojasi ne su išlaisvinimu, o su griuvėsiais ir daugybe beprasmiškai prarastų gyvybių.

Kariuomenė, kaip ir visa vadinama tarybinė liaudis, išgyveno savo industrializacijas, kolektyvizacijas, badą, reformas ir žudynes. Turėjo ir savo „gulaginę“ istoriją. Apie tai ir bus šis trumpas pasakojimas.

Lageriuose ir tremtyse, kalėjimuose ir „šaraškose“ atsidurdavo ne tik darbštūs ūkininkai ar „neproletariniai“ poetai. Netrūko ten ir mokslininkų, inžinierių, ginklų konstruktorių ir šiaip karybos žmonių.

Čia paminėsiu kelis gal tik labiau žinomus. Kaip ir visur… istorijos pasakojimai prasideda nuo labiau žinomų.

Daugelis vyresnės kartos skaitytojų tikriausiai dar buvo treniruojami, kaip ranka mėtyti granatas. Granata yra efektyvus ginklas, bet ranka jos toli nenusviesi, kiek besitreniruotum. Ginklų konstravimo istorijos archyvai byloja, kad vienu pirmųjų granatsvaidžių pasaulyje turėtume laikyti ginklą, vadintą AG-2 Taubina. Tai inžinieriaus Jakovo Taubino dar gerokai prieš Antrąjį Pasaulinį karą sukurtas prietaisas, leidžiantis svaidyti granatas kur kad didesniais atstumais, nei granatą numeta žmogus. Išradimo autorių pagal gimimo vietą šiandien laikytume baltarusiu, pagal studijų vietą – ukrainiečiu, bet anais laikais gal tai nebuvo dideli dalykai, viskas tiesiog sovietiška.

AG-2, nebuvo vienintelis Taubino išradimas. Inžinierius tobulino artileriją, kūrė kulkosvaidžius lėktuvams. Už pastaruosius buvo apdovanotas Lenino ordinu. Bet granatsvaidis, išbandytas atmintiname „žiemos kare“, „neprigijo“. O pats autorius vėliau suimtas ir 1941 metų rudenį be teismo sušaudytas. Byloje likęs kaltinimas skelbia, kad Taubinas, neva, galimai saugojo ir slėpė nebaigtų, neišbandytų ir nepratvirtintų ginklų pavyzdžius… Tiesą sakant, konstruktorius ir darė tai, kas dar nėra išbandyta ir dar nesertifikuota…

Talentingo konstruktoriaus šlovės nusipelno ir Leonidas Kurčevskis, dirbęs artilerijos srityje, ypač konstruojant sausumos artilerijos ir laivų pabūklus, pasižyminčius sumažinta atatranka (kas šaudė, žino, ką žodis atatranka reiškia). Kai kurie techniniai sumanymai (pvz., perteklinių dujų išleidimas pro šonines angas) pritaikomi ir šios dienos ginkluotėje. Kelis kartus apdovanotas, dukart kalintas galiausiai nuteistas sušaudyti lemtingais 1937 metais. Tuomet ir vyko bene daugiausiai žalos SSSR karybai atnešęs „valymas“. Pastarojo centre buvo vadinamoji Tuchačevskio byla. Tuomet pirmasis SSSR maršalas Tuchačevskis buvo apkaltintas neva trockistinės organizacijos kūrimu (nors manoma, kad tai buvo Stalino kerštas už nenusisekusį karą su Lenkija). Kurčevskis, tiesa, draugavo su minėtuoju maršalu, tad ir buvo tuomet „nušluotas“ kartu su trimis iš penkių šalies maršalų, 90 procentų generaliteto, 80 procentų pulkininkų ir daugiau kaip 30 000 žemesnio rango karininkų.

Šioje vietoje ir mano kuklus klausimas, jei tiek galvų lėkė už pralaimėjimą Lenkijai, tai kiek jų lėks už karines nesąmones Ukrainoje? Ir kaip su ta svarbiausia galva?

Bet grįžkime į karinės technikos konstruktorių pasaulį. Visi esame matę legenda tapusį rusų tanką T-34. Tokių tankų buvo pagaminta apie 80 000. Nors daugiau kaip pusė jų sunaikinta mūšiuose, T-34 laikomas išties geru tanku. Jo sukūrimo istorija – tikras nuotykis. Formaliai konstruktoriaus laurai atiduoti Michailui Koškinui, dirbusiam tuomet SSSR valdomame Ukrainos Charkive. Tačiau tanko prototipą ir originalią važiuoklę sukūrė amerikietis J.Walker Christie. Deja amerikiečiai nutarė šios konstrukcijos nenaudoti ir kelis modelius slapta pardavė… Sovietų Sąjungai. Beje pardavė kaip… traktorius. Tankų konstravimo istorijos tyrėjai sako, tikruoju T-34 “tėvu“ reiktų laikyti Afanasijų Firsovą, dizelinių variklių ir transporto mechanikos specialistą. Firsovas, gimęs dabartinės Ukrainos Berdianske, (šiuo metu okupuotame), carinės Rusijos laikais studijavęs Vokietijoje ir Šveicarijoje, vadovavo sovietinių tankų kūrimo procesui. Jis, tačiau, buvo nepatikimas „buržuazinis elementas“, tad persekiotas ir galiausiai tapo dar viena represijų auka. Minėtas Michailas Koškinas, pakeitęs Firsovą buvo daugiau partinis funkcionierius, nei konstruktorius, bet, šiaip ar taip, sugebėjo teisingai susirinkti visas Firsovo idėjas ir „apiforminti“ nebaigtus darbus. (Beje, likimas jo nepagailėjo – Koškinas tikros T-34 šlovės nesulaukė – mirė 1940 metai nuo plaučių uždegimo, kuriuo susirgo tankų bandymų žiemos sąlygomis metu.)

Raketų konstruktorių stalininis teroras taip pat nepagailėjo. Gerai žinomos „katiušos“ sumanytojas Georg Langemak (beje, vokiečių kilmės), sušaudytas 1938 metais, neva, už sabotažą. Sušaudytas ir jo tiesioginis viršininkas Ivanas Kleimionovas, o konstruktorius Valentinas Gluško (ukrainietis, vėliau dirbęs su Koroliovu kosminių raketų programoje) tuo kartu „gavo“ aštuonis metus…

„Sėdėjo“ beje, ir tokios įžymybės, kaip Koroliovas, Tupolevas. Visa eilė mokslininkų (turiu ilgą sąrašą, bet tam straipsnio neužteks) dirbo vadinamose „šaraškose“, kurių vidaus gyvenimą detaliai aprašęs Solženicynas.

Visi minėti žmonės vėliau buvo reabilituoti, apgalinti ordinais, jų vardais vadinamos gatvės, kosminiai kūnai, mėnulio krateriai. Bet visa ta sovietinė sistema turi kažkokią autoimuninę ligą naikinti pati save. Ir, manau, ne Stalinas čia kaltas. Sistema, gyvenanti prasčiokiško vartojimo pagrindu negali būti kurianti. Todėl ir po Stalino visa tai, kas kiek nors inovatyvu ar slapta, tampa ir korumpuota ir… išvogta. Korumpuota tapo ne tik šalis, bet ir jos didžiausias „kontrolierius{ – KGB. Kai[p ir minėjau, negali vienas gyvenimo segmentas veikti gerai, kai kita veikia blogai. Sistema buvo ir yra neprognozuojama ne todėl kad ji gudri. Veikiau protu nesuvokiamai kvaila. Tad ne atsitiktinai buvo sakoma, kad „…balta duona prie Juodosios jūros yra kur kas geriau nei atvirkščiai…“

O postsovietinis laikotarpis? „Matuojama“, kad daugiausiai intelektinės pažangos padaryta nusikaltimų organizavimo srityje. Tikrai – didžiausius nusikaltimus padaro ne girtos galvos, o bedvasiai ciniški protai. Tokius ginkluotosios pajėgos, beje, ir stengiasi surinkti.

Gegužės 9 parado post scriptum:

Kalbėta, kad Ukrainos kare čigonas pavogė tanką. Čia smulkmena, vagia tiek, kad ir parodyti nebėra ką. Parade išdidžiai važiavo šiuolaikinės „katiušos“ 9K51M Tornado-G, kurios tėra nedidelė BM-21 Grad modifikacija. O tie „gradai“ pradėti naudoti… 1963 metais. Žiūrovai nematė karo lėktuvų ne dėl oro. Kalbama, kad išreklamuotas Il-80 (skraidantis valstybės vadovavimo štabas karo atveju) tiesiog… neskraido. 2020 metais profilaktinės apžiūros metu iš lėktuvo dingo (buvo pavogtos, jei jau taip) unikalios detalės. Jei jau tokį lėktuvą galima apvogti, tai ko čia stebėtis tuo karu Ukrainoje.

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

1 Komentaras
Autorius: Voras.online