Karo laukas – Mikheilas Saakashvilis

Rusų politologo Stanislavo Belkovskio vasarą atskira knyga publikuotoje dviejų dalių pjesėje „Gaidaras“ apie ekonomistą, Rusijos laisvos rinkos reformų tėvą Jegorą Gaidarą (1956-2009) nurodoma, jog šis už reformas norėjo viešai atgailauti, bet „literatūrinei“ (tai yra pjesėje, ne gyvenime) jo aplinkai tas buvo nenaudinga.

Irgi vasarą išleistos „Carnegie Moscow Center“ Rusijos vidaus politikos eksperto Andrejaus Kolesnikovo ir rašytojo, publicisto Boriso Minaevo jau dokumentinės biografinės knygos apie J. Gaidarą vienas pagrindinių leitmotyvų – Rusijos laisvos rinkos reformų autorius nebenorėjo gyventi po to, kai reformas baigė ir pamatė, kas iš to išėjo.

Pasak vieno autorių A.Kolesnikovo, nepasakytum, kad reformatoriaus likimas vien tragiškas, nes darbą (ne tik reformų, bet ir Rusijos valstybės institucijų struktūros) jis vis dėlto užbaigė, ir dabar rusai gyvena jų lemtoje tikrovėje.

Bet – tiesa, ekonomistas mirė jaunas, o ir knygos pabaigoje interviuojamas jo bendražygis tuo metu Anatolijus Čiubaisas nurodė, jog žmogus paskutiniais metais iš tiesų nebenorėjo gyventi.

Šis pavydys kaip analogija (be abejo, su privaloma net ant pvojingos ribos balansuojančio putojančio vitalizmo pietų Kaukaze dedamąja) vis dėlto galimas su peripetijomis likimo šiuo metu kebliai į tėvynę grįžti mėginančio M.Saakashvilio, apie kurio sągą čia jau rašėme tekste „Mikheilas Saakashvilis kaip Ukrainos ir Gruzijos santykių faktorius“.

Jame nurodėme, jog trečiasis Gruzijos prezidentas ir užimdamas aukštas pareigas Ukrainoje visą laiką veržėsi į tėvynę, kas dabartinėmis aplinkybėmis unikalu. Pavyzdžiui, iš Rusijos priversti bėgti opoziciniai politikai nebesako grįšią, kai viskas nusiramins.

Nes žino, jog nenusiramins. Vienintelis Aleksejus Navalnas iš Vokietijos metų pradžioje grįžo, žinoma, kuo tai baigėsi.

Gruodžio 8-ąją M.Saakashvilis pareiškė nutraukiąs gydymąsi karinėje ligoninėje Gorio mieste, protestuodamas prieš jam taikytas disciplinines priemones. Pasak politiko, tos dienos rytą paskelbta valstybinio inspektoriaus ataskaita apie baudą Teisingumo ministerijai už jo teisių pažeidimą.

Praėjus maždaug šešioms valandoms po ataskaitos paskelbimo į jo kamerą prisistatė pora kalėjimo prižiūrėtojų, kuriuos kalinys atpažinęs kaip jį kankinusius, kad informuotų, jog kalėjimo departamentas nusprendė taikyti jam disciplinines priemones, įskaitant lankymų ir televizoriaus žiūrėjimo ribojimus.

Po ko jo motina, nors turėjo visus leidimus aplankyti sūnų, laikyta apie 4 valandas lauke prie kalėjimo ir galų gale išsiųsta atgal į Tbilisį. O ir M.Saakashvilio asmeniniam gydytojui kalėjimo prižiūrėtojai apie valandą trukdė aplankyti pacentą, kol neįsikišo ligoninės administracija.

Kalinamas trečiasis Gruzijos prezidentas pareiškė tai laikąs kerštu už valstybinio inspektoriaus atsakaitą.

Lapkričio 29-ąją Gruzijos valdžia vis dėlto pristatė M.Saakashvilį į teismą, prieš tai spalio 11 dieną vykęs posėdis vyko be jo, tokį sprendimą Gruzijos teisingumo ministerija argumentavo kritiška teisiamojo sveikatos būkle po daugiau nei mėnesį trukusios badavimo akcijos.

Dabartiniame teisme trečiasis Gruzijos prezidentas kaltinamas įsakęs išvaikyti protesto mitingą 2007 metų lapkričio 7 dieną ir atsakingas už opozicininio televizijos kanalo „Imedi“ biuro nusiaubimą.

Tbilisyje tą dieną prasidėjo masinės tuometinės opozicijos (dabartinės valdančiosios partijos „Gruzijos svajonė“) akcijos su M.Saakashvilio atsistatydinimo reikalavimu, policija prieš protestuotojus panaudojo vandens patrankas ir ašarines dujas.

Jų vaikymą tiesioginiam eteryje transliavo rusų ir gruzinų verslo oligarchui Arkadijui (Badriui) Patarkatsishviliui priklausantis „Imedi“. Policija vakare įsiveržė į jo biurą ir nutraukė transliaciją.

Lapkričio 7-osios neramumuose, skirtingais vertinimais, nukentėjo nuo 300 iki 600 žmonių, šalyje 11 dienų įvesta ypatingoji padėtis. Vėliau tuometinė Gruzijos valdžia skelbė, jog prie neramumų prisidėjo rusų specialiosios tarnybos.

Jau dabartiniame teisme M.Saakashvilis tvirtina nedaręs neramumų malšinimui jokios įtakos, viską sankcionavo tuometinis vidaus reikalų ministras (beje, už tai nuteistas ir atkalėjęs). Ir pakartojo tezę apie rusų specialiąsias tarnybas, informaciją apie tai jam esą asmeniškai perdavęs Aliaksandras Lukašenka (!).

Esą 2007-aisiais, kai klausimas dėl NATO narystės veiksmų plano Gruzijai praktiškai buvo išspręstas, A.Patarkatsishvilis Baltarusijoje susitiko su Rusijos federalinės saugumo tarnybos generolais. Maskvai reikėjo sumaišties, idant sutrukdytų, ir ji ją gavo.

Teismo posėdyje gruodžio 2 dieną M.Saakashvilis pareiškė nepriimąs kaltinimų korupcija bei laikąs juos įžeidimu. Ir priminė, jog būta vienintelio atvejo, kai Pasaulio bankas publikavo knygą apie korupcijos suvaldymą, ką sugebėjo tik viena valstybė pasaulyje Gruzija.

Kitas teismo posėdis nukeltas į gruodžio 29 dieną ir dėl to, kad prie Tbilisio teismo netrūksta trečiojo prezidento šalininkų susidūrimų su teisėsaugininkais, kurie prieš juos naudoja ašarines dujas. 15 žmonių buvo sulaikę.

M.Saakashvilis irgi teisme pareiškė, jog iškęsti prieš jį taikomas nežmoniškas priemones padeda patirtis Ukrainoje, kur jis išsiugdė tvirtumą, už ką labai dėkingas ukrainiečiams.

Ryšium su Ukraina. Ukrainiečių savanorio Pavelo Kashchuko su šešiais bendražygiais lapkričio 23-ąją ne pirmo neįleido į Gruziją palaikyti M.Saakashvilio. Gruzinų spaecialios tarnybos lapkričio 20 dieną irgi ne pirmus deportavo ukrainiečius žmogaus teisų gynėjus Verą Iastrebovą ir Pavelą Lisyanskį, planavusius trečiojo Gruzijos prezidento paramos piketus.

Kitą dieną savanoris „Facebooke“ parašė esąs suglumintas „Imedi“ (to paties) reportažo neįleidimo tema. Televizijos kanalas jį pavadino patyrusiu M.Saakashvilio grupuotės (opozicinės partijos „Nacionalinis judėjimas? – A.S) kariniu ekspertu, siekiančiu destabilizuoti situaciją ne tik Gruzijoje, bet ir visame pasaulyje bei surengti karinį perversmą.

Reportažas priminė Kremliaus televizinio ruporo „Russia Today“ stilių.

P.Kashchukas yra ukrainiečių snaiperius treniruojantis karinis instruktorius, yra treniravęs ir gruzinų legiono Ukrainoje karius. Atviruose šatiniuose esama ir informacijos, jog jo įsteigta „Combat UA“ yra karinė organizacija, pašaukta pagelbėti ukrainiečių specialiosmis tarnyboms.

Gruzijos parlamento deputatas nuo valdančiosios partijos „Gruzijos svajonė“ Gia Volskis yra viešai pareiškęs, kad P.Kashchukas dirba M.Saakashvilio „Nacionaliniam judėjimui“ Gruzijos destabilizacijos plano realizavimo reikalu. Dėl to paties – ir kitų ukrainiečių vizitai į Gruziją. Esą visi jie nėra Gruzijos draugai.

M.Saakashvilis išlieka Ukrainos ir Gruzijos santykių faktoriumi.

Lapkričio 23 dieną Tbilisyje surengta „Rožių revoliucijos“ 18-osioms metinėms skirta akcija. Vakare dvi žmonių grandinės palankiai signalizuojant automobiliams pražygiavo centriniu Rustavelio prospektu parlamento link, policija buvo priversta laikinai nutraukti eismą. Greta plakatų, vėliavų kai kurie dalyviai rankose laikė rožes kaip 18-os metų senumo įvykių simbolį.

2003-ųjų lapkričio 23 dieną praėjus trims savaitėms po parlamento rinkimų ir jų rezultatų nepripažinusios M.Saakashvilio vadovaujamos opozicijos protestų atsistatydino tuometinis Gruzijos  prezidentas Eduardas Shevardnadzė. Priešprieša tada vyko be prievartos, todėl ir pavadinta „Rožių revoliucija“, daugelis protestų akcijų dalyvių nešėsi į jas šias gėles.

Gruzinų politologas Gia Khukhashvilis dabartinę kaltinamąją bazę trečiam Gruzijos prezidentui laiko silpna, ypač kai prokurorai dokumentuotus, loginius argumentus neretai mėgina keisti politiniais pareiškimais.

M.Saakashvilis nėra sąžinės kalinys, jam prezidentaujant būta visko, ne vien reformų. Vis dėlto ir dabartinės valdžios politinis suinteresuotumas akivaizdus, todėl trečią Gruzijos prezidentą tenka laikyti politiniu kaliniu.

Pasak politologo, nėra socialinių tyrimų, kiek pasitiki ir kiek nepasitiki gruzinai teismu prieš M.Saakashvilį. Trečiojo prezidento klausimu visuomenė pasikirsčiusi į tris grupes – maždaug po lygią gruzinų dalį įsitikinę kategoriškai priešingai; jog M.Saakashvilis pasodintas teisingai arba kalinamas neteisingai.

Gi didžiausia trečia grupė susirūpinusi kitomis problemomis – ji nepasitiki dabartine valdžia, bet ir nenori trečiojo prezidento valdymo laikų grįžimo.

Politinė situacija apskritai painoka, M.Saakashvilis kažkuriuo momentu painiava veikiausiai bandys pasinaudoti ir žengs aštrų žingsnį, bet kokį, G.Khukhashvilis teigia nežinąs.

Apibendrinant gal ne nuodėmė pasikartoti teze pirmo teksto („Mikheilas Saakashvilis kaip Ukrainos ir Gruzijos santykių faktorius“) ją papildžius. Sudėtingas M.Saakashvilio grįžimas tėvynėn nepaisant nieko dabartinei Gruzijos valdžiai yra testas – sugebės pasielgti civilizuotai, nesugebės, skiriasi nuo autoritarinės Rusijos, nesiskiria.

Net jei valdančioji „Gruzijos svajonė“ M.Saakashvilio pakęsti negali.

Prezidentaudamas tegul ir su perlenkimais jis suvaldė korupcijos bei kriminalo siautėjimą. Kaip bevertintume trečią Gruzijos prezidentą, jo laikais dominavo ne skandalų, bet reformų tema – ir dabartinė Gruzijos valdžia seniausiai (pavyzdžiui, prezidento interviu rusų televizijos kanalui „Doždj“ 2017-ųjų spalio 15 dieną) pripažino, jog M.Saakashvilio valdymo laikais šalyje sukurta valstybinė infrastruktūra, efektyviai dirbusi ir tebedirbanti visuomenės labui.

M.Saakashvilio prezidentavimo laikotarpiu (2004-2013) šalies BVP vienam gyventojui išaugo 4,5 karto – nuo 920 iki 4200 dolerių.

Gruzijos ateičiai nebus nieko gero, jei pasitvirtins Tbilisio universiteto profesoriaus Iljos Georgijaus Nodios dabartinės valdžios įvertinimas: Gruzijos valdžia mėgina „gerai atrodyti“ Vašingtono ir Briuselio akyse, bet tai nereiškia, kad iš tiesų yra ištikima demokratinėms vertybėms. Būtų ypač grėsminga, jei Gruzijoje atsitraukimo nuo demokratijos ženklų daugėtų.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online