G-6Z6YWBKSCF

Karo nuojauta

Karo šauklė paprastai yra retorika. Tai apie ją: ir todėl, kad artėja metų sandūra, o nemažai karinių ekspertų rusų puolimą prieš Ukrainą laiko požiūriu lokalizuoja sausiu-vasariu, kuomet žiemos įšalas netrukdys judėti šarvuotai sunkiajai karinei technikai.

Primintina, jog rusai kaip ir pavasarį vėl koncentravo apie 100 tūkstančių kariškių netoli Ukrainos sienos ir nesileidžia į kalbas dėl jų atitraukimo.

Vokiečių dieraštis „Bild“ gruodžio 4-osios numeryje remdamasis šaltiniu NATO, susipažinusius su Vakarų žvalgybų duomenimis, nurodė, jog rusai 2022 metų pradžioje planuoja karinę invaziją į Ukrainą trimis bangomis.

Puolimo tikslas – užimti du trečdalius Ukrainos teritorijos, įskaitant sostinę Kijevą.

Pasak dienraščio, apie planuojamą ataką žinoma nuo spalio vidurio, kai Amerikos centrinė žvalgybos valdyba perėmė rusų kariškių pranešimus. Pagal juos Vladimiras Putinas planuoja atakai panaudoti 175 tūkstančius karių, bet galutinai dar neapsisprendė, akyvuoti ar ne planą.

Pirmas šią naujieną šiaip jau dar gruodžio 4 dienos rytą pranešė „The Washington Post“, „Bild“ sukonkretino Kremliaus planuojamos operacijos detales.

Žinia išprovokavo (pagal analogiją su į laviną virstančios (tiksliau, jau virtusios) sniego gniūžtės ritimąsi) naratyvų bangą, kuris „tebesirita“.

Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficiali atstovė Marija Zacharova gruodžio 14 dieną komentare rusų verslo dienraščiui „Kommersant“ „Bild“ ir „The Washington Post“ pateiktos informacijos (iš tiesų ne tik jų – apie tai rašė ir klausimą analizavo praktiškai visa tarptautinė spauda) tema pareiškė, jog Amerika specialiai kelia įtampą aplink Ukrainą ir tuo pat metu atsakomybę dėl to meta Rusijai.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis interviu italų dienraščiui „La Repubblica“ gruodžio 13-ąją nurodė, jog po Rusijos ir Amerikos prezidentų derybų (įvyko gruodžio 7 dieną formaliai JAV prezidento Joe Bideno iniciatyva) rusai pajėgų nuo jo šalies sienos neatitraukė. Dar daugiau, radosi papildoma įtampos erdvė Azovo jūroje, kai Maskva kontroliuoja ir kitų šalių laivybai „aklai“ uždarė 70 proc. jos akvatorijos.

Nors visa demokratinio pasaulio politinė klasė – pradedant JAV prezidentu, Jungtinės Karalystės (JK) ministru pirmininku Borisu Johnsonu ir baigiant Europos Sąjungos (ES) diplomatijos vadovu Josephu Boreliu – pastarosiomis savaitėmis kaip užsukta ir kone kasdien kartoja, jog agresijos prieš Ukrainą atveju Maskva sumokės neįtikėtiną, jai gal net nepakeliamą kainą.

Pavyzdžiui, Amerikos kongreso užsienio reikalų komiteto narys senatorius demokratas nuo Konektikuto valstijos Chrisas Murphy CNN sekmadieninėje programoje „Valstybės savijauta“ (12 05) pareiškė, jog agresijos atveju Ukraina Rusijai gali tapti antru Afganistanu, o jų, Kongreso narių, darbas esąs būti potencialios atakuojamosios diplomatiniais, politiniais ir kariniais partneriais.

Europos Komisijos (EK) prezidentė Ursula von der Leyen grodžio 15 dieną: „ES nori gerų santykių su Maskva, bet Rusijos agresyvių veiksmų Ukrainoje atveju pasirengusi beprecedentėms priemonėms.“

Iš Vakarų sklindančius naratyvus tinkamai apibendrina Lenkijos užsienio reikalų ministro Zbigniewo Rau pareiškimas gruodžio 14-ąją, jog ES kaip ir visa euroatlantinė bendruomenė įtampos mažinimo aplink Ukrainą turi siekti Rusijos atgrasymo keliu.

Rusijos prezidentas irgi turi ką kartoti. Irgi gruodžio 14 dieną telefonu pasikalbėjęs iš pradžių su  NATO nepriklausiančios Suomijos prezidentu Sauliu Niinistö, paskui įtakingos Aljanso narės Prancūzijos vadovu Emmanueliu Macronu, V.Putinas nurodė abiem pareiškęs (ne pirmą kartą) apie būtinumą nedelsiant ir neatidėliojant pradėti tarptautines derybas dėl garantijų, kad NATO nebesiplės į rytus ir kad su Rusija besiribojančios valstybėse, pirmiausia Ukrainoje, nebus dislokuoti jai pavojų kelianti ginkluotė.

Temai plėtojantis paaiškėjo, jog rusiškoje pastarųjų savaičių įvykių intepretacijoje problema – ne tik Ukraina. Naujasis Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Sergejus Riabkovas interviu naujienų agentūrai „Novosti“ gruodžio 13-ąją nurodė, jog NATO ir Amerikai nesuteikus Maskvai garantijų nedislokuoti naujos ginkluotės visoje Europoje, Rusija pasirengusi ginkluotam bei  techniniam atsakui.

Estijos prezidentas Alaras Karisas televizijos ERR interneto puslapiui gruodžio 10 dieną nurodė, jog telefoninio pokalbio su rytų Europos šalių NATO narių vadovais išvakarėse Amerikos prezidentas pažadėjo reikalui esant permesti į šias valstybes papildomas Aljanso pajėgas.

Ta patį, jei Maskva vis dėlto įsiverš į Ukrainą, gruodžio 13-ąją pakartojo Baltųjų rūmų spaudos sekretorė Jen Psaki.

Patys ukrainiečiai irgi imasi bekompromisės retorikos. Ukrainos gynybos ministras Oleksiius  Reznikovas komentare leidiniui „Politico“ gruodžio 14-ąją nurodė, jog po atakos prieš jo šalį Rusija pasiųs savo armiją į Europą, kad parodytų, ką gebanti. Karas ateis į visą Senąjį Žemyną.

Buvęs Ukrainos parlamento (Rados) pirmininkas Dmytro Razumkovas televizijos „Ukraina 24“ laidoje gruodžio 12 dieną sakė, jog prezidentų J.Bideno ir V.Putino derybos Maskvos agresijos galimybės nepašalino, maža to, pokalbio detalės ukrainiečiams lieka mįsle.

CNN siužete gruodžio 7-ąją citavo ukrainiečių gynybos ministrą, jog Rusija nelaimės karo prieš jo šalį, užtat rusų kareiviai konflikto atveju grįš karstuose.

Gruodžio 3 dieną publikuotame straipsnyje „Europos ateitis spręsis Ukrainije“ Vašingtono geopolitinės analizės centrui „Atlantic Council“ O.Reznikovas nurodė, jog pasaulis turi įtikinti rusus, kad atakos prieš jo šalį kaina bus per didelė.

Dar vienas gynybos ministro teiginys publikacijoje: karo atveju į Europą gelbėdamiesi nuo Maskvos agresijos plūstels nuo trijų iki penkių milijonų ukrainiečių, pabėgėlių problema bus tik viena iš daugelio, su kuriomis susidurs Senojo Žemyno bendruomenė.

Pasak Ukrainos partijos „Galia ir garbė“ lyderio, buvusio šalies Saugumo tarnybos vadovo Ihorio Smeshko, Rusija savo karinę mašiną laiko kovinėje parengtyje, ja tarsi pasaga „gaubia“ Ukrainą –  įvykdyti visi reikiami kariniai mokymai, neabejotinai parengti įsiveržimo planai. Todėl Vakarai galėtų reikšmingiau pagelbėti Ukrainai stiprinti savo gynybines galias.

Daugelis analitikų į aktualią retorinę apyvartą susigrąžino formuluotę „rytų frontas“, kuria nesinaudojo nuo Šaltojo karo pabaigos praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje.

Buvęs NATO generalinio seketoriaus pavaduotojas 2012-2016 metais Alexanderis Vershbow Kijevo saugumo forumo ir „Atlantic Council“ virtualioje diskusijoje nurodė, jog V.Putinas gali imtis ribotos agresijos prieš Ukrainą, siekdamas išvengti masyvaus NATO atsakymo.

Europos parlamento depustatas nuo Estijos Riho Terrasas „Delfi“ laidoje pareiškė manąs, jog Rusijos prezidentas neišleis galimybės pulti Ukrainą, nepaisydamas jokių sankcijų.

Politiko vertinimu, laikas kaip tik tinkamas, kai Prancūzijos laukia prezidento rinkimai, Vokietijoje ką tik pasikeitė kancleris, o Amerikos prezidentas stipriai nepasirodė (tikriausiai trurėtas galvoje pokalbis su Rusijos kolega gruodžio 7-ąją – A.S.).

Pasak europarlamentaro, Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008 metais buvo galima numatyti bent prieš pusmetį. Nors agresija prieš Ukrainą 2014-aisiais iš pradžių atrodė kaip kažkas nerealaus, vis dėlto pirmus pasirengimo jai požymius buvo galima nurodyti jau 2013 metų gruodį.

Tada nepadaryta nieko, jokios prevencijos banaliai nebuvo. Kas trukdo Kremliui nebandyti pakartoti?

Ypač kai Maskvos tikslas nesiriboja vadinamuoju artimuoju užsieniu. Rusijos valdančioji klasė siekia performuoti saugumo architektūrą visoje Europoje tokiu būdu, kad Maskva galėtų daryti poveikį kaimynėms bei disponuotų nuo Vakarų demokratijų skiriančia buferine zona, kai, pavyzdžiui, Baltijos valstybėse nebūtų jokio NATO nei Amerikos karinio dalyvavimo.

Štai tokia labai kieta ir labai bekompromisė retorika vos per gerą gruodžio savaitę. Ir tai tik pars pro toto.

Kita vertus, tarptautinė reitingų agentūra „Fitch“ palyginti aukšto skolinimosi reitingo BBB patvirtinimu Rusijai gruodžio 4 dieną davė suprasti netikinti, jog įtampa Ukrainos ir Rusijos pasienyje išvirs į visavertį kąrą. Agentūros analitikai tik nurodė, kad rusų kariuomenės telkimas prie Ukrainos didina geopolitines ir sankcijines grėsmes.

Ir rusų ekonomistas Vladislavas Inozamcevas gana kategoriškai sako, jog įsiveržimo į Ukrainą nebus, net jei Kijevas imsis kariniais metodais susigrąžinti šalies rytus (Donbasą). Daugiausia, kam Kremlius ryšis, tai stiprinti separatistų karines pajėgas Ukrainos rytuose.

Aišku, V.Putiną stipriai erzina tai, kas vyksta prie Rusijos vakarinių sienų, nes jo pasaulio matyme Jaltos dvasia (1945 metų konferencijoje Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos JAV, Sovietų Sąjunga ir JK de facto įtvirtino įtakos zonų pasidalinimą) turi būti „aišku“, kas kieno. Tarkime, nemato Baltarusijoje NATO raketų, ir patenkintas.

Gi su Ukraina, Rusijos lyderio požiūriu, neaišku niekas. Todėl „savaip“ (telkdamas prie Ukrainos kariuomenę) kviečia Vakarus, pirmiausia Amerikos prezidentą, dialogui, prie to paties dar ir tikėdamasis kilstelėti savo tarptautinį svorį.

Bet kariauti Rusijai per rizikinga, ir Kremliuje tą puikiai supranta.

Vis dėlto gal kiek per viltinga.

Pastarųjų savaičių įvykių logiką galima apibendrinti ukrainiečių diplomato, buvusio pasiuntinio Amerikoje Valeriyaus Chalyaus vertinimu. Rusijos prezidento imperatyvus reikalavimas NATO nesiplėsti į rytus galų gale kelia Aljanso egzistavimo (niekas „iš šalies“ negali nurodyti, kur ir kaip plėstis) klausimą, todėl iš anksto neįvykdomas.

Kremliaus požiūriu, Ukraina yra jo teritorija, kur jis kaunasi su Vakarais, kad atitrauktų „frontą“ toliau nuo Rusijos. Nuostabu ir stebina, bet Rusija iš tiesų laiko NATO realia grėsme sau.

Todėl Ukraina turi būti pasirengusi visiems scenarijams, ypač kai sankcijų „vėzdo“ tema jau paseno, Maskva veikiausiai pasirengusi net atjugimui nuo tarptautinės atsiskaitymų sistemos SWIFT.

Beje, V.Putino ir Kinijos lyderio Xi Jinpingo virtualaus pokalbio gruodžio 15 dieną metu patvirtintas sprendimas spartinti „suverenios“ atsiskaitymų sistemos kūrimas tą patvirtina.

Ir pagaliau. Pasak V.Chalyaus, agresyviais veiksmais prieš Ukrainą V.Putinas kol kas nepasiekė nieko, priešingai, tik paskatino NATO aktyvumą rytų kryptimi – Aljansas ne tik žada, bet ir perdislokuoja pajėgas iš Vakarų į Rytų Europą.

Todėl Rusijos prezidentui reikia „rodyti raumenis“ – kad yra nepakeičiamas šalies lyderis. Naujausia istorija liudija (agresija prieš Gruziją 2008 metais ir Ukrainą 2014-aisiais), jog to galima siekti mažais pergalingais karais.

Todėl ne tik sausį-vasarį, bet gal net artimiausius keletą metų teks gyventi įtampoje.

Ir pačioje Rusijoje virš 75 proc. nevyriausybinė apklausų ir sociologinių tyrimų organizacijos „Levada Center“ apklaustų rusų nurodė neatmetą, kad įtampa Rusijos ir Ukrainos santykiuose gali peraugti į karą. Tarptautinės įtampos pabaigos nematyti.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

35 komentarų
Autorius: Voras Online