Karo žaidimai

This photograph shows a battle group vehicle park in Yelnya, Russia on 19 January (Photo: Maxar Tech/AFP via Getty Images)

Metų sandūroje čia skelbtame tekste „Karo nuojauta“ pradėta nuo konstatavimo, jog karo šauklė paprastai yra retorika. Ir vardyti tuo metu ypač gausūs potencialios Rusijos agresijos prieš Ukrainą ženklai pirmiausia Vakarų spaudoje.

Nors aplinkybės keičiasi kone kaleidoskopiškai, pagrindinis naratyvas išlieka tas pats – rusų karinė grupuotė prie Ukrainos sienos ir Baltarusijoje tik didėja.

Vis dėlto šėtonas slypi detalėse, tai apie jas, nes/kai kalbama apie potencialų karą Europos žemyne.

Amerikos korporacijos „Maxar“ sausio pabaigoje pateiktose nuotraukose iš Kosmoso matyti akivaizdus rusų karinės santalkos (pavyzdžiui, palapinės nurodo į karinių miestelių buvimą, taigi ne vien karinės technikos dislokavimą) progresas, lyginant su su sausio 19 dieną darytomis foto.

Ką ne ypač slepia ir patys rusai – naujienų agentūra TASS vasario 5 dieną citavo Rusijos gynybos ministeriją, nurodžiusią apie šturmo lėktuvų „Su-25СМ“ perdislokavimą į Baltarusijos karinius oro uostus.

Prieš tai vasario 2-ąją Ministerija informavo dislokavusi Baltarusijoje prie Bresto tolimojo veikimo (!) priešlėktuvinės gynybos sistemą „Triumf“. Iš Rusijos į Baltarusiją perskraidinti naikintuvai „Su-35“, dislokuota raketinė artilerijos sistema „Pancyrj-S“. Ir taip toliau.

Tarptautinėje viešojoje erdvėje vis kartojama, jog Rusija spartina pasirengimą plataus masto invazijai į Ukrainą, tačiau nėra aišku, ar Maskva jau apsisprendė žengti tokį žingsnį.

„Reuters“ vasario 6-ąją citavo porą anoniminių Amerikos galios struktūrų valdininkų, esą rusai prie Ukrainos sienos sutelkė 70 proc. kovinės galios, reikalingos visavertei agresijai prieš kaimynę, per porą savaičių pasienio regione taktinių batalionų grupių skaičių padidinusi nuo 60 iki 83. Dar 14 tokių grupių pakeliui į Ukrainos pasienį.

Irgi pasak „Reuters“ šaltinių, visavertė rusų karinė agresija gali pareikalauti nuo 5 tūkstančių iki 25 tūkstančių ukrainiečių kariškių gyvybių. „The Washington Рost“ anksčiau nurodė, jog Rusijos kariuomenė atakos prieš Kijevą atveju gali žūti 50 tūkstančių civilių ukrainiečių.

Karinės technikos judėjimą lauko sąlygomis užtikrinančio žemės įšalo piko tikimasi vasario 15 dieną, toks dėkingas karui būvis tęsis iki kovo pabaigos.

Rusijos opozicinis politikas (vienas iš retų likusių) Levas Schlossbergas sako turįs negerą įtarimą, jog daug žmonių Rusijoje, bet ir NATO, JAV suinteresuoti aštrinti situaciją – vieniems įkyrėjo turėti reikalų su Vladimiro Putino užsispyrimu, kiti ne tai kad veržiasi pakariauti, bet nemato kito varianto perdalinti pasaulį 20 amžiaus teritorijų „priauginimo“ stilistika.

Tokie bet kada galintys išsisprogdinti „veikimo modeliai“ bent Ukrainą daro parako statine.

Kariniai pseudomokymai, kai į Baltarusiją prigrūdama virš 70 tūkstančių rusų kariškių, iš Primorjės Sibire virš septynių tūkstančių kilometrų  genami „Su-25СМ“, rimčiausiu veidu postringaujama apie Ukrainos ataką iš Baltarusijos (iki Kijevo arčiau nei iš rytų) terodo, jog toks scenarijus (ir su kariniu žemėlapiu) Maskvoje parengtas.

Tokios štai apokaliptinės temos iki paskutinės akimirkos.

Spaudos konferencijoje vasario 2-ąją Pentagono atstovas Johnas Kirbis nurodė, jog Amerikos kariškiai seniai kartoja, jog lygia greta su Rusijos vakaruose ir Baltarusijoje telkiamų karinių grupių kovinių galimybių stiprinimu V.Putinas paskutinėmis savaitėmis didina jų materialinį-techninį aprūpinimą (logistika, palaikymas iš oro, medicininis aprūpinimas, renčiant lauko ligonines, telkiant medicininį personalą etc.).

J.Kirbio teigimu, medicininio serviso gerinimas pats savaime nebūtinai reiškia rengimąsi agresijai, todėl dera matyti bei analizuoti ištisą`informacijos mozaiką.

Vis dėlto Pentagone kaip ir prieš keletą savaičių laikomasi nuomonės, jog Rusijos prezidentas jau disponuoja pakankamu rinkiniu galimybių leistis į ataką prieš Ukrainą.

Ukrainos interneto leidinys „korrespondent.net“ vasario 1-ąją informavo apie šios šalies žvalgybos diponuojamus įrodymus, jog rusai pergrupuoja karines pajėgas separatistiniuose Donecko ir Luhansko rajonuose, stiprindamas jas snaiperių poromis bei prieštankinių raketinių kompleksų daliniais.

Bet su Rusijos gynybos ministerijos pateikiamomis žiniomis apie perdislokavimus į Baltarusiją bei aplink Ukrainą Maskva irgi „savo ruožtu“ skelbia atitraukianti dalinius nuo Ukrainos sienos į  pastovios dislokacijos vietas.

Pavyzdžiui, sausio 29 dieną Vakarų karinės apygardos (apima ir greta Ukrainos esančias Voronežo bei Kursko sritis) vadovybė nurodė baigusi planinę savo dalinių kovinę patikrą. Patikros tikslu Vakarų karinė apygarda nurodė kovinės parengties lygį, ką nerimastingame kontekste dalis spaudos palaikė rusų pajėgų atitraukimo ženklu.

Maždaug, patikrino ir gal apsiramins, tam kartui.

Dalis ekspertų siūlo tokias prielaidas vertinti rezervuotai. Pasak Kirillo Mihailowo iš analitinės grupės „Conflict Intelligence“, planinė kovingumo patikra neturi nieko bendra su tebesitęsiančiu pajėgų telkimu prie Ukrainos.

Netiki rusais ir Amerikos analitinės kompanijos CNA ekspertas Michaelis Kofmanas, į kurį kreipiasi daugelis planetos žiniasklaidos rusiško militarizmo klausimais. Jo teigimu, pranešimas apie patikros pabaigą kaip tik reiškia įtampos eskalaciją, nes nurodo į augantį rusų karinių dalinių pasirengimo lygį.

Ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis komentuodamas pranešimus apie atitraukiamas Rusijos pajėgas siūlė nepuoselėti pernelyg viltingų lūkesčių priminimu, jog praėjusių metų pavasarį Maskva dalį kariuomenės atitraukė, bet vėliau grąžino.

Tuo tarpu Baltarusijoje startavo ir dviem etapais vyks mokymai „Sąjunginis ryžtas-2022“. Pasak vasario 2 dieną paskelbto Rusijos gynybos ministerijos pranešimo, rusų ir baltarusių kariniai motorizuotų pėstininkų, tankų, kovinių mašinų, artilerijos, raketinių kompleksų daliniai šlifuos bendrą veikimą Domanovskio, Gožskio, Obuz-Lesnvskio, Bresto Osipovskio poligonuose, taip pat Baranovičių, Lunineco, Lydos Mačiuliščių kariniuose oro uostuose.

Išvardijimas terodo pratybų kaip, beje, ir Baltarusijos valstybės militarizacijos laipsnį.

Iki vasario 9 dienos mokymuose dalyvaujančios karinės grupės bus dislokuojamos visoje Baltarusijos teritorijoje svarbiausių valstybinių bei karinių objektų, valstybės sienos, oro erdvės  kontrolės reikalu.

Vasario 10-20 dienomis vyks, pavadinkime, aktyvioji mokymų fazė, kuomet dalinių uždaviniu bus išorės agresijos, terorizmo neutralizavimas bei Sąjunginės valstybės interesų apgynimas.

Vasario 20 dieną baigiasi Pekino olimpiada, nori nenori neišeina visiškai ignoruoti 2008-ųjų, kuomet rusai atakavo Gruziją irgi prasidėjus Pekino (tiesa, vasaros) olimpiadai rugpjūtį.

JAV valstybės sekretorius Antonis Blinkenas interviu „Svoboda“ (01 27) nurodė, jog stebima rusų karinių pajėgų koncentracija prie sienos su Ukraina iš pietų, rytų bei šiaurės pranoksta viską, kas buvo po 2014 metų agresijos prieš šią šalį.

Amerikai žinomi Maskvos planai padvigubinti šias pajėgas per labai trumpą laiką kaip ir destabilizuoti Ukrainą iš vidaus.

Remdamasis tuo ir ne tik, Vašingtonas glaudžioje sanglaudoje su sąjungininkais turi būti pasirengęs bet kokiam įvykių scenarijui. Kai pagrindinis klausimas – kokį kelią rinksis Rusijos prezidentas, diplomatinį bendradarbiavimą kolektyvinio saugumo įtvirtinimo reikalu ar atnaujins agresiją prieš Ukrainą.

Ir kai atsakyti tegali jis, o V.Putinas mėgsta pateikti kuo daugiau būsimų veiksmų (labai dažnai ant bei už sumaišties ribos) variantų.

Apie informacijos mozaikas bei galimybių rinkinius.

Žurnalas „The New Yorker“ 2014 metų lapkritį straipsnyje apie buvusią Vokietijos kanclerę Angelą Merkel priminė, kaip pirmame susitikime po agresijos prieš Ukrainą 2014-ųjų birželio 6 dieną Normandijoje A.Merkel su V.Putinu kalbėjo kietai, bet ir buvo pasirengusi dialogui, mėgino suprasti Rusijos prezidento logiką. Pasak pačios, kaskart, kai taip elgėsi, stebėjosi, kiek daug požiūrio variantų galima turėti klausimu, kuris jai atrodo visiškai aiškus.

Pasak A.Blinkeno, Amerika pasirengusi abiems variantams. Būtų tinkama.

Gana įdomus (kiek tai įmanoma) siužetas. Netikėta retorine papliūpa iššovė sovietinėmis bei nacionalpatriotinėmis pažiūromis garsėjantis Rusijos atsargos generolas pulkininkas Leonidas Ivašovas, sausio 31-ąją kaip „Visos Rusijos karininkų susirinkimo“ lyderis organizacijos vardu išplatinęs pranešimą, kuriame Kremlius ir V.Putinas asmeniškai tiesiai kaltinamas karo prieš Ukrainą eskalavimu, kai Ukraina yra nepriklausomas valstybė nuo 1991 metų ir turi teisę į suverenią politiką.

Todėl Rusijos katrininkai reikalauja atsisakyti nusikalstamos karo provokavimo politikos bei Rusijos prezidento atsistatydinimo, nei daugiau, nei mažiau. Kremliaus šeimininkams kuriam laikui turėjo užgniaužti kvapą.

Arba demaršą galima laikyti Kremliaus propagandinės strategijos dalimi – pikto (Kremlius) ir gero (Rusijos karininkai) policininkų tema.

Vis dėlto pervertinti Rusijos valdančiosios klasės kreatyvinių galimybių, tuo labiau jas demonizuoti irgi nereikėtų. Gali ir būti, jog atsargos generolo pulkininko demaršas – nenumatytas atvejis, „juoda gulbė“ Kremliui.

Nepaisant nieko, makabriškame žinių rinkinyje galimas ir labai nuosaikai optimistinis moralas, kad turime reikalą ne su karo nuojauta, o karo žaidimais.

Esama vis dėlto (kad ir nedidelės) vilties, jog  pastarųjų mėnesių militarinis naratyvas virsta į dar vieną tarptautinio triukšmo takelį, tęsinį „pasaulinio (ketvirto) žodžių karo“, ypač kai konfrontacijos  temų nervingas 21 amžius jau siūlė ne vieną (ko vertos batalijos dėl COVID-19…).

Kad nors labai  grėsmingas, triukšmas triukšmu ir liks, galų gale bus globalios viešosios erdvės „sugertas“.

Ypač kai proceso betarpiški dalyviai ukrainiečiai demonstruoja stebėtiną šaltakraujiškumą.

Ukrainos gynybos ministras Oleksiius Reznikovas vasario 6-ąją ne pirmą kartą nurodė, jog jo šalies karinė vadovybė disponuoja visa informacija apie rusų kariškių judesius prie Ukrainos. Nepaisant prognozių tarptautinėje viešojoje erdvėje gausybės, kariškių pareiga – išskaičiuoti visus galimus, taip pat prasčiausius scenarijus, kas ir daroma.

Taigi Ukrainos kariškiai konstatuoja – dabartinėmis aplinkybėmis realaus karo eskalacijos tikimybė tebevertinama kaip menka.

Arūnas Spraunius

 

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online