Kelintas ten Rusijos-Turkijos karas?

Jei šiandien kas paklaustų, kas yra rusai ir turkai – sąjungininkai ar priešininkai, atsakymas ne toks jau lengvas. Formaliai valstybės lyg ir skirtingose barikadų pusėse. Turkija – NATO šalis, Rusija – formaliai tokia sau „neprisijungusi“ šalis, kuriai NATO yra grėsmė nuo pat aljanso atsiradimo. O ir Turkija atsirado NATO sudėtyje iš esmės tam, kad užkirstų kelią Sovietų valstybės ekspansijai. Turkija realiai remia Azerbaidžaną tuo metu, kai rusai bent jau formaliai remia armėnus, tačiau turkai perka rusišką oro erdvės gynimo sistemą ir tuo būdu griauna NATO standartų konceptą. Rusai stato Turkijoje branduolinę jėgainę, o pieš kelias savaites abiejų valstybių tarpusavyje vadovai kalbėjo apie tai, kaip sutariant tvarkyti Siriją ir visą neramų Vidurio Rytų regioną. Sudėtinga, bet tie, kas tiria Turkijos-Rusijos santykių istoriją bei dabartį, tikrai nenuobodžiauja.

Žvelgiant į tą minėtą istoriją, galima sakyti, kad Rusija, „ieškodama“ kelio į Pietų jūras per pastaruosius kelis šimtus metų lyg ir laimėjo kažkiek „žemėlapio“, bet esminės pergalės taip ir nepasiekė. Osmanų imperija, reinkarnavus į Turkijos Respubliką niekur nedingo, ir tebestovi Rusijos kelyje. Rusijos karinę galia niekam ne paslaptis. Bet tai tik karinė galia. Šiandien abi šalys supranta, kad demografinės tendencijos yra turkų pusėje, jei jos nesikeis, po kelių dešimtmečių gyventojų skaičius susilygins. Bet ir to nereikia – jaunesnė ir darbingesnė Turkijos tauta, mažesnė ir geresnę infrastruktūrą turinti teritorija yra nepalyginamai vertesni dalykai už senstančią bekraštę Rusiją.

Visai logiška (ir ne nuodėmė), manyti, kad šalims bus (ar jau yra) dėl ko kariauti. Logiška manyti ir tai, kad karas – brangus malonumas, dažnai geriau sutarti, jei tik tai įmanoma.

Apie Rusijos eurazijinę prigimtį ir geopolitinius siekius mes žinome daug, Turkija mums dar kiek „nutolusi“, tad šiame tekste, skirtame Rusijos ir Turkijos santykiams bus apie abi, bet daugiau apie pastarąją.

Turkija, kaip ir Rusija – eurazijinė šalis. Vargu rasime kitą tokią šalį, panašią į Rusiją, kaip Turkija. Abiejų šalių teritorijomis eina Europos ir Azijos riba, abiejų šalių teritorijos didžiuma yra Azijoje, tačiau abi dalyvauja Europos politinėse, kultūrinėse, sportinėse ir kokiose tik norite kitose struktūrose. Jie ne visai europiečiai, bet ir ne Azijos fanai. Rusai – ne kinai ir ne musulmonai, turkai – ne arabai ir ne persai, vieni ir kiti turi savo individualią prigimtį ir žino esantys „vyresnieji broliai“ – didžiausi slavai ir didžiausi tiurkai, tad turi savo „artimąjį užsienį“ ir tautinio mesianizmo ideologiją. Abi praeityje „kirto langus“ į Europą karine galia, bet šiandien matosi, kad abi taip nieko iki galo ir neiškirto.

Abi siekia būti ypatingos ir reikšmingos. Turkai sako, kad šalis turi aiškiai suvokti, kad yra savarankiška ir nepriklausoma, kad gali sau leisti viską kaip didelė valstybė. Kol Europa svarsto, ar Turkija tinka Europos Sąjungai, turkai daro savo. Jei Prancūzija gali turėti „savo nuomonę“ NATO forumuose, tai kodėl jos negali turėti Turkija, kuri, pagal gyventojų skaičių yra antra pagal dydį aljanso valstybė ir NATO įsipareigojimuose niekada „nepasišiukšlino“. Jei savo globalius interesus turi britai, kodėl tokių negali turėti turkai? Jei… na, turkai mano, kad jie viską gali, bent tokai išvada seka iš jos dabartinės oficialiosios ideologijos. „Kokiame aljanse bebūtume, savo „asmeninius“ reikalus tvarkome patys – be Briuselio ar Vašingtono patarėjų“.

Žinomas Rusijos geopolitikos ideologas Duginas ilgą laiką Turkiją vadino trumpalaikiu atlantizmo inkliuzu Azijoje, bet buvo neteisus. Turkija ne tokia jau laikina. Geopolitiškai, jei Turkija nori augti (o nori!), tai erdvės augimui lengviau rasti ne Europoje, kaip bandė Osmanai, o veikiau Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje (nekalbant jau apie Vidurio Rytus), kur taip pat nelengva, nes turkai, kaip pastebėta, – ne arabai ir ne persai – jie nėra draugai nei tiems nei aniems. Kur kas įdomiau vadinama Vidurinė Azija, tačiau ten jau veržiasi kiniškasis drakonas, o ir Rusijos „ausys tebekyšo“.

Kitaip sakant, geopolitiniai dviejų eurazijinių didžiukų interesai persidengia. Dėl jų dali tekti kariauti, gali pavykti ir susitarti. Turkams malonu (rusams, nelabai), kad derybos tarp Ankaros ir Maskvos vyksta jau kaip lygus su lygiu. Santykiai labai rytietiški – asmeniniai, ir be jokių patvirtintų strateginių dokumentų. Ir, panašu< su slaptais protokolais mintyse.

Taigi, pradžiai – Pietų Kaukazas: Armėnija, Azerbaidžanas, Sakartvelas – trys šalys, kurios tebeieško savo identiteto po SSSR subyrėjimo. Žinia, kad regionas ilgus šimtmečius buvo rusų, persų ir turkų geopolitinių „ginčų“ lauku. Praeitų metų Karabacho karas pasibaigė labai svarbiu sprendimu: Armėnijos ir Azerbaidžano fronto linija de facto reiškia aiškų įtakos sferų pasidalijimą. Armėnams nebeliko jokios alternatyvos, tik remtis Rusija, kuri jau ne kartą armėnus išdavė, gi Azerbaidžanas iš esmės sutiko su pantiurkiškumu dvelkiančia formule „viena tauta – dvi valstybės“. Dvi – tai Turkija ir Azerbaidžanas. Pilkoje zonoje lieka Sakartvelas, kuriam, nepriimtam į integruotą Europą teks rinktis tarp dviejų nepatrauklių įtakos sferų. Yra sakančių, kad viskas jau nutarta kokiu nors rusų-turkų protokolu, tik kartavelai to dar nežino.

Iranas buvo armėnų sąjungininkas (nepaisant visų religinių skirtumų), ir šiuo metu jaučiasi lyg pralaimėjusi šalis, juolab, kad azerbaidžaniečiai atsiimdami teritoriją „sutrumpino“ armenų-iraniečių sieną. Pastarosiomis savaitėmis Turkijos-Irano santykiai pastebimai komplikavosi. Pasklido informacija, kad Turkijos ir Azerbaidžano kariniuose pasirengimuose dalyvauja Izraelio kariškiai, o pastarųjų akiratyje gal būt yra ne tiek Baku, kiek Teheranas. Iranas, ir taip turintis nemažai problemų, nenori dar vieno karo fronto šalies šiaurėje, bet nerimas kyla ir dėl to, kad apie ketvirtadalis Irano gyventojų gali būti laikomi etniniais azerbaidžaniečiais. Turkijos ir Azerbaidžano sėkmės istorija gali ir čia sukelti neprognozuojamus politinius procesus.

Lygiai prieš 450 metų, t.y. 1571-siais įvykusiame Lepanto mūšyje Osmanų laivynas patyrė pralaimėjimą prieš jungtines europiečių-krikščionių pajėgas. Po šios katastrofos Osmanai iš esmės prarado dominuojančią padėtį Viduržemio jūroje. Šiandien Turkija įgyvendina vadinamą „mėlynosios tėvynės“ projektą, kurio tikslas tapti dominuojančia jūrų valstybe regione. Juk ir geopolitikos klasika moko, kad jūrų valstybės visada pranašesnės už kontinentines. Ir šioje vietoje Turkija „lipa ant nuospaudos“ rusams, kurie savo valstybės jūrine taip ir neįstengė paversti. Pirma nuospauda – Juodoji jūra, kuri šiandien skalauja trijų skirtingų pasaulių krantus – vakarietiško, postsovietinio ir turkiškojo. Rusai tikėjosi šeimininkauti: užvaldę Krymą jie tarytum nustūmė nuo jūros Ukrainą, tačiau Turkijos taip lengvai nustumti nepavyks, o rumunai su bulgarais jau NATO. Teks tartis, o tai nebus lengva. Turkija aiškiai pasakė, kad

Krymo aneksijos nepripažins, o ir su Ukraina jos ryšiai pastebimai gerėja. Ukraina, jei ji sutaria su Turkija, rusams labai nesimpatiškas scenarijus, nuo Ukrainos sienos iki Maskvos ne taip jau toli – beveik, kaip nuo Latvijos rytinės sienos. Libija – Turkijos interesai čia tebėra nuo Osmanų valstybės laikų, Rusijos, nuo SSSR strateginės partnerystės su buvusiu diktatoriumi. Kol kas čia trapus susitarimas, nors šalys formaliai palaiko priešiškas puses. Kipras. Vieno jaučio odos neužteks aprašyti, kaip čia kertasi ir derinasi interesai.

Grįžkime į sausumą. Sirija. Turkijos interesas kiek suprantamesnis, kurdai ir pietinės sienos saugumas (panašu, kad šiandien tai nesaugiausia NATO siena), ko ieško rusai?… ilga istorija, bet savaip labai įdomi. Čia daugiau sutariama nei pykstamasi, nors, tiesa, 2015 metais turkai numušė Su-24, pažeidusį šalies oro erdvę… Toliau jau minėta daugiausiai tiurkiškai kalbanti Vidurinė Azija, kuri ir vilioja, bet ir kelia baimę dėl savo neprognozuojamos ateities. Turkai čia atsargūs, rusai irgi darosi vos atsargesni. Su Afganistano talibais kol kas bent vizualiai geriau sekasi rusams, bet… gal tai tik optinė apgaulė.

Bet ar visa tai kartais neprimena valstybių, kurios, jausdamos esą stipresnės už kaimynes, dalijosi regioną su slaptaisiais protokolais… o paskui tapo žiauriausio karo pirmaplaniais aktoriais.

Tad kelintas čia tas karas bus?

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online