Kinija – kaip SSSR 2.0

MUTIANNYU, BEIJING, CHINA, AUG,28, 2016: Famous ancient Great Wall of China monument with walking tourists people. China architecture holidays tours travel tourism. Chinese sightseeing point tours

Prieš 30 metų šalis, vadinusi save respublikų sąjunga, baigė savo formalų egzistavimą. Istorikai pasakytų, kad valstybė gyvavo trumpai, ir gyvavo taip todėl, kad pagal daugelį parametrų buvo ydingas politinis darinys, galiausiai ji labiau pakenkė žmonių civilizacijai nei vedė ją į progresą. Politikai pasakys, kad ta valstybė buvo istorijos pamoka – taip elgtis nereikia, nereikia kurti ir tokių ar panašių valstybių.

Tačiau žemiškoji civilizacija tikrai nėra gabi politikos mokslams. Atrodo, kad SSSR „pamokas“ teks pakartoti, nes ta SSSR taip jau visai be pėdsakų ir nedingo. Liko tai, ką vadiname post-sovietiniu mentalitetu, liko neužmiršta ir tos valstybės ideologija, kuri (visai ne taip, kaip mums atrodo) nemirė ir… rengiasi pasaulio užkariavimo triumfui. Pasaulis, kuriame istorija turėjo baigtis ir įsivyrauti vadinamoji liberali demokratija, virsta pasauliu, kuriame nugali „laukinės“ prekyvietės cinizmas.

Supratote, kalbu apie Kiniją, kurią patys išauginome, patikėję, kad alternatyvos demokratijai nėra, kad jei šalis vystosi ir turtėja, ji būtinai turi demokratėti. Bet… Teko ne kartą lankytis šioje šalyje, teko bendrauti ir oponuoti tos šalies pareigūnams bei visai ideologijai. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad turime naują mirusios sovietinės valstybės versiją.

Tie, kurie rašė knygas apie tai, kad tik demokratija bei žmogaus teisių pagrindu sutvarkyta ekonomika gali atnešti laimė kiekvienam pasaulio piliečiui, turi pripažinti, kad (jau beveik) didžiausia pasaulio ekonomika yra bene ilgiausiai gyvenanti diktatūra. SSSR savo veiksmus dar dangstė pasaulinės proletariato valdžios ideologija. Ši – visai nesidangsto. Taip jau nutinka, kad šalis, turėjusi būti visiems gerasis didysis paslaugusis hegemonas, tampa įtartina ir… nebemylima. Meilė Kinijai virsta Kinijos baime – nubaus, paniekins, paliks…

Kinijos santykiuose su pasauliu, kaip pastebėsite, daug sovietinio palikimo, tačiau jos hibridinio karo filosofija siekia antikos laikus. Tikriausiai nieko nenustebins, kad ji kildinama iš garsiojo Sun Tzu veikalo „Karo menas“. Didysis karo filosofas rašė, kad pats geriausia karas yra toks, kokio neprisireikia. Visas politines problemas geriausia išspręsti nekarinėmis priemonėmis. Tik paskui, jei dar reikia, tai…

Savo hibridinio karo doktriną Kinija vadina „Trimis karo metodais“ arba, pažodžiui, trimis taktikomis

三种战法    San zhong zhan fa

O tie trys metodai yra teisinis karas, psichologinis karas ir karas už viešąją nuomonę. Doktrina, beje, visai oficiali, patvirtinta dar 2003 metais.

Šiandien Kinija yra ne koks mitas, o pasaulio realybė. Dėl to didele dalimi patys esame kalti. Turime ekonomikos augimo hormonais ir kitu dopingu užaugintą XXI amžiaus ekonomikos milžiną su XX amžiaus sovietiniu mąstymu. Daug jos vidaus politikos bruožų artimi SSSR – marksistiškai suprantama visuomenės struktūra, sovietinio stiliaus tautinė politika ir supratimas apie tai, kad visuomenės laimę apsprendžia valstybės kontroliuojamas ekonominės gerovės lygis. Beje, atkreipkite dėmesį. Dauguma vadinamo plataus vartojimo prekių jūsų namuose pagaminta nedemokratinėse arba silpnos demokratijos šalyse. Ar tai nesako, kad nėra teisinga dogma, jog tik demokratija, rinka ir žmogaus teisės gali sukurti ekonominę gerovę. Bent jau mūsų gerovę nebūtinai kuria pasaulio demokratija.

Ilgą laiką manėme, kad toks Kinijos augimas atrodė mums naudingas, nenaudinga veikiau pernelyg kaltinti Kiniją dėl žmogaus teisių, geopolitinių ambicijų. Iš esmės Kinijos Liaudies Respublikos pastatymas į Kinijos Respublikos (dab. Taivano) vietą aštuntajame dešimtmetyje buvo komunistinio perversmo pripažinimas.

Kinija (vadinamoji Kinijos Liaudies Respublika) siekia ir daugiau pripažinimų. Tame tarpe siekia revizuoti, denonsuoti ar vienašališkai keisti sutartis dėl sienų jūroje ir sausumoje, o po vienašališkų pakeitimų „pasiimti“ tai, dėl ko nuspręsta. Pakanka paminėti pastarojo meto incidentus su Indija (kur siena tarp šalių nėra galutinai nustatyta ir delimituota) ar Pietų Kinijos jūros salas kurios iš „bendro naudojimo“ tapo kiniškomis. Salos Pietų Kinijos jūroje pervadinamos kiniškais vardais ir jie įtraukiami į žemėlapius, reikalaujant, kad būtent kiniški vardai atsirastų ir internetinės paieškos sistemose. Čia ne šiaip sau – Pietų Kinijos jūra šiandien „plaukia“ apie trečdalis pasaulio prekybos. Oficialiai jau pervardinta apie 80 salų. Kuriamos ir naujos istorijos versijos apie vadinamąsias istorines ar etnines kinų žemes. Tai labai panašu į sovietines pasakas apie, tarkime, dabartinio Karaliaučiaus krašto vadinimą istorine rusų žeme.

Mes, gyvenę sovietinėje valstybėje, žinome, kaip galima „perdirbti“ istoriją, okupaciją vadinant revoliuciją, o žudynes – klasių kovos teisingumo triumfu. Dabartinis Kinijos istorijos naratyvas – svarbiausios personos yra Leninas, Mao ir Xi. (avantiūrizmas terorizmas ir hegemonizmas).

Akivaizdus ankstesnių sutarčių nesilaikymo pavyzdys – Honkongas. Turėjęs tapti originalios politikos „viena valstybė – dvi sistemos“ pavyzdžiu, jis tapo pavyzdžiu politikos „ viena valstybė – viena diktatūra“. Ekspansijos sausumoje auka gali tapti mažytis Bhutanas (neturintis net milijono gyventojų), jo pasienyje jau yra sukarinti kaimai. Gali būti, kad aneksija prasidės nuo draugystės ir savitarpio pagalbos sutarties. Kaip anais laikais.

Reikia pripažinti, kad Kinijai pavyko draugystės ir ekonominės pagalbos sutartimis įkalinti nemažą pasaulio dalį. Kinija padeda, stato, skolina, o paskui skolas atsiima… paversdamos šalis, ypač mažesnes savo vasalais. Sovietai dar vaidindamo, kad stato kokį nors Afrikos socializmą. Kinija nieko nebevaidina.

Panašiai kaip SSSR laikais naudojama vadinamoji „dešros taktika“. Kinija daro geopolitines niekšybes, bet ne tokias, dėl ko reiktų griauti visą Pasaulio tvarką. Tad visokie ten bhutanai gali būti aukojami, pažeriant kokią nors naują „susirūpinimų“ tiradą. Tibetas jau paaukotas, uigūrų likimas, panašu taip pat.

Kinijos gulagai – archipelagas yra ne tik vakarinėje dalyje, nors čia jos didžiausias. Formaliose atskaitose sakoma, kad 0,1 procento gyventojų yra kaliniai, tačiau realiai gali būti gal dešimt kartų daugiau. Kalėjimai dažnai visai nevadinami kalėjimais.

Kinija suvokia pasaulį kaip vartojimo interesų kovos lauką, elgiasi ciniškai, provokuodami ir kitus ciniškai elgtis. Ciniškoje elgsenoje ji jaučiasi pranašesnė – jos gamyboje ir prekyboje nėra vertybinės (moralės ir žmogaus teisių) dimensijos. Kinijos idealas – santykinai ribotų interesų žmonės, norintys „padoriai gyventi“, bet nedalyvauti politikos klausimų sprendime. BRICS pasaulis (didelių neturtingų šalių dominuojamas pasaulis) būtų artimas Kinijos idealui.

Psichologinio karo frontuose Kinijos laimėjimai taip pat akivaizdūs. Pasaulis apimtas baimės, kad neklausyti Kinijos yra kažkas labai … nesveiko. Kinija mus gali nubausti. Kinija kitiems (ypač kaimynams) duos „saldainiuką“, tad jausimės nuskriausti vaikai. Kinija nori ne karinio, o… mokslinio bendradarbiavimo… Bet ar mokslinis kultūrinis bendradarbiavimas yra moralus su Kinija, jei nemoralus su Šiaurės Korėja ar Rusija?

Vieta, kur Kinija pralaimi, karas už viešąją nuomonę. Anais laikais mylinčių Sovietų Sąjungą pasaulyje buvo gal net daugiau, nei šiandien yra nuoširdžiai mylinčių Kiniją.

Galiausiai, klausimas, ką daryti?

Šiandien sunku Kinijai sudaryti ekonominę konkurenciją. Ji mielai kovos ekonominę konkurencinę kovą ir turi daug šansų laimėti. Tad JAV ar ES bandymai pasiūlyti kokią ekonominės pagalbos besivystančiam pasauliui alternatyvą, nebus sėkmingi. Kinijos silpnumas, tačiau, yra jos pačios susikurtame pasaulio suvokime, jos imperiniame mąstyme, jos (ne)moralėje, žmogiškame faktoriuje. Kinija silpna tose srityse, kurių nesupranta arba supranta dogmatiškai.

Norint su ja kovoti reikia jai primesti kovą, kokios ji nesitiki (Nota bene: „dainuojančios revoliucijos“ ir 1990 metų Lietuvos veikimas buvo toks, kokiam SSSR iš esmės nebuvo pasiruošusi). Tad reikia žinoti, ko ji nesitiki ir kokios kovos nenori. Generalinis patarimas – elgtis netipiškai (bet be nereikalingos bravūros).  Lietuva istorijoje didesnę laimę patyrė kai darė kažką savaip, o ne prisitaikė prie įvykių tėkmės (1940 – buvo bandymas kaip nors prisitaikyti 1990 – bandymas kaip nors pakeisti). Taivano, Tibeto, … klausimai jai yra skausmingi, nes neveikia jų scenarijus

Visada atrodo, kad didelio reikia bijoti, kad didieji rašo darbotvarkę. Tačiau ar tikrai rašo? Darbotvarkę turime rašyti mes. Sutikite, kad nė viena iš dabartinių didžiųjų valstybių jos nerašė – nė vienai XX amžius nebuvo išsvajotos laimės amžius.

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online