Kodėl atsakomybė už piliečių saugumą turėtų tapti lemiamu veiksniu Baltarusijos demokratinėms jėgoms?

sputnik.by

Nuo 2021 metų pavasario Minsko valdžia demonstruoja energingą veiklumą, rengdama naują Baltarusijos Konstitucijos redakciją. Kovo mėnesį A. Lukašenkos įsaku buvo sukurta Konstitucinė komisija, o nuo rudens prie prezidento administracijos sudaryta speciali darbo grupė dirbo prie projekto baigimo ir „tobulinimo“. Artimiausiu metu valdžia žada viešam svarstymui pateikti jau parengtą Konstitucijos projektą. Taip pat žinoma, kad sprendimas patvirtinti naująją Konstituciją bus priimtas nacionaliniame referendume, paskelbtame ne vėliau kaip 2022 metų vasario pabaigoje.

2021 metų lapkričio pabaigoje demokratinių jėgų atstovai ragino piliečius atvykti į referendumą ir sugadinti biuletenius, kad jie būtų pripažinti negaliojančiais. Jie aiškino, kad tokiu būdu nori parodyti masinį Baltarusijos piliečių nesutikimą su Lukašenkos režimo veiksmais ir taip reikalauti teisėtumo bei sudaryti sąlygas surengti sąžiningus rinkimus. Cichanovskajos būstinės atstovai ir kai kurie ekspertai tokį formatą laiko optimaliausiu sprendimu. Be kita ko, jų argumentacijoje reikėtų išskirti keletą postulatų. Teigiama, kad istorijoje nėra pavyzdžių, kai boikotas ką nors lėmė. Kartu pažymima, kad būtina išnaudoti bet kokią galimybę išreikšti savo nuomonę, nes dalyvavimas referendume nereikš jo legitimizavimo. Taip pat teisingai pažymima, kad raginimai protestuoti dabartinėje situacijoje yra visiškai neįmanomi. Taip pat kalbama apie tai, kad realų vaizdą leis atsekti platforma „Golos“ (“Голос”).

Vis dėlto, tai, kas pateikiama kaip saugus būdas pasakyti režimui „ne“, atrodo yra strateginė klaida, o kai kuriais atžvilgiais ir  neatsakingumo apraiška. Norint įvertinti visą problemos mastą, būtina įvertinti patį balsavimo faktą, jo organizavimą demokratinių jėgų kvietimų dalyvauti kontekste, taip pat opoziciškai režimo atžvilgiu  nusiteikusių žmonių saugumo laipsnį.

Konstitucijos simbolika ankstesnių jos pokyčių kontekste 

Apskritai, konstitucija yra valdžios ir piliečių visuomeninės sutarties įkūnijimas. Tačiau dabartinės Baltarusijos kontekste verta atkreipti dėmesį į kai kurių niuansų svarbą. Priminsime, kad šalies konstitucija buvo priimta 1994 metais, dar prieš Lukašenką išrenkant prezidentu. Visi vėlesni jos pakeitimai buvo padaryti surengus referendumus. Tačiau nė vienas iš jų, pradedant nuo 1995 metų gegužės mėnesio referendumo, negali būti laikomas sąžiningu piliečių valios išreiškimo pavyzdžiu. Taip pat reikėtų sutikti su buvusio Baltarusijos Konstitucinio Teismo teisėjo Michailo Pastuchovo nuomone, kad 1995 metų gegužės mėnesio referendumas buvo teisiškai niekinis, nes valstybinės kalbos ir simbolių klausimų iškėlimas buvo tiesioginis konstitucijos ir daugelio pagrindinių įstatymų pažeidimas. Be to, verta prisiminti, kad  1995 metų balandį tiesiog pačiame parlamento pastate jėgos struktūrų pareigūnai sumušė devyniolika opozicijos deputatų, protestavusių prieš referendumo paskelbimą. Būtent todėl svarbu sekti A. Lukašenkos valdžios evoliuciją ne nuo 1996 metų lapkritį vykusio referendumo dėl Konstitucijos, kai buvo visiškai sugriauta valdžių padalijimo sistema, o būtent nuo pirmojo referendumo 1995 metais. Tuo pačiu 1996 metų referendumo kontekstas turėtų būti siejamas su tarpininko vaidmenį atlikusiais pirmaisiais Rusijos asmenimis, atvykusiais į Minską padėti išspręsti konstitucinę krizę, sukeltą prezidento ir parlamento konfrontacijos, o iš tikrųjų prisidėjusiais prie trukdančių įgyvendinti Lukašenkos ketinimus stiprinti savo valdžią kliūčių pašalinimo. Verta paklausti, ko mus moko šis ekskursas į istoriją?

Pirma, Lukašenka savo politinių oponentų atžvilgiu visada laikėsi jėgos pozicijos, o jo griežta reakcija į įvykius šalyje po 2020 m. rugpjūčio nėra naujiena. Priešingai, tai tik pabrėžia jo prisitaikymą prie konkrečios situacijos, atsižvelgiant į turimas galimybes ir išteklius.

Antra, tikėtis iš Rusijos tarpininkės ar bent neutralios stebėtojos vaidmens visada bus neteisinga, nes Rusijos politinis elitas visada turės savų interesų Baltarusijoje. Tai buvo būdinga tiek sąlyginai demokratiškiems Jelcino laikams, tiek ir dabartinei Putino Rusijai, kuri viduje yra autoritarinė ir agresyviai ambicinga užsienio politikos arenoje.

Trečia, naujoji konstitucija  Lukašenkai yra nauja performatuota visuomenės sutartis.

Didžiąja dalimi vienos ar kitos jos nuostatos turinys šiuo metu yra antraeilis jos kūrimo proceso atžvilgiu. Formaliai nuo pat pradžių iki šių dienų ji buvo kontroliuojama iš prezidento administracijos, o dirbti prie jos galėjo tik dabartinei valdžiai lojalūs asmenys. Tokia konstitucija „saviems” a priori neturi visuomenės pasitikėjimo mandato. Todėl valdžiai svarbus masinio dalyvavimo rinkimų apylinkėse klausimas. Demokratinių jėgų raginimai tik prisideda prie masiškumo didinimo, nes skatina protesto elektoratą ateiti į rinkimų apylinkes. Taigi režimui net nereikės dėti papildomų pastangų masiškumo sukūrimui. Ir dar, visi supranta, kad opozicijai trūksta  bet kokių galimybių daryti įtaką balsų skaičiavimo skaidrumui ir sąžiningumui. Apskritai režimui nelabai rūpi, koks procentas „už“ galutinai bus paskelbtas – 55, 67 ar 82. Pagrindinė oficialaus rezultato paskelbimo frazė bus: „Ačiū, kad dalyvavote, bet mūsų vis tiek daugiau nei jūsų“. Taip nutiko ir anksčiau daugelyje rinkimų ir referendumų, taip bus ir dabar.

Balsavimo organizavimas ir rinkėjų saugumas

Pagal konstituciją Baltarusijoje balsavimas yra slaptas. Tačiau Baltarusijos visuomenei kaip balsų skaičiavimo mechanizmas siūloma platforma „Golos“. Verta prisiminti jos darbo principą. Po 2020 metų rugpjūčio mėnesio rinkimų piliečiai per pokalbių robotus į „Telegram“ ir „Viber“ siuntė savo biuletenių nuotraukas. Nepaisant to, kad jos kūrėjai kalba apie patikimą šifruotų duomenų apsaugą, periodiškai pasirodo informacija apie įsilaužimą į jos duomenų bazę, taip pat yra informacijos apie valdžios bandymus blokuoti platformą ir panaudoti netikrą svetainę  siekiant identifikuoti protestuojantį elektoratą. Be to platformos vartotojas neturi jokios prieigos prie savo duomenų, ir dar pati platforma saugo duomenis, kuriuos režimas gali nesunkiai panaudoti kaip prisipažinimo pareiškimus, siekdamas susidorojimo su savo oponentais. Todėl kyla logiškas klausimas, kiek „Golos“ ir panašios platformos gali užtikrinti asmens duomenų apsaugą? Be kūrėjų patikinimų, kurie remiasi jų garbės žodžiu, kad tai absoliučiai saugu, tokių garantijų nėra. Taip pat nėra informacijos apie kokį nors nepriklausomą šios platformos saugumo lygio vertinimą ar auditą.

Šiuo atžvilgiu taip pat verta dar kartą paliesti Lukašenkos režimo prisitaikymo klausimą. Verta pabrėžti, kad protestai po 2020 m. „rinkimų“ dažnai vadinami Telegram revoliucija, nes piliečiai savo veiksmus derino „Telegram“ kanalais. Ir čia iš karto iškyla trys tarpusavyje susijusios problemos. Pirma, įsigyti SIM kortelę mobiliajam ryšiui Baltarusijoje galima tik pateikus pasą. Kitaip tariant, valstybė turi galimybę nustatyti bet kurio Baltarusijos mobiliojo telefono numerio savininko tapatybę. Telefono numeris duomenų bazėje reikš, kad jo savininko identifikavimas – technologijų klausimas, nereikalaujantis nei laiko, nei pastangų. Antra, jei jėgos struktūrų pareigūnai turi prieigą prie piliečių mobiliojo ryšio priemonių, jie turi galimybę sekti jų komunikaciją ir registracijas. Trečia, teisės aktų ir norminių teisės aktų pakeitimai leido režimui padidinti spaudimą pilietinei visuomenei, nes ekstremistine pripažintos medžiagos platinimas, saugojimas, taip pat ekstremistiniais ištekliais pripažintų išteklių prenumeravimas piliečiui gali grėsti baudžiamąja atsakomybe, nes tokie asmenys bus kvalifikuojami kaip „ekstremistinio darinio dalyviai“. To teisinis pagrindas yra 2021 m. spalio 12 d. priimtas Vyriausybės nutarimas „Dėl kovos su ekstremizmu ir nacizmo reabilitacija priemonių“, taip pat Baudžiamojo kodekso 361.1. straipsnis, kuriame kalbama apie raginimus imtis veiksmų, kuriais siekiama pakenkti Baltarusijos Respublikos išoriniam saugumui, taip pat medžiagos su tokiais raginimais platinimą. Šiuo metu ekstremistiniais pripažintų „Telegram“ kanalų ir pokalbių skaičius viršija 200, o jų sąrašas nuolat atnaujinamas. Taigi Lukašenkos režimas saugo informacinę erdvę, naudodamasis galimybe keisti ir taikyti teisės normas, kad ir kokios absurdiškos jos atrodytų. Tai siejama su Baltarusijos jėgos struktūrų darbu siekiant deanonimizuoti administratorius, taip pat aktyviausius pripažintus ekstremistiniais „Telegram“ kanalų ir pokalbių prenumeratorius. Visa tai sukuria papildomą problemą piliečių saugumui, nes leidžia valstybės mašinai prireikus veikti savo aktyviausių priešininkų atžvilgiu ne tik taikliai, bet ir masiškai, siekiant paprastų gyventojų nevilties, apatijos, priėmimo ar nuolankumo.

Ar yra išeitis?

Pats režimas pripažįsta, kad visuomenė reikalauja pokyčių, ir kaip sprendimą siūlo naują konstituciją, taip išsaugant stabilumą šalyje. Tačiau jam svarbu parodyti, kad protestas pagaliau numalšintas ir situacija kontroliuojama. Norint tai padaryti, pakanka sudaryti vaizdą, kad aktyvūs ir nekalbūs Lukašenkos režimo šalininkai sudaro daugumą. Konstitucijos referendumas yra ideali scena šiam pasirodymui. Vargu ar verta abejoti tuo, kad valdžios institucijos užtikrins ir paskelbs reikiamą rezultatą. Tačiau ar verta dalyvauti biuletenių gadinimo kampanijoje, prie kurios prisidėti ragina demokratinės jėgos? Kiekvienas sau turi atsakyti pats. Tačiau atrodo, kad idėja avantiūristiška ir šiek tiek neatsakinga. Avantiūrizmas slypi tame, kad valdžios oponentai neturi realių svertų sąžiningam ir skaidriam balsų skaičiavimui užtikrinti, o neatsakingumas pasireiškia nesugebėjimu užtikrinti visiško saugumo ir neigiamų teisinių pasekmių nebuvimo nusprendusiems deklaruoti savo pasirinkimą per „Golos“ ar kitas panašias platformas. O štai vaizdelį apie masiškumą rinkimų apylinkėse bet kokiu atveju režimas gaus, papildomai neinvestuodamas į savanorišką-privalomą savo elektorato mobilizaciją. Kažkada 2015 metais Baltarusijos centrinės rinkimų komisijos vadovė Lidija Jermošina, komentuodama prezidento rinkimų rezultatus, pareiškė, kad didelį procentą balsų „prieš visus“ sukūrė suaugę mąstantys žmonės, taip išreikšdami savo nuovargį dėl dabartinės valdžios, baimę dėl ateities ir nusivylimą valstybe. Tai pasakytina ir apie tuos, kurie boikotavo rinkimus.

Panaši logika matoma ir artėjančiame referendume. Valdžia ir taip jį laimės, naudodama savo įprastus metodus, atidirbtus per ilgus metus. Režimui svarbu dar kartą pademonstruoti, kad dauguma balsavusiųjų už jį. Ir masinis protesto elektorato  aktyvumas jiems tik padės, nes esant dideliam aktyvumui lengviau įtikinti rezultatų tikrumu, nei bandyti paaiškinti, kodėl taip išpūstas atvykusiųjų balsuoti skaičius. Taigi, esant dideliam rinkėjų aktyvumui, režimas įgaus tam tikrą įtikinamą visos visuomenės viešąjį mandatą, nuolat apeliuodamas į tai, kad jo elektoratas sudaro daugumą. Masinis boikotas pademonstruos, kad dabartinei valdžiai trūksta viešojo mandato ir tai taps jai sisteminiu iššūkiu, kuriam išspręsti prireiks šiek tiek laiko. Be to, protesto elektoratui taip daug saugiau, nes nedalyvavimas rinkimuose ar referendumuose nekelia jokios teisinės atsakomybės, kitaip nei savo elektoratinių preferencijų demonstravimas per „Golos“ ar panašias platformas.

Kiryl Kascian (Кирилл Касцян)

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online