Kodėl Rusija nenori, kad būtų tvarkomi tremtinių kapai?

Dar praeitų metų pabaigoje Rusijoje buvo kalbama apie kelis absurdiškus teisminius procesus, kurių figūrantais tapo tiek Lietuvos piliečiai, tiek su jais bendravę žmonės. Esminė pastarųjų asmenų „kaltė“ yra ta, kad jie savo l…

Dar praeitų metų pabaigoje Rusijoje buvo kalbama apie kelis absurdiškus teisminius procesus, kurių figūrantais tapo tiek Lietuvos piliečiai, tiek su jais bendravę žmonės. Esminė pastarųjų asmenų „kaltė“ yra ta, kad jie savo laiku padėjo lietuviams, atvažiavusiems į Rusiją tvarkyti apleistas kapines, kur gulit ir iš Lietuvos ištremtų žmonių palaikai.
Ekspedicija, kuri pritraukė Rusijos teisėsaugos organų dėmesį, įvyko 2019 metų rugpjūčio pradžioje Permės krašte. Ją organizavo rusų visuomeninė organizacija „Memorial“, kuri rūpinasi atminties apie masines represijas išsaugojimu. Pranešama, kad ekspedicijos dalyviai tvarkė apleistas lietuvių-lenkų kapines, esančias Galiašoro kaime.
Rusijos teisėsaugos atstovai apkaltino ekspedicijos dalyvius „savavališku miško plotų pasisavinimu“. Už tai penkiems ekspedicijoje dalyvavusiems Lietuvos piliečiams, „Memorial“ Permės skyriaus vadovui ir visai organizacijai buvo išrašytos baudos, kurių bendra suma siekė 350 tūkst. rublių (5 tūkst. eurų). Pranešama, kad Rusijos policija taip pat pradėjo du ikiteisminius tyrimus.
2019 metų pabaigoje teisiamųjų suole atsidūrė Leonidas Ladanovas. Pažymima, kad jo namuose, esančiuose Velva-Baza gyvenvietėje (nuo jos iki Galiašoro kaimo yra 3 kilometrai) buvo apsistoję minėtos ekspedicijos dalyviai. Jis kaltinamas „fiktyvia užsieniečių registracija“ (pagal Rusijos įstatymus, į šią valstybę atvykstantys užsieniečiai turi registruotis, t. y. nurodyti vietą, kur jie gyvens ir pan.).  Pagal šį kaltinimą 68 metų L. Ladanovui gresia ne tik bauda, kuri gali siekti iki 500 tūkst rublių (t. y. virš 7 tūkst eurų), bet ir laisvės atėmimo bausmė iki trijų metų.
Suprantama, kad Rusijos valdžia bando pristatyti visą šią istoriją kaip turinčią kriminalinį atspalvį (miško plotų pasisavinimas ir pan.). Tačiau gana akivaizdu, jog šios istorijos šaknys yra gilesnės. Ją reikėtų vertinti kaip įspėjimą visiems tiems, kas Rusijoje siekia išsaugoti atmintį apie masines represijas, kurių aukomis tapo skirtingų tautybių žmonės. Pažymima, kad patys kaltinimai, pateikti ekspedicijos dalyviams, yra gana absurdiški ir nepagrįsti. Beje, Lietuvos piliečiams, kuriems buvo skirtos baudos, pavyko apskusti minėtą sprendimą teisme. Kudymkaro miesto teismas, kuriame buvo nagrinėjamas skundas, baudas galiausiai panaikino, pripažinęs, jog nėra įrodytos aplinkybės, dėl kurių šios baudos buvo skirtos.
Nenori matyti „Misijos Sibiras“
Visa ši istorija verčia prisiminti ir aplinkybes, kurios nutraukė lietuviško projekto „Misija Sibiras“ ekspedicijas į Rusiją. Tai nutiko dar 2018 metų vasarą.
Pirmiausiai galima priminti, kad „Misija Sibiras“ užgimė 2005 metais, o pirma atitinkama ekspediciją įvyko jau 2006. Oficialiame projekto tinklalapyje nurodoma, jog „ekspedicijos tikslas – sutvarkyti mūsų tautiečių trėmimų vietas, apleistas kapines, pastatyti atminimo simbolius, lietuviškomis kryždirbystės tradicijomis puoštus kryžius, žuvusiems lietuviams atminti“. Verta paminėti, jog nuo pačių pirmų ekspedicijų „Misija Sibiras“ be didesnių problemų vykdavo į Rusiją – prie tremtinių palaidojimo vietų, tačiau, kaip ir minėta, 2018 metais ši istorija nutrūko. Tų metų vasarą Rusijos ambasada Vilniuje atsisakė išduoti „Misijos…“ dalyviams vizas.
Būtina paminėti, jog ambasada turėjo savų argumentų. Oficialiai toks žingsnis pateiktas kaip atsakymas į tai, jog Lietuva „sugriežtino savo poziciją dėl Rusijos memorialinės veiklos Lietuvos teritorijoje“. Kalba eina apie Rusijos ambasados veiklą, susijusią su sovietinės kariuomenės karių kapų, esančių Lietuvos teritorijoje, tvarkymu. Ambasada kaltino Lietuvą ir tuo, kad ji nenori dirbti prie dvišalio susitarimo „dėl karių kapų“. Čia pirmiausiai reikėtų paminėti, jog tokio susitarimo poreikio iš esmės nėra. Niekas nedraudė ir nedraudžia Rusijos ambasadai rūpintis karių kapais – Lietuvoje šią veiklą reglamentuoja Lietuvos Kultūros ministerijos patvirtintos „Užsienio valstybėms reikšmingo nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkymo taisyklės“. Naujausią jų redakcija kaip tik buvo priimta 2018 metų birželio pabaigoje.
Kita vertus, panašu, kad būtent „Taisyklės…“ ambasadai ir užkliuvo. Pirmiausiai, jos iš esmės draudžiama memorialinėse vietose, nesuderinus su atitinkamomis Lietuvos institucijomis, statyti naujus paminklus ir monumentus. Taip pat leidžiama atstatyti senus, avarinės būklės paminklus, tačiau juose negalima naudoti Lietuvoje draudžiamos sovietinės ir nacistinės simbolikos. Galima numanyti, jog Rusijos ambasada pamatė atnaujintose taisyklėse kliūtį skleisti savo propaguojama istorinį naratyvą Lietuvoje per vadinamąją atminties politiką, realizuojama per sovietinio paveldo objektų tvarkymą. Vizų neišdavimas „Misija Sibiras“ dalyviams anuomet galima vertinti tiek kaip kerštą, tiek kaip bandymą daryti atitinkamą politinį spaudimą Lietuvai.
Būtina paminėti, jog vizos „Misija Sibiras“ ekspedicijai nebuvo išduotos ir 2019 metais. Vietoje Rusijos ekspedicijos dalyviai dabar važinėja į Kazachstaną, kur sovietmečių irgi buvo tremiami lietuviai. Astanai tremtinių kapaviečių tvarkymas nekliūna.
Tačiau atsikratyti nuolatinių „Misija Sibiras“ vizitų Maskva galėjo ir dėl kitų priežasčių. Jeigu ši prielaida teisinga, tai galima sakyti, jog 2018 metais tiesiog buvo pamatyta galimybė tai padaryti.
Rusijos istorinės atminties ypatumai
XX amžiaus istorija yra tas laukas, kur Kremlius vis dar aktyviai kovoja. Būtent šiame kontekste reikėtų vertinti tiek situacija su Permės „Memorialu“, tiek su sprendimų daugiau nebeįleisti „Misija Sibiras“ ekspedicijų į Rusiją. Čia yra ne vien politinis kerštas Lietuvos valstybei, bet ir siekis formuoti tą istorijos paveikslą, kuris yra parankus Maskvai.
Nesunku pastebėti, jog XX amžiaus istorijos interpretavime Kremlius aktyviai grįžta prie esminių sovietinių naratyvų. Net galima pasakyti, jog Maskva šiandien savotiškai eina dar toliau. Kartais yra prisimenami net gana egzotiški – ankstyvieji – sovietiniai naratyvai. Kaip pavyzdį galima paminėti kiek netikėta Maskvos bandymą suversti kaltę dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios Lenkijai (ir atitinkamai sumenkinti istorinę Molotovo-Ribentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų reikšmę). Būtent tokio pobūdžio teiginius galima buvo aptikti Kremliaus propagandos pasakojimuose praeitais metais, kai buvo minimas šio karo pradžios 80-metis. Kitaip sakant, grįžtama prie to, ką savo notoje Lenkijos ambasadoriui Maskvoje Waclawui Grzybowskiui rašė tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas 1939 metų rugsėjo 17 dieną.
Galima pastebėti, jog dabartinė Rusijos valdžia siekia savotiškai reabilituoti Staliną ir jo darbus. Čia galima pateikti net kelias prielaidas, kodėl tai yra daroma. Pirmiausiai, Stalinas yra susijęs su Didžiojo Tėvynės karo istorija (taip Rusijoje vadinamas 1941-1945 metų Antrojo Pasaulinio karo periodas, prasidėjęs po to, kai nacių Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą). Šis karas yra įsitvirtinęs masinėje Rusijos visuomenės sąmonėje kaip pagrindinis XX amžiaus įvykis. Būtent tas istorinis periodas dažnai išnaudojamas ir šiuolaikinėje Rusijos propagandoje, su tuo susijęs ir dabartinis Pergalės ir jos minėjimo gegužės 9 dieną kultas, kurį Maskva aktyviai palaiko ir kultivuoja.
Stalinas taip pat neretai pateikimas ir kaip ryžtingo politiko modelis, „tvirtos rankos“ simbolis. Dabartinėje autoritarinėje Rusijoje jo valdymo stilistikos pateisinimas ar net išaukštinimas irgi yra suprantamas. Galiausiai, ir Vladimiro Putino įvaizdis grindžiamas ta pačia „tvirta ranka“, vienvaldyste, sprendimų priėmimo ryžtingumu ir pan.
Tačiau istorijoje bei istorinėje atmintyje egzistuoja ir dalykai, kurie kelia gerajam istoriniam Stalino įvaizdžiui didžiausias problemas. Pirmiausiai – tai masinės represijos Sovietų Sąjungoje. Tiek informacija, tiek materialūs paminklai, liudijantys apie jas tampa problema ir Kremliaus propagandiniams naratyvams – tiek pasakoms apie tai, kaip Baltijos šalys „savo noru“ jungėsi prie Sovietų Sąjungos, tiek teiginiams apie lygybę, brolybę ir tautų draugystę sovietmečiu.
Atrodytų, jog žinių apie masines represijas yra pakankamai daug, kad šis istorinis faktas negalėtų būti ištrintas iš žmonių atminties. Tačiau panašu, kad Kremlius turi čia ilgalaikį planą. Galiausiai, akcentuojant vienus dalykus (industrializaciją ir „skanų plombyrą“ sovietmečių) ir neakcentuojant kitus (agresyvi, ekspansinė politika, masinės represijos) galima pasiekti, kad visuomenėje galiausiai susiformuos geidžiamas atitinkamo istorinio periodo matymas – su pasiekimais bei be represijų.
Visame šiame kontekste suprantama, jog Rusijos valdžia norėtų, kad tremtinių ir politinių kalinių kapus kuo greičiau pasiglemžtų miškai ir pelkės, kad atmintis apie juos išgaruotų net tuose kraštuose, kuriuose jiems ne savo valia teko atsidurti, kur jie bandė išgyventi ir pradėti savo gyvenimą iš naujo. Todėl nei „Misija Sibiras“, nei vietinio „Memorialo“ veikla nėra Rusijoje pageidaujami, nes kapinių sutvarkymas ir atminties ženklų įrengimas primena apie represijas, apie skausmingą (pirmiausiai – pačios Rusijos) istoriją bei neleidžia teigti, jog Stalinas buvo tiesiog „geras vadybininkas“, besirūpinantis šviesia Sovietų Sąjungos ateitimi.
Viktor Denisenko

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online