Kodėl Vladimiras Putinas nevyksta į Baltijos šalis?

Iš tiesų, kodėl, juk geografiškai ypač artimos kaimynės? Kita vertus, Rusijos prezidentas iš Rytų bei Vidurio Europos šalių 2006 metų vasario-kovo sandūroje lankėsi tik Vengrijoje ir Čekijoje. Na, dar Ukrainoje prie preziden…

Iš tiesų, kodėl, juk geografiškai ypač artimos kaimynės?
Kita vertus, Rusijos prezidentas iš Rytų bei Vidurio Europos šalių 2006 metų vasario-kovo sandūroje lankėsi tik Vengrijoje ir Čekijoje. Na, dar Ukrainoje prie prezidento Viktoro Janukovyčiaus 2012-ųjų liepą. Berods, viskas.
Savotiškas yra Čekijos precedentas, kurios vyriausybėje visada buvo Kremliaus simpatikų, tarp kurių net milijardierius premjeras Andrejus Babišas, sovietmečių spėjęs padirbėti KGB čekiškai versijai ŠtB. Niujorke gyvenantis rašytojas (beje, kilimo iš Rygos) Aleksandras Genis Čekijos atvejį vadina ypatingu išskirdamas aplinkybę, kad čekams rusų kultūra visada atrodė aukštuma, į kurią dera lygiuotis (ryšku, pavyzdžiui, Karelo Čapeko raštuose). Rusai šia prasme Čekijoje laikomi vyresniaisiais broliais.
A.Genis prisimena savo kelionę į radijo „Svoboda“ redakciją Prahoje 1995-aisiais, kur, nors visi tebeprisiminė sovietų brutaliai numalšintą 1968-ųjų „Prahos pavasarį“, jį vežiojęs taksistas ne tik kalbėjo su juo rusiškai, bet ir visą kelionę deklamavo jam Aleksandro Puškino „Eugenijų Oneginą“. Pietetas rusų kultūrai Čekijoje ypač jaučiamas.
Reikalai su Čekija drmatiškai pasikeitė, kai Praha balandį iš šalies išsiuntė 18 rusų diplomatų, kuriuos laiko slaptais agentais. Maskva reagavo tradiciškai nuožmiai ir personomis non grata paskelbė 20 Čekijos ambasados Maskvoje darbuotojų. Išvykti buvo priversti praktiškai visi atstovybės politinio skyriaus darbuotojai, dirbti liko penki diplomatai. Maskva tuo neapsiribojo ir Čekiją kartu su Amerika paskelbė nedraugiška valstybe.
Todėl jei 2006 metais į Čekiją V.Putinas dar važiavo, dabar toks vizitas jau nebeįmanomas.
Su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu Rusijos prezidentas susitiko 2019 metų gruodžio 9-ąją (protokolas susitikimui skyrė 45 minutes) konfliktą Ukrainoje pašauktame reguliuoti „Normandijos ketverto“ (Prancūzija, Ukraina, Vokietija, Rusija) susitikime Paryžiuje. Viskas.
Ukrainiečių publicisto Vitalijaus Portnikovo vertinimu, nuo V.Zelenskio prezidentavimo pradžios praėjus praėjus dviem su puse metų galima daryti išvadą, jog iki išrinkimo prezidentu politika nesidomėjęs bei Rusijos agresijos prieš jo šalį priežasčių kaip reikiant nesiaiškinęs, jau išrinktas ilgai susitikimo su V.Putinu siekęs V.Zelenskis galėjo tikėti: karas Ukrainos rytuose tęsiasi ne dėl Kremliaus žūtbūtinio intereso grąžinti Ukrainą į Maskvos geopolitinę orbitą, o kad V.Putinui kažkas kažko neišaiškino, kažkas iš karo pelnosi etc. Kad susitikus galima susitarti dėl sprendimo „kažkur viduryje“.
Panašu, iliuzija išsisklaidė (vis tiek atviras klausimas, kiek galutinai) po kovo-balandžio, kai rusai permetė prie sienos su Ukraina 110 tūkstančių karinę grupuotę.
Pasak V.Portnikovo, V.Putinas po susitikimo Paryžiuje gana greitai pakeitė nuomonę apie Ukrainos kolegą supratęs, kad negali būti kalbos apie Kijevo kapituliaciją. O su mažiau Rusijos prezidentas nesutinka. Ir, kaip ir buvusio Ukrainos prezidento Petro Porošenkos atveju, atsisakė su prezidentu V.Zelenskiu bet kokių kontaktų. Kaip tekste dienraščiui „Le Figaro“ (03 26) logiškai pažymėjo Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba, Rusijos prezidentas ėmė laukti valdžios pasikeitimo Kijeve, nes V.Putinas gyvena tikrovėje, kurioje kalbasi ne su tais, su kuriais tariamasi, o kurie paklūsta.
Atitinkamai koreguojami ir naratyvai. 2008-aisiais Bukarešto NATO viršūnių susitikime Rusijos prezidentas mėgindamas atgrasyti net nuo svarstymų apie Gruzijos ir ypač Ukrainos priėmimą į NATO įtikinėjo Aljanso šalių narių lyderius, esą Ukraina – jokia valstybė, nes rytus jai dovanojo bolševikai, vakarai – Austrijos-Vengrijos imperijos specialiųjų tarnybų veikimo rezultatas. Šių metų gegužės 14-ąją V.Putinas jau pareiškė, esą Ukraina verčiama Rusijos antipode.
Ukrainos praradimas Maskvos imperinę sąmonę traumuojuoja, iš čia dabar jau skausmingai pagiežingi Rusijos prezidento pasisakymai.
Tad pagrįsta tezė, kad tai „kiti“ posovietiniai lyderiai turi vykti į Maskvą ir ne kitaip. Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka vyksta (vien šiemet tris kartus) pas šeimininką, o ne atvirkščiai. Net ne į Rusijos sostinę, o Sočį, pavyzdžiui.
Irgi tinkamas Rusijos prezidentui patogaus algoritmo pavyzdys yra nuo 2016-ųjų valdęs buvęs Moldovos prezidentas Igoris Dodonas, kuris Maskvoje buvodavo ypač reguliariai, su Rusijos oficialiais pareigūnais derino savo užsienio politiką, net viešus pasisakymus. Užtat Vakarų kryptimi, net į kaimyninę Ukrainą nevyko niekada.
I.Dodonas siekia revanšo prieš provakarietišką prezidentę Maią Sandu priešlaikiniuose parlamento rinkimuose liepos 11-ąją. Kremlius neabejotinai atidžiai procesą stebi ir tylomis „tykoja“.
Kaip kad „tykojo“ Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano atveju, kuris vyriausybės vadovu paskirtas 2018-ųjų gegužės 8 dieną po balandžio 13-ąją prasidėjusių taikių demokratinių protestų su šūkiu „Ženk žingsnį, atmesk Seržą“ (Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas 2008-2018 m.).
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas prasidėjus pokalbiams apie paliaubas Kalnų Karabache su Rusijos prezidentu N.Pašinianą ne šiaip atsainiai vadino vadino „sorosiniu“ (užuomina investuotoją filantropą Georgą Sorosą, visame pasaulyje remiantį demokratiją ir žodžio laisvę, gi konservatorių vertinimu, vien sėjantį sumaištį). Suprantamas ėjimas apeliuoti į Rusijos prezidento kategorišką neprielankumą „demokratijos pavasariams“ kaip ir į Maskvos baimę geopolitiškai prarasti iki N.Pašiniano Maskvai „gelžbetoniškai lojalią“ Armėniją.
Lapkričio 9 dieną V. Putinas, I. Alijevas ir N. Pašinianas pasirašė bendrą pareiškimą dėl karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache. I.Alijevas ir N.Pašinianas Kremliuje susitiko ir sausio 11-ąją, niekaip negalėjo susitikti Briuselyje, Vašingtone, skrido būtent į Maskvą pokalbiui su V.Putinu.
Galima ir sakyti, jog Kalnų Karabache Maskvai pavyko viskas – Azerbaidžano rankomis „pamokytas“ N.Pašinianas, demokratinės revoliucijos paveldas nežinia kuriam laikui panaikintas, respublika grąžinta į posovietinio protektorato statusą, net jei būta atsargių bandymų iš jo vaduotis. V.Putinas „parodė“: joks rimtas klausimas posovietinėje erdvėje be jo negali būti išspręstas, be jo „moderavimo“ čia negali vykti nieko rimto.
Priešlaikiniuose parlamento rinkimuose šio birželio 20-ąją N.Pašinianas vėl gavo tautos pasitikėjimą, vis dėlto tai – detalė po jau įvykusio Kremliaus „edukacijos“ fakto.
Iš Rusijos prezidento sveikinimo Moldovos prezidentei po laimėtų rinkimų: „Tikiuosi, kad jūsų kaip valstybės vadovės veikla prisidės prie konstruktyvios santykių tarp mūsų šalių raidos, neabejotinai atitiks tikruosius Rusijos ir Moldovos tautų interesus.“ Iš V.Putino sveikinimo N.Pašinianui (2019-ųjų sausio 14 diena): Tikiuosi, mūsų dialogas bei konstruktyvus bendras darbas toliau stiprins Rusijos-Armėnijos sąjunginius ryšius, taip pat skatins integracinius procesus Eurazijos erdvėje, kas atliepia mūsų broliškų tautų interesus.“
Atmetus privalomus diplomatinius-stilistinius niuansus, „broliškų“ tautų lyderiams pasiųstas tas pats pranešimas, Rusijos prezidentas „pagal galimybes“ taiko tą patį metodą visiems posovietinės erdvės lyderiams. Nebūtinai pavyksta (Ukrainos atvejis), atitinkamai ir kitoks Maskvos elgesys su posovietinės erdvės politikais, kurie „nederina“ veiksmų su V.Putinu iš anksto.
Kad Lietuva niekada nepripažins Rusijos okupacijos Kryme ir darys viską, jog ji liautųsi, prezidentas Gitanas Nausėda nurodė sakydamas šventinę kalbą gegužės 3 dieną Varšuvos karalių rūmuose minint Abiejų Tautų Respublikos pirmos konstitucijos 230-ąsias metines. Dalyvavo Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos prezidentai.
Visi trys Baltijos šalių prezidentai paskelbė dalyvausią „Krymo platformos“ inauguraciniame susitikime rugpjūčio 23-ąją, kuris sumanytas kaip Ukrainos 30-mečio nepriklausomybės minėjimo rugpjūčio 23-24 dienomis dalis. Kijevo sugalvotas formatas pašauktas efektyvinti tarptautinės bendruomenės reakciją į Rusijos 2014 metais įvykdytą tebesitęsiančią Krymo okupaciją kaip iššūkį globaliam saugumui. Sumanytojai aktyviai siūlo šalims jungtis prie „…platformos“ kaip aikštelės, kurioje deklaruojama pagarba Ukrainos kaip ir bet kurios valstybės teritoriniam vientisumui tarptautiniu mastu pripažįstamų sienų ribose.
„Krymo platforma“ jau kurį laiką kelia įtūžį Maskvoje.
Lietuva, Latvija, Estija su JAV, Jungtine Karalyste ir Kanada pirmos pasaulyje priėmė antikoprupinius „Sergejaus Magnitskio įstatymus“. Investicinio fondo „Hermitage Capital“ auditorius S.Magnitskis Rusijos kalėjime „Matrosskaya tishina“ 2009 lapkričio 16 dieną nužudytas, nes dešimtmetį pašventė tyrimui, pašauktam atskleisti iš Rusijos biudžeto grobsčiusius pareigūnus bei siekti patraukti juos atsakomybėn. Maskva kaltųjų neišsiaiškino iki šiol.
Kol Vakarai droviai reiškia tik susirūpinimus po Gruzijos 2008-aisiais, Ukrainos 2014 metais ar rusų specialiųjų tarnybų nuodijimų ar galabijimų „kitaip“ namuose ir ne namuose, Baltijos šalys apie grėsmes atvirai ir be išsisukinėjimų perspėjo nuo pat pradžių.
Latvijos ministras pirmininkas Arturs Krišjānis Kariņšas rugsėjo 13 dieną Vokietijos interviu televizijai ARD retoriškai paklausė, kas dar turi nutikti po rusų opozcionieriaus Aleksejaus Navalno apnuodijimo, kad europiečiai įsisąmonintų, jog didžiausią grėsmę Europai bei jos vertybėms kelia būtent Rusija. Ir apibendrino, kad dera atverti pagaliau akis, Europos Sąjunga (ES) santykius su Rusija turi grįsti realistiškesniais pagrindais.
Liepos pradžioje Latvijoje bei Lietuvoje priimtas sprendimas uždrausti Kremliaus tarptautinio ruporo RT (anksčiau „Russia Today“) televizijų transliacijas dėl ryšių su ES „juodajame“ sąraše esančiu propagandininku Dmitrijumi Kiseliovu. Pastarajam taikomos sankcijos dėl reikšmingo vaidmens remiant Krymo aneksiją 2014-aisiais (Rusijos prezidento apdovanotas ordinu) bei Rusijos agresiją Ukrainos rytuose.
Baltijos šalių europarlamentarų iniciatyva 2019-aisiais suburtas europietiškos Rusijos draugų forumas, pašauktas būti alternatyva Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono doktrinai, jog būtina Rusiją greitai sugrąžinti į Europos glėbį tokią, kokia yra.
Gegužės 9-ąją Kijevo forume „Karas, kuris tęsiasi: Antrojo pasaulinio karo tragedija bei pamokos naujoje tikrovėje“ šeštoji Latvijos prezidentė Vaira Vīķe-Freiberga: šovinistinius, imperialistinius naratyvus ypač mėgstąs V.Putinas, pripažinęs, jog jį auklėjo propagandiniai filmai apie sovietinį heroizmą, panašu, įstrigo „laiko mašinoje“ ir taip ir nesugebėjo užaugti iki supratimo apie demokratijos naudą. Ir taip toliau.
Pasak Maskvos politinių technologijų centro viceprezidento Aleksejaus Makarkino, paskutinio Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo vykdytą suartėjimo su Vakarais politiką dabartinė Rusijos politinė klasė beveik vieningai laiko nesėkmių ir klaidų seka, esą per daug „lankstytis“ nebuvo reikalo, tereikėjo „ištverti“ kritusias naftos kainas.
Kremlius perėjo į tai, ką pats laiko aktyvia gynyba, jam, pavyzdžiui, atrodo, jog tai Vakarai mėgina iš Rusijos „atimti“ Ukrainą, kai Maskva sąžiningai bandė susitarti. Kai/jei bandoma atimti, reikia bandyti nors kažką „atmušti“ – su „Novorosia“ (visos pietryčių Ukrainos provincijos iki Odesos) nepavyko, „atmuštas“ bent Krymas.
Pradėjome Niujorke gyvenančiu iš Rygos kilusiu rašytoju A.Geniu. Jis „labai sėkminga“ (būtent, kabutėse) vadina V.Putino taktiką visus buvusius draugus nuosekliai versti priešais. Dabar Rusija ribojasi su valstybėmis, kur jos nekenčia, ir tai vargu ar laikytina Maskvos užsienio politikos sėkme.
Bet irgi akivaizdu, kad „apsiaustos tvirtovės“, permanentinės kovos su Vakarais geopolitinę koncepciją propaguojantis Rusijos prezidentas savo politikos nelaiko nesėkme, o veikiau duotybe, net jei tai kuo toliau, tuo labiau kenkia strateginiams Rusijos interesams.
Posovietinės erdvės „nešiojimai“ Baltijos šalims nebeaktualūs po jų sėkmingos euroatlantinės integracijos šio amžiaus pradžioje. Kai rytinė Baltija baigė jos siekti, tas kelias buvo paprastesnis, dar „neapaugęs“ jau XXI amžiaus antro dešimtmečio geopolitinėmis (V.Putino iškilimas) ir ne tik (koronavirusas) aplinkybėmis.
Bet tai nereiškia, kad baltai pamiršo sovietinio „edeno“ mentalinį paveldą kaip ir linkę pamiršti likimo seses kitas posovietines respublikas. Juk yra vieni konstruktyviausių „ES rytų partnerystės programos“ projekto stūmėjų Europoje.
Tai irgi nereiškia, kad spėjusiai laiku pasibelsti į ES ir NATO Rytų Baltijai sovietinio „edeno“ mentalinį paveldą mėginantis ir konservuoti, ir „pagal galimybes“ įvirtinti Kremlius atleis. Todėl į Rytų Baltiją V.Putinas ir nevažiuoja.
Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online