Krymo sala

Sukanka 40 metų nuo to laiko, kai Jungtinėse Valstijose buvo išleistas rusų rašytojo Vasilijaus Aksionovo romanas „Krymo sala“. Pasirodė jis Amerikoje todėl, kad autorius buvo laikomas antisovietiniu rašeiva, o pats romanas – alternatyviosios istorijos satyra, savotiška istorijos parodija. Šiandien jis galėtų atgimti naujam gyvenimui, nes turi savyje dvi nūdienės politikos aktualijas.

Pirma, ir labai suprantama – tai Krymas, kurio geopolitika ir statusas tampa vis vertingesne korta politikos žaidimuose. Antra – autoriaus išmonės dėka Krymas paverstas sala Juodojoje jūroje, sala, kurios bolševikai taip ir neįstengė užimti, sala, kurioje liko taip vadinama buržuazinė santvarka. Visai teisingai pagalvojote – taip lyg koks Sovietų Sąjungos Taivanas, likęs laisvas ir klestintis šalia nenusisekusios bolševikų valstybės, išsaugojęs neutralitetą Antrajame Pasauliniame kare ir… bet siužeto pabaigą palikime pabaigai.

„Krymas mūsų!“…, bet ne iki galo. Kaip ir Taivanas. Kalbant rimtai, Krymas visais laikais buvo svarbus geopolitinis akcentas regione ir visokie karai šiame pasaulio regione vykdavo vienaip ar kitaip keliant klausimą, o kieno gi tas Krymas ir kodėl. Pakanka pažvelgti į žemėlapį (tikrąjį), ir bus nesunku suvokti, kad net ir savo forma pusiasalis primena arba salą, arba tvirtovę, arba patogią vietą susitikti visiems Juodosios jūros pakrantės žmonėms. Priklauso nuo to, kokia ta jūra – karo arena ar taikus ežeras…

Niekam ne paslaptis, kad Krymas „mūsų“ gali būti graikams, romėnams ir bizantiečiams. Bei jų paveldėtojams. Visi jie, atskirai paėmus valdė Krymą ilgiau nei Rusija. Ką jau bekalbėti apie Krymo Chanatą, kurio kariauna pasiekdavo Maskvą, o 1571 metais ją išties gerokai nusiaubė. Krymas gali būti ir turkų, nes kelis šimtmečius buvo Osmanų strateginis forpostas prieš stiprėjančią Rusiją. Rusija aneksavo Krymą tik 1783 metais, ne taip jau ir seniai, tik šiek tiek anksčiau nei galutinai supjaustė mūsiškę Abiejų Tautų Respubliką. Tiesa XIX amžiaus viduryje po garsiojo Krymo karo rusų įtaka visoje Juodojoje jūroje buvo laikinai sumažinta, tad Krymas taip ir netapo „amžinai rusų“. Apie strateginę Krymo reikšmę pasauliniuose karuose pripašyta daug ir visko – nuo rimtos geopolitikos ir ekonomikos analizių ir Jaltos konferencijos (vieta ne šiaip sau parinkta) iki tragikomiškų rašinėlių, įskaitant anuomet garsaus „rašytojo“ kūrinį „Mažoji žemė“. Tie lemtingi 1954 metai, kai dar jaunas-nepatyręs Sovietų lyderis vardu Nikita iš vienos sovietinės respublikos perrašė pusiasalį kitai, niekas negalvojo, kad kada nors tai taps didžia politine… klaida/neklaida. Taigi, ką besakytų vienos ar kitos šalies istorikai ar patriotai, istorinis priklausomybės motyvas nėra kiek nors reikšmingas.

Kiek besimpatizuotume Krymo totoriams, tautinis motyvas sakyti „Krymas mūsų!” geopolitiniuose prioritetuose nėra sąrašo viršuje. Visuose karuose dėl Krymo vietinių gyventojų niekas ir neklausdavo, ką jie galvoja apie pusiasalio statusą. Tiesa, sovietų sistemos nusikaltimas – kolektyvinė bausmė visai tautai – reikalauja ypatingos pagarbos ir pramos Krymo totoriams, bet jų situacija šiandien, žinia, nėra patenkinama: jie yra tarytum valstybės priešai savo pačių tėvynėje.

Visai atvirai – didelėms valstybėms Krymas svarbus ne dėl spalvingos istorijos, šilto oro, saulėto paplūdimio ir totorių tautinio paveldo. Svarbus dėl geografijos. Be Krymo ir Abchazijos Rusijos Juodosios jūros pakrantė prilygo Rumunijos ir Sakartvelo kranto ilgiui, dabar, su Krymu, ji ilgiausia iš visų pakrantės šalių. Baltijos jūrą Vakarams pavyko paversti savotišku ES/NATO ežeru, rusų laivynas Baltijos jūroje nėra laisvas veikti, kaip nori, net vamzdžiams tiesti reikia leidimų. Juodojoje jūroje su Krymu Rusija vis dar gali diktuoti sąlygas, nors, regis, jos pakrantėje net trys NATO šalys. Ukraina be Krymo iš esmės jau nebėra tikra jūrų valstybė.

Tačiau ne viskas rusams taip lengva. Krymas, regis, galėtų būti perspektyvus regionas: plotas – geras trečdalis Lietuvos, ir šiek tiek mažiau gyventojų nei mūsų šalyje. Tačiau rusiško Krymo laukia ne klestėjimas, o Karaliaučiaus krašto likimas, jo gynybai reikės vis daugiau resursų.

Ukrainos ir Turkijos bendrystė vis gilėja. Turkijos dronai, laimėję azerbaidžaniečių karą prieš armėnus jau išbandyti Donbase. O jei Vakarai nenori Ukrainos ir Turkijos, kodėl gi šioms šalims nesiintegruoti savo vietinių geopolitinių interesų pagrindu. Nuo Charkovo iki Maskvos beveik tas pats kaip nuo Latvijos Daugpilio.

Nepripažinimo statusas yra ne toks jau ir nekaltas, Dėl to Krymo tenka aiškintis, galiausiai Rusijai taip ir nepavyksta Krymo pripažinimo rusišku parduoti nei kokiems kinams, nei netgi labai artimiems sąjungininkams. Krymas ne visai Rusija…. va tokis eksklavas, tokia sala.

Beje, numanau, kad nebus daug norinčių perskaityti Aksionovo „Krymo salą“. Tad pasakysiu tai, ką šiandien labai turėtų įsidėmėti taivaniečiai. Krymo salos elitui galvą apsuko „bendro likimo“ idėja, pagal kurią jie ėmė jaustis labai artimi kontinentinei Rusijai. Tiek artimi, kad galiausiai sumanė su ja susijungti… Deja, per vėlai suprato, kokią geopolitinę (o taip pat ir moralinę) klaidą padarė.

Geriau jau buvo…. sala.

Egidijus Vareikis

 

 

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

1 Komentaras
Autorius: Voras Online