Kubos šešėlis Ukrainos „problemoje“

Cuban Crisis - American drawing from the era (Public domain)

1962 metais pasaulis buvo atsidūręs ant karo slenksčio. Gal net pasaulinio. Kalbama, kad ant karo slenksčio jis yra ir dabar, ir dabar konfliktas gali kilti tarp branduolinį ginklą turinčių valstybių. Anuomet savo apogėjų buvo pasiekęs Šaltasis karas, šiandien – Šaltoji taika. Tad ar galima čia rasti kokių nors dabarties paralelių su prieš 60 metų kilusia vadinamąja Karibų krize? Manau, kad taip! Dar daugiau, galima pasiekti susitarimą, kuriame abi pusės gali jaustis ir nugalėjusios ir garbingai „išsaugoję veidą“.

Apie Karibų krizę dar bus proga pakalbėti rudenį, kai ją tikrai minės visi politiniai kalendoriai. Šiandien galima tik bendrais bruožais prisiminti, kas gi anuomet vyko.

Pasaulis išties priminė šachmatų lentą. Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, atrodė, kad SSSR valdžios koridoriuose nestigo entuziazmo pergalę kare paversti pasauline proletarine revoliucija. Susikūrusi branduolinį ginklą, šalis pajuto galimybę iš jėgos pozicijų įtakoti ir keisti Pasaulio Tvarką. Komunistų pergalės Kinijoje, Korėjoje, didėjanti komunistų įtaka Vakarų Europoje nuteikė optimistiškai, juolab, kad Vakarai atrodė gerokai sutrikę ir nevieningi.

Tačiau ne viskas buvo taip gerai. JAV sukūrė vadinamą „sulaikymo strategiją“, pasiūlė Europai Marshalo planą, neleido SSSR ir Kinijai iki galo laimėti Korėjos karo, galiausiai parodė, kad Vakarai ne taip jau ir „pabirę“ – įkūrė NATO. SSSR sulaikymo strategijos esmė iš tiesų ir buvo sulaikyti Maskvos kontroliuojamos planetos dalies plėtrą, statant gynybos linijas kuo arčiau tos teritorijos ribų. Anuomet amerikiečiams ir jų kolegoms Europoje užteko drąsos priimti į NATO Turkiją bei Vakarų Vokietiją, atsisakiusiai Marshalo plano Maskvai teko sukurti „geležinę uždangą“ Europos viduryje.

Bet ir Vakarams ėjosi ne viskas. Bene didžiausia gėda buvo tai, kad 1961 metais Vakarų Berlynas buvo atskirtas „mūro siena“, o stebėdami kas vyksta, Vakarų politikai iš esmės tik skėsčiojo rankomis. Rytų-Vakarų priešprieša tęsėsi ir kitose pasaulio dalyse, tame tarpe ir Centrinėje Amerikoje.

Šioje vietoje įdomu pažvelgti į tuometinio Sovietinės valstybės vadovo Nikitos Chruščiovo prisiminimus. Įdomu jau ir todėl, kad Karibų krizė de facto buvo sumanyta… Juodosios jūros pakrantėje.

Atmintinais 1962-siais metais Chruščiovas, kaip pats prisimena, lankėsi Bulgarijoje su taip vadinamu draugišku vizitu ir vaikštinėdamas pakrante labai pergyveno ne dėl kokių nors bulgariškų problemų, bet dėl Kubos. Apėmė jausmas, kad Kuba, taip entuziastingai nuvertusi pro-amerikietišką režimą, gali būti prarasta. Kubą reikia saugoti. Jei NATO raketos yra čia pat Bulgarijos kaimynystėje – Turkijoje – kodėl mūsų raketų nenuplukdžius į Kubą? Atsiminimų autorius nesako, ar pats taip sugalvojo, ar kas jam patarė, bet idėja pasirodė visai svarstytina.

Tų metų Kuba tebebuvo geopolitinė naujiena ne tik regione, bet ir visame pasaulyje. Kuomet Fidelis Castro užgrobė valdžią, Maskva jį mažai pažinojo. Daugiau žinojo apie Che Guevarą ir jo brolį Raulį Castro. Fidelis iki tol nebuvo komunistas, tuomet netgi vylėsi, kas pavyks susitarti su amerikiečiais. Bet šie nebuvo tokie pragmatiški, tad ir Fideliui teko suktis į Maskvą.

Amerikai Kubos metamorfozė nebuvo miela, nes iki tol Kuba buvo toks labai mielas amerikiečių vasarnamis. Ir paties nuverstojo prezidento Fulgencijo Batistos nebūtų ko labai gailėtis, jei ne faktas, kad saloje atsirado Maskvos čiuptuvas. Blogas pavyzdys regionui ir visam pasauliui. Iki šiol rusai buvo spaudžiami „atitolintos gynybos“ metodu, dabar jie patys pasirodė prie Amerikos krantų (rusų šmaikštuoliai net buvo savaip iššifravę žodžio KUBA reikšmę – Kommunisty U Beregov Ameriki). Kubą reikėjo susigrąžinti, ir tenka pripažinti, nepavyko. Bandymai atnešė veikiau gėdą nei sėkmę. Fidelis tik sustiprėjo, rado progą susidoroti su savo priešininkais. (suimta apie 100 tūkstančių ir nemažai tiesiog sunaikinta). Tai buvo dar 1961 metais, tais pačiais kai rusai sumūrijo minėtą Berlyno sieną, ir Vakarai negalėjo niekaip to sulaikyti.

Stebint Berlyną, Kubą ir Fidelio sėkmę rusams galėjo šauti mintis, kad jie stiprūs, gi JAV prezidentas silpnas, nepatyręs, dažnai klystantis. Kaip dabartinis Bidenas, su savo atminties problemomis ir Afganistano gėda. Tik amžius ne tas. O dar ir tomis Vakarų vertybėmis nebetiki net jie patys. Vakarai arti savo mirties… dar kartą bus malonu paskaityti vakarų saulėlydžio pranašystes. Išsaugosime Kubą ir pagrasinsime Amerikai!

Kaip galima suprasti iš anuometinio SSSR lyderio atsiminimų, Maskvos valdžios viršūnėse šiam sumanymui priešinosi tik Anastasas Mikojanas – senas Stalino draugas, ir, tiesą sakant, žinantis apie Kubos „kolegas“ daugiau nei kiti. Nors Mikojanas buvo senas intrigantas ir (ne paslaptis) turėjo kompromatus prieš visus valdžios „draugus“, šį kartą jis liko mažumoje.

Operacijai „Anadyr“ vadovauti pavesta gynybos ministrui Rodionui Malinovskiui. Į Kubą turėjo keliauti branduolinį ginklą nešančios raketos, galinčios skirsti iki 4000 km, taip pat kita ginkluotė – lėktuvai Mig 21 ir Il 28, tankai, priešlėktuvinė ir pakrantės gynyba. Žinoma, viskas užmaskuota „taikiais civiliniais kroviniais“. Paslapties išlaikyti nepavyko, amerikiečiai žinojo, kas atplaukė. Bet nežinojo, kaip elgtis.

Dabar jau žvelgiant į amerikiečių atsiminimus, matosi, kad panikos būta. Amerika tikrai nenorėjo karo. Pavėlavo. Jei jau neužėmė Kubos be rusų, tai su rusais bus kur kas sunkiau. Bombarduoti čia ir dabar rodėsi pernelyg rizikinga ir gėdinga. Vaizduoti, kad nieko nevyksta, nebeįmanoma.

JAV Valstybės sekretorius Dean Rusk, pakvietė pokalbiui Andriejų Gromyką ir išdėstė jam, kad apie raketas žino ir prašo jas išsivežti. Gromyka apsimetė, kad tai melas ir jokių raketų nėra, tą patį melavo ir prezidentui Kennedžiuis. Kalendoriuje buvo spalio 18 diena. Rudeniška vėsuma nesisapnavo. Amerikiečiai beveik iš viso nemiegojo. O Chruščiovo propaganda gana sėkmingai plovė pasaulio protus, sudarydama vaizdą, kad rusai gamina raketas kaip dešreles, kad jau seniai pralenkę amerikiečius. Pati SSSR valdžia žinojo, kad amerikiečiai turi daugiau branduolinių užtaisų, geresnę aviaciją ir lenkia rusus kitais techniniais parametras, tačiau tikėjosi, kad „silpnas“ Kennedi išsigąs. Neišsigando. Realiai kariaus. Ir tai nustebino rusus, jie nebuvo pasiruošę tam atvejui, kad amerikiečiai bus pasiryžę karui.

Kaip rodo prezidento kanceliarijos protokolai, buvo kalbama apie Kubos puolimą jau ne menamų sukilėlių, o JAV karinėmis pajėgomis, planuojant iki 500 antskrydžių. (Dalyvavo prezidento brolis Robertas, kuris buvo nusiteikęs veikiau prieš). Spalio 22 dieną Prezidentas paskelbė Kubos blokadą, kuri reiškė, kad joks laivas nebegalės gabenti į Kubą ginklų. Taip pat kreipėsi į visuomenė su septynių punktų pranešimu, kurių paskutinis ragino Chruščiovą pasinaudoti proga ir užkirsti kelią susinaikinimui.

Atrodo, kad tuomet SSSR vadovai pradėjo suvokti, kad karą jie pralaimės. Kariauti tektų už 11 000 kilometrų, neturint jokios ženklios karinės persvaros. Amerikiečiai žinojo, kad rusai ne tokie stiprūs, kaip dedasi, juos informavo vienas iš vertingiausių šnipų – agentas Hero – GRU pulkininkas Olegas Penkovskis. Maršalas Malinovskis patvirtino, kad amerikiečiams pakaktų dviejų dienų užimti Kubą – jiems arti, jiems visi resursai šalia. O čia ir telegrama iš Havanos. SSSR ambasadorius sakosi turįs tikrų žinių, kad amerikiečiai puls už kelių valandų, o Kubos gynyba dar neparuošta.

Dabar jau rusai rimtai išsigando. Chruščiovas prisimena, kad perdavė Kenedžiui žinią, jog sutinka išvežti iš Kubos raketas, jei amerikiečiai nepuls. Tiesa, iškėlė sąlygą, kad amerikiečiai išves raketas „Jupiter“ iš Turkijos, Vašingtonas prižadėjo…

Spalio 28 duotas įsakymas išvesti raketas. Tai netgi nebuvo suderinta su Fideliu Castro. Kaip prisimena Che Guevara, sužinojęs apie tai, Fidelis spardė sieną ir sudaužė veidrodį. Nepanoro net susitikti su SSSR ambasadoriumi. Vėliau sakė, jog buvo apgautas – manė, kad atvežtos raketos yra Maskvos dovana, kad jų „grąžinti“ nereikės…

Taigi, raketos išplaukė, amerikiečiai Kubos taip ir neužpuolė, drąsą parodžiusio prezidento po metų jau nebebuvo, valdžią prarado ir Nikita. Tokia tad istorija…

Anuometinėje Karibų krizėje išties daug panašumų į tai, kas dabar vyksta NATO pasienyje ir Ukrainoje. Nesuklydau sakydamas – Ukrainoje. Rusijos kariauna yra Kryme ir Donbase, o tai juk… Ukraina. Istorijų analogijoje betrūksta Vakarų pasiryžimo nepasiduoti. Tokio pasiryžimo, kad Maskva ne  numanytų, o patikėtų.

Diplomatijos grandai mano, kad atsiras proto rasti kažkokį gerą vardą (ar „veidą“) išsaugantį susitarimą. Bet kaip visada, ne visi pritaria proto sprendimams. Žinomas rusų geopolitikos ideologas Aleksandras Duginas panašiame kontekste mestelėjo frazę: „Jei išsitraukęs pistoletą neiššauni, tai jau savižudybė“.

Panašu, kad pistoletą bent jau viena pusė išsitraukė.

Egidijus Vareikis

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online