G-6Z6YWBKSCF

Latvija – laisvo rusiško žodžio oazė

Laikysenos Rytų, pirmiausia, be abejo, Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu prasme tarp Baltijos šalių pastaraisiais metais nusistovėjo savotiška specializacija – energingas Lietuvos iniciatyvas keliaujant į vis toliau į šiaurę „apibendrina“ dilginančiai vėsus Estijos racionalumas.

Vis dėlto veržliausia laikytina Latvijos politika rusų (ne Rusijos) atžvilgiu, ką lėmė ir objektyvios istorinės priežastys – ir 2017 metų duomenimis, apie 240 tūkstančių iš beveik 2 milijonų Latvijos gyventojų buvo nepiliečiai, absoliuti dauguma kurių – rusakalbiai.

Tikriausiai ir todėl dar prieš porą metų Latvijoje, vienintelėje iš Baltijos valstybių, veikė pilietybės suteikimo už investicijas programa, kurios kitos Baltijos sesės privengė.

Pagal apklausas, 89 proc. respektabilių planetos žmonių pageidautų turėti antrą pasą, 34 proc. yra domėjęsi galimybe jį įgyti, 80 proc. nurodo, kad dėl antros pilietybės mielai investuotų 5 proc. savo metinio atlyginimo.

Latvija paskui Ispaniją, Bulgariją, Kanadą etc buvo priėmusi sprendimą, jog penkeris metus be pertraukos Latvijos banko sąskaitoje mažiausiai 286 tūkstančių eurų turintis ir į Latvijos ekonomiką 64 6000 eurų investavęs kitos šalies pilietis galėjo tikėtis Latvijos pilietybės. Liūto dalis vadinamųjų „auksinių pasų“ turėtojų – išeiviai iš Rusijos.

Pridurtina, kad investicijų už pilietybę kontekste minėtose Ispanijoje, Bulgarijoje, Kanadoje investicijų sumos prasidėjo bent nuo 500 tūkstančių dolerių ar eurų.

Sumos dydis šiuo atveju svarbus, mat išganingoji investicinė lazda turi ir antrą jau ne tokį malonų „galą“. 2020 metų spalį irgi pilietybės už investicijas algoritmą taikiusi Kipro vyriausybė nutarė baigti nuo 2002 metų veikusią programą po to, kai Kipro laikraštis „Politis“ rugsėjį paskelbė sąrašą 141 „auksinių pasų“ (gavo juos nuo 2008 iki 2012 metų) turėtojų užsieniečių už investicijas, iš kurių net 34 neatitiko jų gavimo taisyklių ir prašymo gauti „auksinį pasą“ pateikimo momentu priklausė aukštos rizikos grupei (pavyzdžiui, galimai investavo į Kipro ekonomiką korumpuotus pinigus).

Reikšminga dalis „rizikingų“ piliečių buvo išeiviai iš Rusijos. Toks štai prieštaringas veržliai atviros politikos Rusijos ir rusų atžvilgiu kontekstas.

Vis dėlto irgi faktas, jog nepaisant nieko, rusai, taip pat (o gal net ypač) bėgantys nuo autoritatinio Vladimiro Putino režimo, mėgsta Latviją, ypač jos sostinę Rygą.

Šia prasme Lietuvos šiaurės sesei atsiveria irgi gal rizikinga, bet tarptautinės reputacijos prasme dėkinga perspektyva, kurią tinkamiausia atskleisti per konkrečius pavyzdžius.

Rugsėjo 30-ąją Rusijos Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnai kratė tiriamosios žurnalistikos leidinio „The Insider“ redaktoriaus Romano Dobrochotovo bei jo tėvų butus, po kratos apklausai išsivežė žurnalisto tėvą bei žmoną.

Pats žurnalistas tuo metu jau buvo užsienyje, nors liepą iš jo buvo paimtas pasas baudžiamojoje byloje dėl šmeižto, kurioje atsakovu yra olandų žurnalistas Van der Werffas, Kremliaus naudai skelbiantis, jog iš Amsterdamo į Kvala Lumpūrą skridusį Malaizijos oro linijų keleivinį orlaivį „Boeing 777“ danguje virš Ukrainos 2014-ųjų liepą, kai žuvo visi juo skridę 295 keleiviai ir visa įgula, numušė ne prorusiški separatistai rusiška priešlėktuvine sistema „Buk“, o Ukrainos kariškiai.

„The Insider“ parašė, kad Van der Werffas už tokios informacijos platinimą gauna pinigus iš Rusijos gynybos ministerijos, olandų žurnalistas leidinį apkaltino šmeižtu.

FSB spaudos tarnyba tą pačią rugsėjo 30 dieną paskelbė, jog R.Dobrochotovas aplenkęs pasienio punktą neteisėtai kirto Rusijos-Ukrainos sieną Voronežo srityje. Žurnalistas šį teiginį paneigė, bet patvirtino esą už tėvynės ribų, šalies, kur rezidavo, nenurodė, tik pareiškė nesirengiąs prašyti politinio prieglobsčio užsienyje. Galų gale FSB paskelbė tarptautinę R.Dobrochotovo paiešką.

„The Insider“ redaktoriaus vertinimu, paskutinio jo baudžiamojo persekiojimo tikslas – spaudžiant artimuosius prieiti prie jo telefonų bei kompiuterių ir taip išsiaiškinti jo buvimo vietą. Interviu „Svoboda“ čia aptariamą situaciją jis įvertino kaip Rusijos valdžios signalą žurnalistams, kurie tėvynėje skelbia tyrimus, jog saugiau šeimas išvežti į užsienį.

Pasak R.Dobrochotovo, Rusijoje atakuojama visa nepriklausoma žiniasklaida, todėl jis grįšiąs, kai V.Putinas nebebus Rusijos prezidentu. Tuo pat metu nurodo tęsiąs darbus nepaisant nieko – jei Kremlius tikisi jį įbauginti, daro didelę klaidą.

Apskritai gana būdinga šiuolaikiniam Rusijos režimui situacija. „The Insider“ ir leidinio vyriausiasis redaktorius ne tik Rusijoje žinomi dėl savo tyrimų, leidinys pats vienas ar bendradarbiaudamas su irgi tiriamosios žurnalistikos leidinio „Bellingcat“ komanda papasakojo ir parodė pasauliui ne tik istoriją apie numuštą Malaizijos oro linijų orlaivį, bet ir (beje,  pirmi) buvusio rusų kontržvalgybininko Sergejaus Skripalio ir jo dukters Julijos nuodijimą nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novichiok“ Jungtinės Karalystės Solsberyje, kaip rusų kariniai samdiniai iš privačios armijos „Vagner“ Maskvos naudai kariauja Sirijoje, rusų opozicijos Aleksejaus Navalno nuodijimą irgi „Novichiok“ praėjusių metų rugpjūtį. Ir taip toliau.

Kokiam autoritarui ir ypač jo galios struktūroms tokia energinga veikla patiktų… Todėl gal  nujausdamas, jog kažkada dėl profesijos bus priverstas trauktis iš tėvynės, R.Dobrochotovas su bendražygiais iš liberalios-demokratinės organizacijos „Solidarnostj“ leidinį „The Insider“ dar 2013 metais registravo Latvijoje, Rygoje.

Vienas „The Insider“ ir R.Dobrochotovo bendražygių Christas Grozevas iš „Bellingcat“ dar liepą po pirmų kratų „The Insider“ redaktoriaus butė nurodė manąs, jog R.Dobrochotovo persekiojimas gali būti pastanga „turėti įkaitą“, kad demaskuojančios publikacijos liautųsi.

Rusų tyrėjas įkaitu būti kategoriškai atsisako, tikriausiai ir todėl apdairiai nuo pat pradžių registravo savo leidinį Latvijoje.

„Lenta.ru“ yra Rusijos interneto naujienų leidinys, kurį 1999 metais įsteigė žinomas rusų interneto disidentas velionis Antonas Nosikas ir Efektyvios politikos fondas. Pasak 2010-aisiais Harvardo universiteto atlikto Rusijos blogosferos tyrimo, „Lenta.ru“ tais metais buvo labiausiai cituojamas rusų interneto leidinys. Kompanijos „comScore“ tyrimas 2013-aisiais „Lenta.ru“ skyrė 5 vietą pagal lankomumą tarp visų Europos interneto dienraščių.

2014 metais po žinomų įvykių pasikeitė principingo (taip pat Krymo aneksijos klausimu) interneto dienraščio savininkai prokremliškų struktūrų naudai, ir leidinio vyriausioji redaktorė Galina timchenko su 39 bendradarbiais paliko „Lenta.ru“, metų pabaigoje, lapkritį, pradėjusi naują žiniasklaidos projektą „Meduza“, naujienas rusų bei anglų kalbomis skelbiantį interneto leidinį, reziduojantį Rygoje.

2021-aisiais „Meduza“ kolektyvas buvo jau 21 kartą pelnęs rusų verslininko, filantropo, visuomenės veikėjo Boriso Zimino įsteigtą laisvą profesionalią žurnalistiką skatinančią premiją „Redkolegija“.

Kaip bežiūrėsi, Latvijos sostinę Rygą „atsitraukimui“ nuo pat pradžių pasirinko bent du Rusijoje įtakingi leidiniai, nes, kaip yra nurodęs prie „Lenta.ru“ ištakų stovėjęs rusų politologas Glebas Pavlovskis, Rusijos valdžiai nereikia subalansuotos, nepriklausomos žurnalistikos, reikia tik propagandinio palaikymo.

Apibendrinant galima ir konstatuoti: o gal nieko keisto? Tiesiog Latvijos atveju tradicija, istorija dera su realijomis.

Bet kuriuo atveju, kad demokratiški, europietiški rusakalbiai Lietuvos šiaurės sesėje jaučiasi neprastai, liudija praėjusių metų lapkričio 26-ąją Rygoje pristatytas rusakalbio virtualaus žurnalo „Spektr“ ir visuomenės nuomonės tyrimų centro SKDS, remiant Olandijos ir Švedijos atstovybėms, atliktas Latvijoje gyvenančių rusakalbių vertybinių nuostatų tyrimas, pašauktas nustatyti jų požiūtrį į europietiškumą.

Pasak tyrimą inicijavusio „Spektr“ vyriausiojo redaktoriaus Antono Lysenkovo (gyvena Latvijoje nuo 2008-ųjų), viešojoje erdvėje ypač 2014-2015 metais nuolat susidūrus su diskusijomis apie rusakalbių bendruomenę kaip potencialią penktą koloną, o dabar stebint aktyvias diskusijas „rusų europiečių“ tema, parūpo išsiaiškinti, kiek ji monolitiška, kaip pasiskirsto požiūriai gana margoje rusakalbių publikoje.

Apklausus visoje šalies teritorijoje gyvenančius 1100 respondentų, piliečių ir ne, nuo 18 iki 75 metų, nustatyta, kad 73 proc. jų įvairiu laipsniu pripažįsta europietiškas vertybes. Nepripažįstančių  buvo 22 proc. kategoriškai nepripažistančių tyrėjai atrado keturis.

Paklausti, su kokia teritorija save sieja, 68 proc. apklaustųjų nurodė Latviją, jos narystę Europos Sąjungoje remią pareiškė 70 proc., NATO – 32 proc. respondentų. Rusijos veiksmus Ukrainos rytuose veikiau ar pilnai remia 24 proc. rusakalbių, 39 proc. nepalaiko. 84 proc. apklaustųjų nurodė priklausantys rusų kalbos kultūrinei erdvei.

Tipiškas latviškas „rusas europietis“ yra jaunas (nuo 18 iki 34 metų) žmogus, dažniau turintis aukštąjį išsilavinimą, uždirbantis daugiau už vidurkį.

Tyrimo pristatyme A.Lysenkovas sakė nesitikėjęs aukšto 73 proc. europietiškų vertybių rėmėjų rezultato. Latvijos nacionalinės gynybos akademijos tyrėja Ieva Bērziņa kaip svarbų nurodė tyrimo išryškintą niuansą, jog nors Kremliaus propaganda nuolat akcentuoja Rusiją kaip atskirą (skirtingą nuo Vakarų) civilizaciją, pasirodo, rusakalbiams europietiškos vertybės visai priimtinos.

Gali ir būti, kad veržli politika rusakalbių atžvilgiu galų gale atsiperka.

Gi kalbant apie europietiškąjį vektorių, apsukų Rytų kryptimi mažinti nesirengia ir Latvijos valdžia. Spalio 6-ąją Kijeve susitikusi su Ujkrainos rados vicepirmininke Olena Kondratiuk, Latvijos Saeimo vicperimininkė Dagmāra Beitnere-Le Galla patikino, jog jos šalis visapusiškai rems bei dalyvaus Ukrainos inicijuotoje Kremlių ypač siutinančioje „Krymo platformoje“ (Latvijos Saeime metų pradžioje įsteigta „Platformos“ paramos grupė). Dar daugiau, Latvija planuoja surengti tarptautinę konferenciją Rusijos aneksuoto pusiasalio klausimu.

Kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje rugsėjo 22 dieną Latvijos prezidentas Egilis Levitas nurodė, jog kadangi Maskva tęsia Ukrainos karinio gąsdinimo kampaniją, tarptautinė bendruomenė tiesiog įpareigota remti tebekariaujančios šalies nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online