Mainai – naujas Rusijos pamėgtas žaidimas?

Lapkričio viduryje tarp Lietuvos ir Rusijos įvyko vadinamieji „šnipų mainai“. Rusijos pusei buvo perduoti du nuteisti kadriniai Rusijos saugumo pareigūnai – Nikolajus Filipčenko ir Sergejus Moisejenka. Mainais Maskva perdavė …

Lapkričio viduryje tarp Lietuvos ir Rusijos įvyko vadinamieji „šnipų mainai“. Rusijos pusei buvo perduoti du nuteisti kadriniai Rusijos saugumo pareigūnai – Nikolajus Filipčenko ir Sergejus Moisejenka. Mainais Maskva perdavė Lietuvai dėl šnipinėjimo nuteistus Jevgenijų Mataitį ir Arstidą Tamošaitį. Šis mainų procesas palietė ir Norvegiją. Jai buvo perduotas taip pat Rusijoje už šnipinėjimą nuteistas . Frode Bergas
Įvykusius mainus galima vertinti skirtingai. Pirmiausiai, tai yra pliusas Lietuvai, juo labiau, kad Vilnius sugebėjo pagelbėti šiuo klausimu ir Norvegijai. Kita vertus, tokio pobūdžio mainai primena ir Šaltojo karo situaciją, kai Rytų blokas ir Vakarų blokas irgi apsikeisdavo pagautais ir nuteistais šnipais. Vėlgi, šiandien mes galime pasidžiaugti, jog Lietuva jau atstovauja „Vakarų bloką“, juo labiau, kad dabartinę geopolitinę situaciją Europoje galima gana drąsiai apibūdinti kaip naują Šaltąjį karą.
Nežiūrint į visą tai, yra dar vienas aspektas, kurį vertėtų panagrinėti – ar tokio pobūdžio apsikeitimai netaps reguliariu reiškiniu, ir pirmiausiai, dėl tos priežasties, kad Rusijai tai yra patogu? Kitas iš šios prielaidos kylantis klausimas, ar Maskva nepradės specialiai „imti įkaitų“, siekiant suformuoti savo tikslams tam tikrą „mainų fondą“? O gal ji jau pradėjo tai daryti?
Perdavė svarbų liudininką
Atskleidžiant temą vertėtų kiek plačiau pakalbėti apie Rusijos ir kitų šalių mainų istorijas. Pradėti reikėtų nuo ukrainietiško aspekto. Reikšmingas apsikeitimo atvejis įvyko šių metų rugsėjo pradžioje. Tada Rusija perdavė Ukrainai grupę politinių kalinių, tarp kurių buvo 24 jūreiviai, kuriuos Maskva užgrobė 2018 metų rudenį per incidentą Kerčės įlankoje, taip pat terorizmu apkaltintas ukrainiečių režisierius Olegas Sencovas ir kiti.
Ukraina perdavė Rusijai asmenis, daugumą kurių buvo kalinami dėl tiesioginio ar netiesioginio dalyvavimo konflikte Donbaso regione. Tarp žinomiausių iš jų – valstybės išdavyste apkaltintas rusiškos naujienų agentūros „RIA Novosti“ filialo Ukrainoje vadovas Kirilas Vyšinskis.
Būtina paminėti, jog šio apsikeitimo buvo laukiama dar rugpjūčio pabaigoje, bet Maskva stabdė procesą, primigtinai reikalaudama, kad tarp asmenų, kurie bus perduoti jai, būtų ir Vladimiras Cemachas. Ko gero, galima teigti, jog tai buvo esminė viso apsikeitimo proceso figūra.
V. Cemachą Ukrainos specialiosios tarnybos užgrobė separatistų kontroliuojamoje teritorijoje ir išvežė į Kijevą 2019 metų birželį. Pažymima, kad 2014 metų vasarą jis buvo Donecko liaudies respublikos priešlėktuvinės gynybos vadas Snežno mieste. Iš esmės, V. Cemachas yra labai svarbus liudininkas, tiriant tragišką reiso MH17 katastrofą virš Donbaso 2014 metų liepos 17 dieną. Minėtas asmuo turi informacijos, kuri gali padėti atskleisti šios tragedijos aplinkybes ir Rusijos vaidmenį joje. Panašu, kad Maskva to labiausiai ir bijojo, todėl ir siekė, kad V. Cemachas būtų įtrauktas į mainus.
Faktiškai, šį raundą Kremliui pavyko laimėti. V. Cemachas buvo perduotas Maskvai kartu su kitais kaliniais. Kijevas prieš tai leido apklausti jį tyrėjams iš Nyderlandų, tačiau nežinia, ar jiems pavyko gauti iš jo reikšmingos informacijos. Pati apsikeitimo procedūra anuo metu kiek sustiprino naujojoj Ukrainos prezidento Volodimiro Zelenskio reitingus, tačiau atidavęs V. Cemachą Kijevas neteko stipraus kozirio konfrontacijoje su Rusija.
Spaudė ir Izraelį
Kalbant apie „įkaitus“ ir jų „kolekcionavimą“ reikėtų prisiminti ir dar vieną istoriją. Šių metų pavasarį Maskvos Šeremetjevo oro uoste buvo sulaikyta Izraelio pilietė Naauma Issachar. Jos bagaže buvo rasta 9,6 gramo hašišo. Šių metų spalį teismas Maskvoje už šį prasižengimą skyrė N. Issachar 7,5 metų laisvės atėmimo bausmę. Šioje, kaip atrodytų, paprastoje istorijoje yra keli svarbūs niuansai.
N. Issachar skrido per Maskvą tranzitų. Ji keliavo iš Delio į Tel Avivą. Būdama tranzito zonoje ji tiesiog negalėjo pasiekti savo bagažo, kuriame ir gulėjo narkotinė medžiaga. Tuo tarpu Maskvos teismas nuteisė N. Issachar dėl narkotikų kontrabandos.
Būtina paminėti ir tai, jog Izraelyje, į kurį skrido N. Issachar, kai kurios narkotikų rūšys yra dekriminalizuotos. Kitaip sakant, Izraelio pilietė nemanė, jog daro nusikaltimą (žinoma, tai neatleidžia nuo atsakomybės) ir neplanavo narkotikų kontrabandos į Rusiją. Tačiau manoma, kad pats sulaikymas ir vėlesnis griežtas nuosprendis yra ne tiek susiję su pačiu pažeidimu, kiek su politika.
Pažymima, kad N. Issachar likimas buvo aptarinėjamas Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanyahu ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikime rugsėjo mėnesį Sočio mieste. Yra informacijos, kad susitikime Maskva kėlė klausimą dėl galimybės apkeisti N. Issachar į Izraelyje pagal JAV užklausą dar 2015 metais sulaikytą Aleksandrą Burkovą. Nurodoma, kad pastarasis yra aukšto lygio programišius. Vašingtonas įtaria jį įsilaužymais ir kibernetinėmis atakomis, nukreiptomis prieš JAV. Yra įtarimų, jog A. Burkovas gali turėti vertingos informacijos apie Rusijos priešiškus veiksmus, nukreiptus prieš Jungtines Amerikos Valstijas kibernetinėje sferoje.
Panašu, kad Izraelis atsisakė svarstyti apsikeitimo galimybę, kas ir lėmė griežtą nuosprendį N. Issachar.
Elektroninės vizos – masalas?
Žinoma, tiek V. Cemacho išdavimą Rusijai, tiek N. Issachar areštą galima interpretuoti kaip atsitiktines ar net visiškai nesusijusias istorijas. Tačiau jeigu prielaida apie tai, jog Kremlius siekia „imti įkaitus“ ir taip formuoti fondą potencialiems apsikeitimams, yra teisinga – tada visai kitaip galima pažvelgti ir į kai kuriuos kitus Maskvos sankcionuotus procesus.
Paradoksaliai, stiprėjant naujam Šaltajam karui su Vakarais Rusija lyg tai pradeda daugiau atsiverti. Šiuo atveju kalba eina apie neseniai atsiradusią galimybę gauti nemokamą elektroninę Rusijos vizą, norint apsilankyti Kaliningrado srityje ar Sankt-Peterburge. Statistika rodo, jog gana natūraliai tokia galimybė pirmiausiai masina Baltijos šalių ir, iš dalies, Lenkijos gyventojus. Kitaip sakant, tų valstybių, kurias Maskva pati dažnai interpretuoja kaip „nedraugiškas“.
Kita vertus, pildydamas paraišką elektroniniai vizai žmogus pats suteikia informaciją apie save Rusijos pareigūnams. Ši informacija gali būti panaudojama ir atrenkant potencialius kandidatus „įkaitų paėmimui“, ar renkant potencialius objektus verbavimui. Visos šios prielaidos gali skambėti kaip sąmokslo teorija, tačiau tiek tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos siekia aktyviai veikti Baltijos šalių teritorijoje, tiek, reikalui esant, nesibodi imti įkaitų yra faktas. Todėl naivu būtų tikėtis, jog elektroninės vizos į Rusiją yra vien gerosios valios gestas ar bandymas didinant turistų srautus taisyti pašlijusią ekonominę šalies padėtį.
Žinoma, „įkaitų ėmimas“ pirmiausiai primena teroristinių grupių taktiką. Kita vertus, dabartinės Rusijos ir teroristų veiksmų sugretinimas nėra originalus atradimas. Šį palyginimą, pavyzdžiui, naudojo ir Izraelio spauda, rašydama apie šiame tekste minėtą N. Issachar istoriją.
Viktor Denisenko

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online