G-6Z6YWBKSCF

Manevrai su tolimu nusitaikymu

Ukraina vėl atsidūrė pasaulio žiniasklaidos ir diplomatinių sluoksnių dėmesio centre. Priežastis žinoma visiems – prie Ukrainos sienų išaugusi Rusijos karių koncentracija, į kurią po 2014 metų vargu ar kas nors sureaguos ramiai. Tokia didelio masto viso žemyno problema  nusipelno būti išanalizuota dalimis.

Chronologija. Lapkričio pradžioje Vakarų žiniasklaida (Washington Post, Politico, Bloomberg) pranešė apie Rusijos kariuomenės telkimą prie Ukrainos sienų. Kijeve iš pradžių ši žinia buvo vadinama dezinformacija, tačiau nuo lapkričio mėnesio trečiosios dekados pareiškimų tonas pasikeitė: oficialūs Ukrainos asmenys pareiškia, kad jų grėsmės iš Rusijos vertinimas iš esmės nesiskiria nuo amerikiečių vertinimo. Tikriausiai tam įtakos neturėjo atnaujinta Strateginės partnerystės chartija, kurią lapkričio 10 dieną pasirašė užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba ir JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas. Greičiausiai paveikė tai, kad ir Kuleba, ir prezidento biuro vadovas Andrejus Jermakas, ir gynybos ministras Oleksijus Reznikovas apie Rusijos grėsmės realybę informavo JAV, kuriose jie kurie lankėsi lapkritį.

Agresoriaus pajėgų kiekis. Dėl suprantamų priežasčių tai gana sunku nustatyti, nes Rusija vykdo didelio masto pajėgų judėjimą („Zapad-2021“ minėjo net Vladimiras Putinas), o karinio biudžeto dydis leidžia jai perkelti į europinę Rusijos Federacijos dalį gyvąją jėgą ir techniką net iš teritorijų už Uralo. Tačiau verta paminėti, kad dislokuotų prie Ukrainos sienų Rusijos karių skaičius šių metų pavasarį buvo didesnis, nei 2021 metų pabaigoje, kai kariškių skaičius neviršija 100 tūkst. Tai įspūdinga grupuotė, puikiai matoma žvalgybai, tačiau nepakankama veiksmingai invazijai į Ukrainą.  Be to, situacija skiriasi nuo 2014 m., kai Krymo užgrobimas ir karo kurstymas Donbase buvo sąlygoti netikėtumo efekto.

Vakarų reakcija. Amerikos žiniasklaida apie Rusijos karių telkimą prie Ukrainos sienų pradėjo rašyti lapkričio pradžioje, o mėnesio pabaigoje estafetę perėmė Europos televizijos ir laikraščiai. Galimas karas, vykstantis kone tiesioginiame eteryje – paprastų žmonių dėmesį patraukianti tema. Tačiau reakcija girdima ir oficialiu lygiu. Pavyzdžiui, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas pažymėjo, kad nors Aljanso saugumo garantijos Ukrainai negalioja, NATO padės jai realizuoti savo teisę į gynybą. Dėl suprantamų priežasčių, nenurodydamas detalių. Vašingtono susirūpinimas dėl to, kas vyksta, išreiškiamas nuolatinio karinio jūrų laivyno buvimo Juodojoje jūroje užtikrinimu, o tai pastebimai erzina Kremlių. Valstybės sekretorius Antony Blinkenas pabrėžė, kad Rusijos agresijos atveju JAV panaudos ekonomines priemones, kurios anksčiau nebuvo naudojamos. Vokietija šiandien yra labiau užsiėmusi „šviesoforo“ koalicijos formavimu ir „Nord Stream 2“ likimu, Prancūzija palaipsniui įsitraukia į prezidento rinkimų kampaniją, kuri įvyks 2022 m. pavasarį. Savo paramą Ukrainai išreiškė Lenkija, kurios pasienyje vyksta neramumai dėl migrantų invazijos. Apskritai Vakarai reaguoja be perdėtų emocijų, tačiau nepalieka abejonių dėl to, kad įsikiš Rusijos įsiveržimo atveju. Tai akivaizdu, kaip ir tai, kad NATO kariai karinio konflikto atveju tiesiogiai neišsilaipins ginti Ukrainos.

Ukrainos elgesys. Prezidentas Volodymyras Zelenskis, kurio rankose sutelkta visa valdžia, tvirtina, kad Ukrainos kariuomenė yra pasirengusi atremti galimą agresiją. Užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba pabrėžia būtinybę sutramdyti Rusiją trimis būdais – politiniais pareiškimais, ekonominėmis sankcijomis ir ginklų tiekimu Ukrainai. Oficialaus Kijevo diplomatiniai ryšiai yra aktyvūs, tačiau viešų pranešimų apie ginklų tiekimą nebuvo nuo spalio mėnesio (tuomet JAV pristatė ginklų ir amunicijos partiją už 60 mln. dolerių). Kuleba neseniai pabrėžė: „Ginklai mėgsta tylą“. Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovas Kirilas Budanovas pareiškė, kad Rusijos įsiveržimas galimas 2022 metų sausio – vasario mėnesiais ir gali vykti keliomis kryptimis.

Kartu reikia suprasti, kad Rusijos blauzdos per skystos, kad visiškai kontroliuotų Ukrainą, nepaisant pasaulio bendruomenės reakcijos, o Ukrainos ginkluotosios pajėgos kariauja jau aštuntus metus ir yra sukaupusios nemažą patirtį. Neseniai viename iš karinių poligonų buvo pademonstruoti „Bayraktar“ UAV ir „Javelin“ ATGM – šiandienai žinomiausi ginklai, kuriuos gali naudoti Ukrainos kariuomenė.

Vidaus politiniai veiksniai. Lapkričio pabaigoje Volodymyras Zelenskis paskelbė apie planuotą perversmą, į kurį, kaip įtariama, buvo įtrauktas turtingiausias Ukrainos pilietis Rinatas Achmetovas. Atkreipsiu dėmesį, kad Achmetovas tradiciškai kuria santykius su bet kuria Ukrainos vyriausybe, tačiau priėmus įstatymą dėl oligarchų jam priklausančių (ir gana populiarių) televizijos kanalų informacinė politika tapo nedraugiška Zelenskiui. Tyrimą dėl galimo perversmo atlieka Ukrainos Saugumo tarnyba, tačiau kol kas be reikšmingų rezultatų, išskyrus kontržvalgybos vadovo pakeitimą. Zelenskio populiarumas prezidento kadencijos ekvatoriuje yra prieštaringas: jis vis dar pats populiariausias šalies politikas, tačiau trys ketvirtadaliai jo bendrapiliečių turi geresnių kandidatų.

Papildomi veiksniai. Kremlius, padedamas „nukryžiuoto berniuko“ istorijos, dar 2014-aisiais Donbase atidirbo ukrainiečių dehumanizavimo  veiksmus. Todėl temos „Ukrainos drono nužudytas vaikas“ plėtojimas informacinėje erdvėje, kaip ir „karinių korespondentų“ pasirodymas ORDLO teritorijoje atrodė kaip galimos invazijos pranašai. Problema tapo nebe tokia aštri po Josepho Bideno ir Vladimiro Putino pokalbio telefonu.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną faktą: Vokietijoje sulėtėjo „Gazprom“ lėšomis nutiesto dujotiekio „Nord Stream 2“ paleidimas. Rusijos energetikos monopolis išleido daugiau nei 10 milijardų eurų antrojo etapo dujotiekio statybai, kuris, nepaisant tranzito šalių, gali iš esmės patenkinti Vokietijos energijos poreikius. Naujoji Vokietijos valdančiosios koalicijos sudėtis pašalino iš koalicijos susitarimo „Nord Stream 2“, tačiau vargu ar sutiks su jo paleidimu, jei įvyktų plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą.

Migrantų krizė Lietuvos ir Lenkijos pasienyje – toli gražu ne aktyviai dalijančio interviu ir pažadus Aleksandro Lukašenkos iniciatyva. Už spaudimo tūkstančiais žmonių Europos Sąjungai stovi Kremlius, ir nenoras tai matyti – rimta ES politikos Rusijos atžvilgiu nesėkmė. Nors problemos rimtumas sumažėjo, kalbėti apie visišką krizės sprendimą dar anksti.

Kremliaus interesas. Kremliaus logika darosi vis aiškesnė. Per pastaruosius kelis mėnesius iš Rusijos pasigirdo keli informaciniai signalai. Vladimiro Putino straipsnis apie tai, kad rusai ir ukrainiečiai – viena tauta. Dmitrijaus Medvedevo (šiaip ar taip, buvusio Rusijos prezidento) nuomonė, kad su Ukrainos vadovybe negalima turėti nieko bendro. Keletas viešų Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo “vanagiškų” pareiškimų Vakarų ir Ukrainos atžvilgiu. „Suverenios demokratijos“ ideologo Vladislavo Surkovo pažadas, kad Rusija plėsis.

Gruodžio 1 d.  Putinas pareiškė, kad Rusija nori garantijų, kad NATO nesiplės į rytus, nes žodiniai pažadai šiuo klausimu neveikia. Mitu apie tokius pažadus, tariamai duotus Michailui Gorbačiovui Vokietijos susivienijimo procese, Kremlius naudojasi ir šiandien. Putinas iš tikrųjų formuoja derybų su Josephu Bidenu, kurios gali įvykti 2022 m. pradžioje, darbotvarkę. Galimybė išplėtoti „Ukrainos klausimą“, tenkinant  savo interesus, sutraiškyti Ukrainą Rusijai yra nepaprastai svarbi, nes jei JAV ir NATO parodys silpnumą, Kremlius gaus prieigą prie Baltijos ir Juodosios jūros erdvės. Rusijos keliamos sąlygos gali kelti pavojų daugeliui kitų valstybių, o Baltarusijos prisijungimas šioje situacijoje gali būti vadinamas įvykusiu faktu. Putinas tarsi vaidina naują 1938-ųjų Miuncheno versiją, atlikdamas paties Hitlerio vaidmenį. Keista, kad Vakarai šios analogijos nemato.

Jevgenas MAGDA (Евген МАГДА)

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras.online