Maskva „skubina“ ir Moldovą?

Britų dienraščio „The Times“ šaltiniai Ukrainos žvalgyboje gegužės pradžioje (05 01) tikino, jog rusai turi įsiveržimo į Moldovą planą, nes Kremliuje priimtas sprendimas šią šalį užpulti.

Tai gali turėti lemtingų pasekmių – Kišiniovo nekontroliuojamo separatistinio Padniestrės anklavo pripažinimo pagal Donbaso bei Luhansko „respublikų“ pripažinimo (pradžiai) algoritmą atveju Ukraina kariniu požiūriu taptų pažeidžiamesnė.

Maskva „pakeliui“ dar ir pažeistų Moldovos teritorinį vientisumą, kas Kremliui jau – „geopolitinė rutina“.

Primintina, jog tarp Moldovos ir Ukrainos „įsispraudusi“ pasaulyje niekieno nepripažinta „Padniestrės Moldavijos Respublika“ susiformavo 1992-aisiais, kuomet ne be Rusijos „dalyvavimo“ po ginkluoto konflikto atsiskyrė nuo Moldovos. Nuo tada rusai anklave laiko karinį kontingentą, kurio karių skaičius svyruoja tarp 1500-2000.

„The Times“ pašnekovai irgi nurodė, jog Kremlius (irgi pradžiai) Padniestrei imtų gausiai tiekti ginkluotę su strategine perspektyva prisijungti anklavą prie Rusijos, pavyzdžiui, išnaudojant ir būtinai iki maištų kurstant vietinių nepasitenkinimą augančiomis kainomis Moldovoje.

Publikacijoje konstatuotas padidėjęs aktyvumas Padniestrės sostinės Tiraspolio oro uoste, kurio vienu galimų tikslų vardytas išlaipinimas (paraleliai su maištais) rusų oro desanto, kurį iš Rusijos aneksuoto Krymo pristatytų transportiniais lėktuvais „Il-76“ bei sraigtasparniais.

„The Times“ pripažino, jog jo šaltinių tezės kertasi su Vakarų žvalgybų analizėmis, pagal kurias rusai nedisponuoja deramomis galimybės skristi iš Krymo Moldovos kryptimi virš Ukrainos Odesos srities, kuri pakeliui.

Be to, masyviam ginkluotės tiekimui vis tiek reikia sausumos „koridoriaus“ per Odesos ir Mykolajivo sritis, kurių rusams atmušti iš Ukrainos kategoriškai nepavyksta ir bent kiek apžvelgiamoje ateityje nepavyks, jei apskritai įmanoma.

Ukrainos gynybos ministerijos Centrinės žvalgybos valdybos viršininkas generolas majoras Kyrylo Budanovas jau po britų dienraščio publikacijos gegužės 3-ąją nurodė, jog Padniestrė didelės grėsmės Ukrainai nekelia, nes gyvuoja geopolitiškai šizofreniškame būvyje – nors Maskva anklavą kontroliuoja, fiziškai jo pasiekti negali.

Nebent Padniestrė kaip visą regioną galįs destabilizuoti faktorius.

Vis dėlto naratyvų apie galbūt Maskvos vykdysimą operaciją netrūko ir netrūksta. Kaip nurodė kariniai analitikai Jackas Watlingas bei Nickas Reynoldsas iš Londono Jungtinio Karališkojo gynybos operacijų tyrimų instituto, jos iniciatoriai galėjo siekti atitraukti dalį Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nuo fronto prietryčiuose, sabotuoti Kišiniovo integracijos į demokratinio pasaulio struktūras kursą bei gąsdinti Vakarus „argumentu“, jog parama Ukrainai ginklais bei pinigais gresia virsti regionine krize, pavyzdžiui, Balkanuose.

Dūmų be ugnies nebūna, anot žinomo posakio. Kalboms apie Maskvos operaciją Padniestrėje bei Moldovoje pagrindo bei peno teikė keletas gana platų rezonansą sukėlusių kol kas nepersonifikuotų, bet demonstratyvių teroristinių „judesių“.

Balandžio 25-ąją (sekmadienį, nedarbo dieną) neidentifikuoti asmenys iš granatasvaidžių apšaudė „Padniestrės saugumo ministerijos“ Tiraspolyje pastatą. Kitos dienos rytą (6:40 ir 7:05) nugriaudėję  sprogimai išvertė rusų radiją transliavusius radijo centro bokštus. Paskui sprogimai „persikėlė“ į Tiraspolio oro uostą.

Balandžio 27-osios rytą, pasak „saugumo ministerijos“ pareiškimo, iš Ukrainos pusės apšaudytas Padniestrės Kolbasnos kaimas, kuriame yra didžiausias Europoje šaudmenų bei sprogmenų sandėlys. Sprogmenys (skirtingais duomenimis, nuo 19 tūkstančių iki 21,5 tūkstančio tonų) čia suvežti po sovietinių dalinių išvedimo iš rytų Europos, kai buvo paleista Varšuvos sutarties karinė organizacija. Didžiosios dalies naudojimo laikas pasibaigęs, todėl jie negali būti naudojami nei transportuojami.

Padniestrės „užsienio reikalų ministras“ Vitalijus Ignatjevas po incidentų Rusijos valstybinei televizijai „Rossia-24“ skelbė apie Ukrainos pėdsaką.

Interviu rusų naujienų agentūrai „Interfax“ pareiškė, jog Kišiniovui ir Tiraspoliui dera susitarti ir taikiai išsiskirti kaip kad Čekija ir Slovakija savo laiku (1993 metais – A.S.). Mat anklavo integracija su Modova neįmanoma taip pat todėl, kad Kišiniovas apsisprendė dėl strateginio geopolitinio vektoriaus į Europos Sąjungą (ES) ir visiškai ignoravo Padniestrės nuomonę.

Padniestrės „prezidentas“ Vadimas Krasnoselskis irgi nurodė Ukrainos pėdsaką, esą kaimynė Ukraina siekia įtraukti anklavą į karinį konfliktą.

Ukrainos gynybos ministerijos Centrinė žvalgybos valdyba atkreipė dėmesį į faktą, jog Padniestrės gyventojai vykstant čia minėtiems teroro „judesiams“ ėmė gauti pranešimus į mobiliuosius įrenginius su esą Ukrainos saugumo tarnybos raginimais vykti į saugesnius regionus, nes/kai likusieji ukrainiečių bus laikomi diversantais bei likviduojami be įspėjimo. Anklavo kariniai objektai konkrečią valandą (pavyzdžiui, 19-ą) bus atakuojami raketomis bei artilerija.

Teisybės dėlei nurodytina, jog po „perspėjimų“ kaip ir teroristinių „judesių“ nusidriekė ilgos mašinų eilės iš Padniestrės į Moldovą.

Ir klastotų žinučių pagrindu Ukrainos žvalgyba „judesių“ autorystę delegavo Rusijos federalinei saugumo tarnybai (FSB). Kare – kaip kare.

Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Michailas Podolyakas balandžio 26-ąją „Twitteryje“ pastebėjo, jog Maskva ir siekia destabilizuoti situaciją Padniestrėje, ir užsimena Moldovai, jog ši lauktų „svečių“.

Prasta naujiena šiame kontekste ta, jog ir sulauks, jei Ukraina neatsilaikys kare su Rusija. Gera – kad Ukraina strateginį stabilumą regione pajėgs užtikrinti. M.Podolyakas apibendrino: Ukraina ir Moldova esamomis aplinkybėmis turi dirbti kaip komanda.

Ukrainos nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Oleksiyus Danilovas irgi balandžio 26 dieną priminė Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo neseną pareiškimą, jog Moldova bei Kazachstanas yra broliškos Rusijai šalys. Ryšium su kuo perspėjo, jog paminėtosioms nekenktų suklusti, nes/juk Maskva gali panorėti stiprinti „broliškus santykius“.

Pasak Ukrainos prezidento biuro patarėjo Aleksejaus Arestovičiaus, Moldova dėl incidentų Padniestrėje gali atsidurti sudėtingoje situacijoje, todėl geriausia, ką susiklosčiusiomis aplinkybėmis gali, tai kreiptis pagalbos į Ukrainą bei Rumuniją.

Rusijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Andrejus Rudenka balandžio 26-ąją nurodė, jog situacija Padniestrėje Maskvai kelia susirūpinimą, bet ji norėtų išvengti scnerijaus, kuomet tektų įsikišti į įvykius Moldovos teritorijoje.

Palyginti nuosaikus pareiškimas, bet juk ne be konteksto. Rusijos centrinės karinės apygardos vado pareigas einantis generolas majoras Rustamas Minnekajevas balandžio 22 dieną pareiškė, kad naujo Rusijos armijos puolimo Ukrainos rytuose tikslas yra rentimas sausumos „koridoriaus“, jungsiančio ne tik Donbasą su Krymu, bet ir užtikrinsiančio išėjimą sausuma į Padniestrę, kur esą irgi fiksuoti rusakalbių teisų pažeidimo faktai.

Ukrainos žvalgybai pavyko sužinoti FSB generolo Dmitrijaus Miliutino planus išnaudoti vietinių protestuose Moldovoje uždraustus sovietinius simbolius, pavyzdžiui, Georgijaus juostą.

„Kaip tyčia“ irgi promaskvietiškos Gagaūzijos autonomijos Moldovos pietuose liaudies susirinkimas balandžio 15 dieną, kuomet Moldovos parlamentas Georgijaus kaip ir „giminingus“ simbolius uždraudė, demonstratyviai vieningai balsavo už galimybę be kliūčių gaminti, laikyti bei nešioti Didžiosios pergalės 1945 metų gegužės 9 dieną simbolius Georgijaus juostą ir raudonąsias vėliavas.

Padniestrėje sausio pabaigoje separatistai surengė karinius mokymus, kuriuose dalyvavo ir rusų daliniai. Pačiose karo išvakarėse vasario 18-19 dienomis ten pat organizuotos dar vienos karinės pratybos, pašauktos tikrinti vietos motorizuotų dalinių kovinę parengtį.

Čia minėtų teroristinių „judesių“ kontekste Padniestrėje planuota išleisti specialų laikraštį su regiono gyventojų kreipimusi į Rusijos prezidentą gelbėti juos nuo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų. Ukrainos žvalgybai dar „prieš faktą“ publikavus leisimo laikraščio pirmą puslapį, akcija prasmės neteko.

Moldovos prezidentė Maja Sandu pareiškė, jog diversijas Padniestrėje vykdė destabilizacijos bei karo siekiančios vietinės jėgos.

Balandžio 28-ąją įvyko už reintegraciją atsakingo Moldovos vicepremjero Olego Serebriano vadovaujamos ir Padniestrės „prezidento“ V.Krasnoselskio vedamos delegacijų susitikimas.

Oficialios Moldovos atstovavimas derybose su separatistais viešojoje erdvėje įvardytas beprecedenčiu. Ne iš gero gyvenimo.

Tą pačią dieną prezidentė M.Sandu pasiūlė Ukrainai humanitarinę paramą bei pagalbą, išminuojant nuo rusų išvaduotas teritorijas. „Tai, ką galime.“ – sakė prezidentė šalies, kuri priversta ypač dramatiškai laviruoti tarp integracijos į demokratinį pasaulį bei žmogėdriško Kremliaus režimo  spaudimo.

Moldovos prezidentei veikiausiai buvo slegiančiai sunku interviu „Radio Europa Liberă“ balandžio 1 dieną viešai pareikšti, jog jos šalis sieks išlaikyti neutralumą bei neskelbs sankcijų Maskvai su visu demokratiniu pasauliu: „Galime ar ne šiandien palikti šalį be gamtinių dujų ir elektros? Ne, negalime, ir savo žmonių, ir 100 tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių, tarp kurių 50 tūkstančių vaikų, vardan.“

Išvakarėse minint Moldovos generalinio štabo sukūrimo trisdešimtmetį bei Valstybės vėliavos dieną prezidentė pripažino visavertės armijos nebuvimą, nes/kai Moldova liko be įrangos, karinės technikos, kovoti gebančių dalinių.

Pasak M.Podolyako, Padniestrės įtraukimas į karą vis dėlto reikš anklavo egzistavimo pabaigą, ir Tiraspolyje tą supranta. Dabartinėmis aplinkybėmis veikiau svarstytinas informacinio spaudimo Ukrainai klausimas.

Patarėjui antrina buvęs Moldovos gynybos ministras (2015-2016) Anatolas Șalaru, interviu „currenttime.tv“ balandžio 27 dieną pastebėjęs, jog Padniestrėje nesuinteresuoti nei įtampomis, nei tuo labiau karinių veiksmų pradžia. Anklavo valdžia net kreipėsi į Kišiniovą su prašymu nereaguoti į diversijas balandžio 25-27 dienomis.

Padniestrė puikiai naudojasi Moldovos glaudėjančiais ryšiais su ES, dalyvavimu „Es rytų partnerystės programoje“. Virš 60 proc. anklavo eksporto juda į Europą ir labai mažai – Rusiją, su kuria tesieja gamtinių dujų pusvelčiui už demonstruojamą politinį lojalumą „bambagyslė“. Padniestrė ne kartą skelbė besilaikanti neutralumo.

Pasak A.Șalaru, įtampų nenori nei Moldova, nei Padniestrė, o Ukrainai to tiesiog nereikia. Maskva atakuoti gali nebent užėmusi Odesą, ko Ukraina sugebės neleisti. Todėl rusai siekia „bent“ chaoso, netvarkos. Galbūt – išprovokuoti Ukrainą atsakui regione.

Buvęs Moldovos gynybos ministras taip pat pažymi, jog tikėtis NATO narės Rumunijos įsikišimo Moldovos apgynimo reikalu neverta – ši šalis laikysis Aljanso politikos, kuri žinoma: NATO kare Ukrainoje oficialiai nedalyvauja, nors visokeriopai ją remia.

A.Șalaru kategorišku įsitikinimu, ne tik Moldovos, viso civilizuoto pasaulio viltis – Ukraina, kuri vienintelė aukoja savo karius Europos klestėjimo labui.

Apibendrinant, Padniestrė sukūrė valstybingumo tik regimybę, už pabrėžtinį lojalumą Maskvai kuo toliau, tuo labiau priversta mokėti manevravimu su vis dėlto nemenka galimybe atsidurti aklavietėje. Net jei anklavo gyventojai ir dėl rusų propagandos nusiteikę prorusiškai.

Gyventojai ne akli ir noromis nenoromis regi, kaip Rusija dabartinėje agresijoje „atsiskleidžia“.

Ukrainiečių karinis analitikas, arsargos karininkas Olehas Zhdanovas dabartinio karo kontekste yra priminęs rusų generolų ištarmę „…ir Moldovą prie to paties užimkim“.

Moldovos visuomenė giliai poliarizuota taip pat dėl geopolitinių priežasčių. Prokremliški lobistai respublikoje jaučiasi gerai, Maskva tą žino ir tuo naudojasi, sabotuodama šalies judėjimą į Vakarus.

Bet ir tokiame kontekste kol Rusijoje skambėjo balsai „turime nedelsdami apginti rusus  Padniestrėje“ ir vyko pergalės parado repeticijos, Tiraspolyje gegužės 9-osios paradas tyliai atšauktas.

 

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online