Maskvos paminklų karas

„Vietinis gauleiteris iš Prahos pamiršo, kaip čekų seneliai ir proseneliai atidavė savo gyvybes kovoje su nacizmu“, – apie vieno Prahos rajono merą, nusprendusį perkelti maršalo Ivano Konevo paminklą į kitą vietą, pasakė Rusi…

„Vietinis gauleiteris iš Prahos pamiršo, kaip čekų seneliai ir proseneliai atidavė savo gyvybes kovoje su nacizmu“, – apie vieno Prahos rajono merą, nusprendusį perkelti maršalo Ivano Konevo paminklą į kitą vietą, pasakė Rusijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis. Rusijos ministro žodžiai sukėlė didelį pasipiktinimą visuomenėje ir išprovokavo diplomatinį skandalą.
Kremlius visada labai emociškai ir kartais net isteriškai reaguoja į visus bandymus pašalinti sovietinius simbolius buvusiose TSRS respublikose bei buvusiose socialistinėse šalyse.
Paminklų karas yra Kremliaus informacinio karo dalis, skirto Kremliaus TSRS istorijos interpretacijai įtvirtinti tarptautinėje visuomenėje.  Pats paminklų buvimas ir kova už jų išsaugojimą tapo svarbia Rusijos hibridinio karo, kuris vyksta su daugeliu Europos šalių, dalimi.
Su komunistiniais simboliais aktyviausiai kovoja buvusios TSRS Baltijos šalys, Ukraina, Gruzija bei Lenkija.  Kitose buvusio socialistinio lagerio šalyse irgi yra nemažai Raudonosios armijos paminklų priešininkų. Tačiau ten kova su paminklais dažniausiai apsiriboja užrašais arba apipylimu raudonais dažais. Ivano Konevo paminklas buvo dažais apipilamas kiekvienais metais. Prahos mikrorajono, kur stovi paminklas, meras nusprendė, kad jau gana ir paminklą reikia perkelti. Iki šiol čekams paminklas nelabai trukdė. Jiems užteko, kad ant paminklo buvo pakabinta nauja informacinė lenta, ant kurios buvo paaiškinta maršalo vaidmuo Čekijos istorinėse įvykiuose. Lenta išprovokavo rusų pasipiktinimą.
Prahos 6-ojo rajono seniūnas Janas Lacina papasakojo žurnalistams, kad Rusijos ambasados atstovai įvairiausiais būdais siekė sutrukdyti užrašų pakeitimus ant lentelės. „Iš pradžių jie tvirtino, jog tai karinio laidojimo vieta ir jokių pakeitimų negali būti. Vėliau atvyko aiškintis pas mus į Rotušę. Dar vėliau rusai pasiūlė didelius pinigus paminklo rekonstrukcijai. Bet nieko nepasiekė“, – aiškino J.Lacina.
Kitas pavyzdys galėtų būti paminklas sovietų armijai Sofijoje, Bulgarijoje. Nežinomi aktyvistai jį perdažė 2014 metų vasario 24 dienos naktį kaip solidarumo su Euromaidanu ženklą.
Neseniai Rusijos ambasadorius Varšuvoje Sergejus Andrejevas vienam Rusijos laikraščiui pasakė, kad „oficialus dialogas su Lenkija istoriniais klausimais šiuo metu neįmanomas“. Vienas sunkiausių kaltinimų? Anot ambasadoriaus, Lenkija vykdo „karą su paminklais Raudonajai armijai“. Bet ne tik Lenkija. Yra daugiau Vidurio ir Rytų Europos šalių, kurios galiausiai bando numesti sovietinį ar komunistinį balastą.
Yra daug įrodymų, kad dažniausiai paminklų sovietų kareiviams statymas nebuvo skirtas jų atminimui. Sprendimus statyti paminklus priimdavo ne vietos gyventojai, o Maskvos primestos komunistų valdžia. Tikslas buvo grynai politinis. Paminklai tarnavo tiems patiems tikslams, kaip ir monumentalios cerkvės prestižinėse caro užkariautų šalių didžiųjų miestų vietose. Jos turėjo priminti apie Rusijos dominavimą.
Kitas politinio ir informacinio paminklų karo tikslas yra pakenkti vienos ar kitos šalies įvaizdžiui tarptautinėje arenoje. Rusijos naudojamas mechanizmas yra paprastas: jei latviai ar estai sunaikina Raudonosios armijos, kovojančios su nacistine Vokietija, memorialines vietas, tai reiškia, kad jie ne tik nedėkingi, bet dar įrodo, kad kolaboravo su naciais. Kaip nebūtų keista, toks samprotavimas efektyviai veikia, ir Rusijos propagandos aparatas Vakaruose gali įtikinti kai kurias tikslines grupes, kad tai tiesa.

Paminklai Raudonosios armijos kariams visoje Vidurio ir Rytų Europoje primena uždelsto sprogimo bombas, kurias prieš daugelį dešimtmečių paliko sovietų „išvaduotojai“. Dabar Maskva juos „sprogdina“. Kiek pavojingas šis ginklas liudija 2007 metų pavasario įvykiai Estijoje. Paminklo sovietiniams kariams (vadinamu Bronziniu kariu) perkėlimas Iš prestižinės sostinės vietos į karines kapines Maskva panaudojo kaip pretekstą destabilizuoti Estiją. Kremlius pasinaudojo nesutarimais tarp vietinių rusų ir estų. Protestai baigėsi gatvių riaušėmis ne tik Taline, bet ir kituose miestuose.
Labai emocingai reagavo Rusijos Dūma – bandė pasiekti per tarptautines organizacijas, tokias kaip pvz. Europos Taryba, Estijos pasmerkimą. Be to, Dūma priėmė rezoliuciją dėl nacizmo (neonacizmo) atgimimo ir revizionizmo nuotaikų augimo Estijoje.
Per krizę su Bronziniu kariu Maskva Estijoje išbandė įvairias priemones, kurios vėlesniais metais buvo plačiai naudojamos kitose šalyse. Pavyzdžiui, įsilaužėlių išpuoliai prieš valstybės strategines institucijas. Rusijos spec. tarnybos SWR akcija parodė, kokią didelę grėsmę šalies saugumui kelia prieštaravimai dėl  sovietinių simbolių.
Baltijos šalys, ypač Estija ir Latvija, turi labai gausias rusakalbių mažumas (25–30 proc.). Turėdami tokią galimą „penktąją koloną“, Rygos ir Talino valdžia turi būti ypač atsargi. Tuo labiau, kad čia yra dar vienas svarbus elementas šiame kontekste. Istorinis elementas  šiandien nepatogus latviams ir estams. Kalbama apie įvairių baltų karinių dalinių dalyvavimą kare nacistinės Vokietijos pusėje. Ir nesvarbu, kad šie „Waffen SS“ daliniai kariavo su sovietais. Rusijos propagandos mašina naudoja karo kolaborantus (kovojančius su sovietų okupantu) ir Baltijos valdžios bandymus perkelti sovietų karo paminklus į atokesnę vietą aiškina kaip „nacių“ kerštą.

Estijoje vis dar yra apie šimtas panašių galimų konfliktinių taškų – paminklų Antrojo pasaulinio karo metu žuvusiems Raudonosios armijos kariams, taip pat komunistams. Daugelis jų stovi tose vietose, kur dominuoja rusakalbiai gyventojai. Daugeliui šių žmonių tai yra paskutiniai to laikotarpio simboliai – laikotarpio, kai rusai valdė Estiją. Todėl mėginimus likviduoti ar perkelti tokius paminklus Maskva gali lengviau panaudoti, norėdama vėl išprovokuoti nesantaiką tarp įvairių Estijoje gyvenančių tautų. Šiaip ar taip, tuo pačiu motyvu Rusija vadovaujasi savo paminklų politikoje Latvijos atžvilgiu. Verta prisiminti, kaip Maskva elgėsi, kai 2013 metų rudenį teisingumo ministras Janis Bordansas parėmė paminklo „Rygos išvaduotojams“  perkėlimo į kitą vietą šalininkus. Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė, kad tai yra dar vienas įrodymas kad „Ryga bando suklastoti Antrojo pasaulinio karo pradžios istoriją“ ir, žinoma, buvo paminėtas Latvijos „Waffen-SS“ legionas.
Paminklas ir jo ansamblis yra labai populiarus tarp rusakalbių Latvijos gyventojų. Kiekvienais metais II Pasaulinio karo pabaigos dieną prie jo susirenka virš 100 tūkstančių žmonių. Rygos valdžia neišdrįso likviduoti paminklo ansamblio. Viešame ginče su Latvijos tautininkais Latvijos parlamento Rekomendacijų, etikos ir ataskaitų komisija pareiškė, kad pagal Latvijos ir Rusijos 1994 metais pasirašytą sutartį paminklo perkėlimui ar jo pašalinimui reikalingas Rusijos sutikimas.
Sovietinių paminklų nenori ir Lietuviai. 1985 m. Alytaus rajone, šalies pietuose, buvo pastatytas paminklas sovietų „išvaduotojo-kareivio“ garbei toje vietoje, kur įvyko vienas iš pirmųjų tankų mūšių Vokietijos ir TSRR karo pradžioje 1941 metais. 2018 metų spalį paminklas perkeltas į Grūtą, kur buvo sukurtas sovietinių paminklų parkas. Rusijos žiniasklaidoje pasklido apgaulinga versija, kad paminklas buvo sunaikintas, nors jis buvo tik perkeltas. Greičiausiai Kremlius panaudojo savo propagandai ankstesnius įvykius.  Anksčiau skulptūra buvo sudaryta iš dviejų milžiniškų rusų kareivių galvų, tačiau atgimimo metais memorialas buvo sprogdintas ir vieno kario galvos nebeliko. Po šio įvykio skulptūros autorius pats pasiūlė likusią dalį išvežti į Grūto parką. Vis dėl to sprendimas buvo priimtas tik praeitais metais. Kitas atvejis.  2018 metų kovo mėnesį buvo išmontuotas paminklas sovietinių aktyvistų, nužudytų 1946 m. Lietuvos partizanų, garbei, ir irgi perkeltas į Grūto parką. Viskas dėl to, kad anksčiau kažkas ant paminklo pastoviai piešė svastikas. Rusijos ambasada greitai sureagavo į išmontavimą ir paskelbė, kad jos manymu pretekstas „išgelbėti juos nuo vandalizmo išpuolių“  gali būti paminklų Lietuvoje likvidavimo proceso pradžia.

Šiandien paminklų karas tapo svarbiu Maskvos politinės kovos su šalimis, kurios bando pabėgti iš jos įtakos zonos, elementu. Pavyzdžiui, Ukrainoje 2015 metais balandį priimtas dekomunizavimo įstatymas atvėrė duris komunistinių simbolių pašalinimui iš viešosios erdvės, simbolių,  kurie daug kam Ukrainoje asocijuojasi su šalies pavergimo simboliais. Nors reikia pabrėžti, kad II Pasaulinio karo paminklai nebuvo įtraukti į įstatymo numatytą sąrašą, vis dėl to Ukrainos politinis klimatas yra toks, kad tokio tipo simboliai yra naikinami, ypač vakarų Ukrainoje. Vienas toks atvejis įvyko nesenai Lvove. Buvo apgadintas „Šlovės didvyriams kritusiems per Didįjį Tėvynės karą“ paminklas.
Paminklai sovietų kariams yra naudojami kuriant ir įtvirtinant TSRS, kaip „fašistais“ pavergtų tautų išvaduotojos, įvaizdį, ir tai yra svarbus dabartinės Maskvos užsienio politikos elementas. Kova su „istorijos klastotojais“ padeda sukurti valdžios populiarumą šalyje – vidutiniam rusui Didysis Tėvynės karas yra didžiausia šventybė. Neabejojama, kad paminklai yra tik priemonė, kurią agresyvi Rusija naudoja hibridiniame kare su kitomis šalimis. Būdingas šiam instrumentui yra melas ir dezinformacija.

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online