Matrioška Baidenui

Dvi valandas trukusi Džozefo Baideno (Joseph Biden) ir Vladimiro Putino vaizdo konferencija pasaulio žiniasklaidoje sukėlė daug komentarų ir vertinimų. Pabandysiu paanalizuoti momentus, kurie glūdi ne paviršiuje.

Iš esmės JAV ir Rusijos prezidentai bendravo jau antrą kartą per metus. Abu kartus – dėl provokuojančių Kremliaus veiksmų, kuris šį kartą ne tik demonstravo savo raumenis Ukrainos pasienyje, bet ir buvo migracijos krizės Baltarusijos pasienyje su vakariniais kaimynais įkvėpėjas. (Daugelio ES lyderių nenoras pripažinti šį faktą pastebimai įkvepia Putiną.)

Pirmą kartą per kelerius metus Ukraina tapo pagrindine branduolinių valstybių vadovų diskusijų tema, esama pagrindo manyti, kad Baideno ir Putino derybų laiko liūto dalis buvo skirta Ukrainos klausimui. Priminsiu, kad Rusijos prezidentas viešai prašė rašytinių garantijų iš Vakarų, kad NATO nesiplės į rytus (skaitykite – Ukrainos neįstojimo į Aljansą garantijos). Verta priminti, kad 2014 metais, daugeliui netikėtos Rusijos agresijos, Krymo okupacijos ir karo kurstymo Donbase metu, Ukraina buvo neprisijungusi valstybė, tačiau tai jos neišgelbėjo nuo Rusijos agresijos. Kremliaus pareikštos pretenzijos (po Baideno pokalbio su Putinu Rusijos užsienio reikalų ministerija pareikalavo atšaukti kvietimą į Aljansą, kurį Gruzija ir Ukraina gavo 2008 metais NATO viršūnių susitikime Bukarešte) nėra tik užgaida. Rusija siekia, kad Vakarai atsisakytų Ukrainos, kuri yra didžiausia pagal teritorijos plotą ir kartu viena skurdžiausių valstybių Europoje. Akivaizdu, kad Ukrainą pavertus pilkąja zona, Rusijos bandymas ją visiškai pavergti  – tik laiko klausimas.

Rusija nuodugniai išstudijavo Vakarų politikos ypatumus ir yra pasirengusi jais pasinaudoti savo naudai. Putinas (kaip ir Kinijos lyderis Xi Jinpingas) nepriklauso nuo rinkimų rezultatų ir tiki, kad gali išbūti ilgiau už bet kokį nemalonų „vis-a-vis“. Tiesą sakant, tai jau nutiko su Francois Hollande’u ir Angela Merkel. Su Džozefu Baidenu situacija kiek kitokia: JAV ir Rusija daugeliu atžvilgių tęsia Šaltojo karo paradigmą, ypač pastaraisiais metais, kai Kremliaus veiksmai tapo agresyvesni. Per dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo susiformavęs elgesio modelis toli gražu nėra idiliškas, tačiau pripažįstamas kaip veikiantis Maskvoje ir Vašingtone.

Iš čia Baideno noras prieš ir po pokalbio su Putinu pasitelkti Europos sąjungininkų paramą. Tačiau struktūros, kuri aptars saugumo klausimus su Rusija (įskaitant NATO plėtrą), sukūrimas atrodo nelogiškas. Pirma, Rusijos santykiai su NATO yra ties nuliniu tašku, todėl verta judėti sutartinai, o ne atskirai. Antra, tik Senosios Europos šalių, kuriose Rusijos įtaka stipri, įtraukimas į dialogą su Rusija jau sukėlė susirūpinimą Bukarešto devynetui, su kuriuo Baidenas kalbėjosi tarp pokalbių su Putinu ir Zelenskiu. Abejoju, kad Lenkija, Rumunija, Baltijos šalys nurimo ir nuolankiai lauks naujo Kremliaus anonsuoto Rusijos ir Amerikos prezidentų bendravimo etapo.

Beje, apie Zelenskį. Jo pokalbis su Džozefu Baidenu vis dar menkai atspindėtas Ukrainos informacinėje erdvėje. Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo Andrijaus Jermako paaiškinimai atrodo kaip primityvi propaganda, kurią bando sustiprinti Ukrainos prezidento administracijos darbuotojai. Pats Zelenskis interviu televizijos kanalui „1+1“ kalbėjo apie visos Ukrainos referendumo galimybę, kuri dabartinėje situacijoje atrodo, švelniai tariant, netinkama. Atėjo laikas Ukrainos prezidentui ieškoti atramos taškų šalies viduje, kad galėtų atsispirti gana apčiuopiamam senų priešų ir prisiekusių draugų spaudimui, kuriuos vienija noras remtis realpolitik principais.

Džozefas Baidenas pabrėžė, kad amerikiečių kariai į Ukrainą nebus siunčiami (tam nėra jokio teisinio pagrindo), tačiau Rusijos agresijos atveju (čia tiksliau reikėtų kalbėti apie galimą jos plėtrą), JAV panaudos ekonomines sankcijas, kurias nepritaikė 2014 metais. Leiskite jums priminti, kad tuomet Baidenas buvo viceprezidentas. Ir esmė ne tik liūdnai pagarsėjusiame atsijungime nuo SWIFT mokėjimo sistemos, Vakaruose esančio Rusijos turto apimtis Kremlių daro daug labiau pažeidžiamą. Žinoma, jei JAV ir jos partneriai turės politinės valios.

Čia galbūt verta prisiminti du svarbius dalykus. Prieš tai, kai buvo išrinktas prezidentu, Džozefas Baidenas  kelis kartus lankėsi Ukrainoje, tiesą sakant, po 2014 metų kuravo santykius su ja Obamos administracijoje. Ir dėl to jis, Ukrainos politikų akimis, yra kone pagrindinis Ukrainos ekspertas. Prieš mėnesį Ukrainos ir JAV užsienio reikalų ministerijų vadovai Vašingtone pasirašė atnaujintą Strateginės partnerystės chartiją – pamatinį dokumentą, kuris iš tikrųjų savo veiksmais taranuoja Kremlių. Norėčiau pastebėti, kad Maiko Pompėjaus Krymo deklaracija nesužadino tokio atkaklumo Rusijoje.

Baidenas turi suprasti, kad Putinas jam siūlo matriošką – medinę figūrėlę, kurios viduje paslėptos kitos, mažesnės. Kremlius Baltiesiems rūmams iki galo neatskleis savo planų, bet naudos bet kokias jų silpnumo apraiškas savo interesams. Ukraina – nuo pat pradžių stambus statymas, su kuriuo Putinas bandys žaisti siekdamas strateginio pranašumo. Jis puikiai jaučia ir Ukrainos vadovybės silpnumą, ir Vakarų nenorą kariauti, tačiau vargu ar sugeba ignoruoti milijonų ukrainiečių pasirengimą priešintis. Į šį veiksnį turėtų atsižvelgti ir JAV, žinoma, jei dabartinė valdančioji komanda artimiausiu metu ketina išlaikyti savo pozicijas. Leiskite jums priminti, kad Džozefas Baidenas pareiškė ketinąs dalyvauti 2024 m. prezidento rinkimuose.

 

Jevgenas MAGDA

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online