Migracijos krizė: Putinas pasaloje, Lukašenkos dialektika ir ES kryžkelėje

Sputnik/Kremlin Pool

Jau ne pirmą mėnesį prie vakarinių Baltarusijos sienų besitęsianti migrantų ataka pastarosiomis savaitėmis pasiekė naujas ribas. Ji tapo ne tik pagrindine pasaulio žiniasklaidos tema, bet ir kelia grėsmę Europos Sąjungos vienybei. Beje, problemų turi ir jos iniciatoriai.

Bet apie viską iš eilės. Visų pirma, Lukašenkos režimas yra tik vykdytojas, jei norite, spaudimo Lenkijai ir Lietuvai dispečeris (Latvija praktiškai nejaučia migrantų buvimo savo pasienyje su Baltarusija). Nors Lukašenka jau prieš kelerius metus žadėjo panaudoti migrantus, kad Europos Sąjunga taptų sukalbamesnė, šiandien už jo nugaros matosi Vladimiras Putinas. Rusijos prezidentą Europos lygiu nerizikuojama įvardinti kaip įsipainiojusį į migracijos krizę, Kremlius mieliau kalba apie tarpininkavimą sprendžiant krizę.

Daugelis žurnalistų ir ekspertų dar nepamiršo 2015–2016 metų migracijos krizės, kai beveik milijonas pabėgėlių iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, dramatiškai atsidūrę Europos Viduržemio jūros pakrantėje, plūstėlėjo link „pažadėtosios žemės“ – Vokietijos. Ji priėmė daugiau nei pusę tuometinių pabėgėlių, o Lenkija ir Vengrija kategoriškai atsisakė juos pasilikti savo teritorijoje. ES teismo sprendimas, pripažinęs neteisėtu Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos atsisakymą priimti pabėgėlius, buvo priimtas 2020 metais ir galėjo tik pagilinti prieštaravimus tarp Europos Sąjungos narių. Kelios dešimtys pabėgėlių, laikinai apsigyvenusių  Baltijos šalyse, užsibuvo čia neilgai, persikėlė gyventi į Vokietiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų ypatumą, kuris padėtų geriau suprasti esamą situaciją. Skirtingai nei 2015-2016 metais, Baltarusijos teritorijoje telkiasi būtent migrantai, kurių kiekvienas sumokėjo po kelis tūkstančius dolerių, kad atsidurtų arčiau Europos Sąjungos sienų. Dauguma jų yra kurdai – didžiausios pasaulio tautos be valstybės atstovai, kurių nemažai giminių ir draugų yra apsigyvenę Vokietijoje ir Vakarų Europoje. Tačiau Baltarusijos ir Rusijos žiniasklaida mieliau propaguoja terminą „pabėgėliai“, kuris kelia Europos piliečių ir žmogaus teisių aktyvistų užuojautą.

Technologinis dabartinės krizės įgyvendinimas atrodo apgalvotas. Kremlius anksčiau preliminariai išstudijavo Lietuvos ir Lenkijos norminius dokumentus, po to vasarą didžiausios Baltijos šalies teritorijoje pradėjo migrantų stovyklų pildymo procesą. Liepos mėnesį jos buvo perpildytos, po to hibridinės atakos smaigalys buvo nukreiptas prieš Lenkiją. Nepaprastosios padėties režimo įvedimas Lietuvos ir Lenkijos pasienio regionuose buvo parankus Baltarusijai ir Rusijai, nes gerokai apribojo vietos žurnalistų galimybes nušviesti situaciją. Galiausiai beveik visas pasaulis gavo galimybę žiūrėti Baltarusijos ir Rusijos propagandistų nufilmuotus kadrus iš migrantų stovyklos, kuriuose potiesos (post- truth) elementai tampa labai pastebimi. Kaip kitaip paaiškinti, kad mums siūloma visų pirma pamatyti moterų ir vaikų kančias, o ne įvertinti tai, kad dauguma migrantų stovykloje Bruzgi-Kuznitsa kontrolės punkte – jauni vyrai. Ir šie profesionaliai gailestį sukeliantys siužetai atrodo daug patraukliau, nei Lietuvos ar Lenkijos valdžios atstovų pasisakymai.

Rusijos pozicija nusipelno ypatingo dėmesio. Kremlius aiškiai matomas už Lukašenkos nugaros, tačiau dauguma Europos Sąjungos šalių mieliau smerkia neligitimų Baltarusijos prezidentą, o ne konsoliduojasi, kad duotų atsaką hibridiniam Rusijos spaudimui. Vladimiras Putinas siekia išklibinti ES savo puolimo objektu pasirinkęs valstybes, kuriose vyrauja stiprios konservatyvios nuotaikos. Čia galima išskirti taktinį tikslą – kuo anksčiau paleisti „NordStream2“ ES šalių prieštaravimų ir strateginio siekio sugriauti Europos Sąjungą iš vidaus fone. Kremlius, greičiausiai, atsižvelgė į pastaruoju metu pastebimus prieštaravimus tarp Varšuvos ir Briuselio. Tuo pačiu Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis (Mateušas Moraveckis) pabrėžė, kad Lenkija šiuo atveju nuo migrantų invazijos saugo visą Europą.

Aleksandras Lukašenka atsidūrė įdomioje padėtyje, šiemet laimėjęs konkursą prieš Putiną dėl „paskutinio Europos diktatoriaus“ statuso. Po lėktuvo, kuriame skrido Romanas Protasevičius, priverstinio nutupdymo A. Lukašenka įtvirtino savo, kaip politiko, su kuriuo itin sunku užmegzti dialogą, įvaizdį. Tačiau migrantų sutelkimas prie Baltarusijos-Lenkijos sienos, palaikomas V. Putino prašymo, paskatino laikinai einančią Vokietijos kanclerės pareigas Angelą Merkel surengti du pokalbius telefonu su Lukašenka. Juos Baltarusijos propaganda, kurią nuo 2020 m. rugpjūčio mėnesio kuruoja  Rusija, bandė pristatyti, kaip Aleksandro Lukašenkos pripažinimą teisėtu Baltarusijos vadovu, tačiau taip nėra. Noriu pažymėti, kad Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda patikino, kad jo šalis nevykdys jokių susitarimų tarp Vokietijos ir Baltarusijos, pasiektų jai nedalyvaujant, o G-7 pasmerkė Baltarusijos valdžios veiksmus migracijos krizėje ir išreiškė solidarumą su Lenkija bei Baltijos šalimis.

Rezonansinė ir jautri migracijos krizė negali tęstis be galo. Jos sprendimą pastūmės ne tik Lenkijos kariuomenės ir pasieniečių atsparumas, bet ir artėjančios Kalėdų šventės, kurios nutrauks net galingus informacinius signalus. Mažai tikėtina, kad galimas oro sąlygų pablogėjimas padidins migrantų entuziazmą pasienyje. Kitas veiksnys – naujo formato koalicijos formavimas Vokietijoje, kur naujasis kancleris Olafas Scholzas gerokai skeptiškesnis Lukašenkos atžvilgiu. Todėl krizės iniciatoriai pasienyje turės veikti greičiau, atviriau demonstruoti savo ketinimus.

Jevgenas MAGDA (Евген МАГДА), Pasaulio politikos institutas (Kijevas)

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online