Migracijos krizė: Putino pasala, Lukašenkos dialektika ir ES kryžkelėje

Sputnik/Kremlin Pool

Jau kelis mėnesius besitęsiantis migrantų antpuolis prie vakarinių Baltarusijos sienų pastarosiomis savaitėmis pasiekė naujas ribas. Tai tapo ne tik pagrindine pasaulio žiniasklaidos tema, bet ir grėsme Europos Sąjungos vienybei. Tačiau jos iniciatoriai taip pat turi problemų.

Tačiau pakalbėkime apie tai po vieną. Visų pirma, Lukašenkos režimas yra tik spaudimo Lenkijai ir Lietuvai vykdytojas, jei norite, dispečeris (Latvija praktiškai nejaučia migrantų buvimo pasienyje su Baltarusija). Nors prieš kelerius metus Lukašenka žadėjo pasinaudoti migrantais, kad Europos Sąjunga taptų palankesnė jam, šiandien už jo nugaros stovi Vladimiras Putinas. Rusijos prezidentas nerizikuoja būti įtrauktas į migracijos krizę visos Europos lygmeniu, Kremlius mieliau kalba apie tarpininkavimą.

Daugelis žurnalistų ir ekspertų dar nepamiršo 2015-2016 m. migracijos krizės, kai apie milijonas migrantų iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, dramatiškai įstrigusių Europos Viduržemio jūros pakrantėje, judėjo link “pažadėtosios žemės” – Vokietijos. Vokietija priėmė daugiau nei pusę pabėgėlių, o Lenkija ir Vengrija kategoriškai atsisakė leisti jiems pasilikti. ES teismo sprendimas, kuris nepripažino Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos atsisakymą priimti pabėgėlius, buvo priimtas 2020 m. ir gali tik pagilinti trintį tarp Europos Sąjungos narių. Kelios dešimtys pabėgėlių, laikinai apsistojusių kiekvienoje iš Baltijos šalių, pasiliko neilgam ir persikėlė į Vokietiją, Prancūziją ir Jungtinę Karalystę.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną bruožą, kuris yra svarbus norint suprasti situaciją. Skirtingai nei 2015-2016 m., Baltarusijoje daugiausia migrantų, kurių kiekvienas sumokėjo po kelis tūkstančius dolerių, kad priartėtų prie Europos Sąjungos sienų. Dauguma jų yra kurdai – didžiausios pasaulyje tautos, neturinčios savo valstybės, atstovai, kurių giminaičiai ir draugai apsigyveno Vokietijoje ir Vakarų Europoje. Tačiau Baltarusijos ir Rusijos žiniasklaida mieliau vartoja terminą “pabėgėliai”, kuris kelia Europos piliečių ir žmogaus teisių gynėjų simpatijas.

Dabartinės krizės technologinis įgyvendinimas atrodo apgalvotas.  Prieš tai Kremlius išnagrinėjo Lietuvos ir Lenkijos taisykles, po kurių dar vasarą pradėjo migrantų stovyklų užpildymo procesą didžiausios iš Baltijos šalių teritorijoje. Kaip tik liepos mėnesį jie buvo perpildyti, po to hibridinio puolimo smaigalys buvo nukreiptas prieš Lenkiją. Nepaprastosios padėties įvedimas Lietuvos ir Lenkijos pasienio teritorijose buvo naudingas Baltarusijai ir Rusijai, nes gerokai apribojo vietos žurnalistų galimybes nušviesti padėtį. Dėl to beveik visas pasaulis turėjo galimybę pamatyti Baltarusijos ir Rusijos propagandistų nufilmuotus kadrus iš migrantų stovyklos, kuriuose labai ryškūs posttiesos elementai. Kaip kitaip paaiškinti, kad mums siūloma pirmiausia matyti moterų ir vaikų kančias, o ne vertinti daugybę jaunų vyrų, kurie sudaro daugumą migrantų stovykloje Bruzgi – Kuznicos kontrolės punkte.  Ir šios profesionaliai užuojautos kupinos istorijos atrodo kur kas patrauklesnės nei Lietuvos ar Lenkijos valdžios institucijų pareiškimai.

Rusijos pozicija verta atskiro dėmesio. Kremlius aiškiai matomas už Lukašenkos nugaros, tačiau dauguma Europos Sąjungos šalių mieliau baksnoja neteisėtą Baltarusijos prezidentą, o ne konsoliduojasi, kad atsakytų į hibridinį Rusijos spaudimą. Vladimiras Putinas siekia pakenkti ES, taikydamasis į valstybes, kuriose vyrauja konservatyvios nuotaikos.  Taktinis tikslas – kuo greičiau pradėti “NordStream2” veiklą ES šalių prieštaravimų fone, o strateginis tikslas – suskaldyti Europos Sąjungą iš vidaus. Kremlius greičiausiai taip pat atsižvelgė į pastaruoju metu pastebimus Varšuvos ir Briuselio prieštaravimus. Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis pabrėžė, kad šiuo atveju Lenkija saugo visą Europą nuo migrantų invazijos.

Kuriozinėje padėtyje atsidūrė Aleksandras Lukašenka, kuris šiemet įveikė V. Putiną varžybose dėl “paskutinio Europos diktatoriaus” statuso. Po priverstinio lėktuvo su Ramanu Pratasevičiumi nuleidimo Lukašenka įtvirtino savo, kaip politiko, su kuriuo labai sunku užmegzti dialogą, įvaizdį. Tačiau migrantų koncentracija Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje, sustiprinta V. Putino prašymu, paskatino Vokietijos kanclerę Angelą Merkel surengti du pokalbius telefonu su A. Lukašenka. Nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. Rusijos prižiūrima Baltarusijos propaganda bandė juos pateikti kaip Aleksandro Lukašenkos pripažinimą teisėtu Baltarusijos vadovu, tačiau taip nėra. Pažymėtina, kad Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda patikino, kad jo šalis neįgyvendins jokių Vokietijos ir Baltarusijos susitarimų be jos dalyvavimo, o G-7 pasmerkė Baltarusijos valdžios institucijų veiksmus migracijos krizės metu ir išreiškė solidarumą su Lenkija ir Baltijos šalimis.

Didelio atgarsio sulaukusi ir jautri migracijos krizė negali tęstis be galo. Ją išspręsti padės ne tik Lenkijos kariškių ir pasieniečių tvirtumas, bet ir artėjančios Kalėdų šventės, kurios nutrauks net ir galingus informacinius signalus. Tikėtina, kad galimas oro sąlygų pablogėjimas nepridės migrantams pasienyje entuziazmo. Kitas veiksnys – naujo koalicijos formavimas Vokietijoje, kur naujasis kancleris Olafas Scholzas kur kas skeptiškiau vertina Lukašenką.  Todėl pasienio krizės iniciatoriai turės veikti greičiau ir aiškiau parodyti savo ketinimus.

Evgen MAGDA, Pasaulio politikos institutas

Autorius:
Voras Online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

Autorius: Voras Online