G-6Z6YWBKSCF

Minsko ir Maskvos fantazijos, kaip Lenkija „okupuoja“ Ukrainą

Aliaksandras Lukašenka minint Baltarusijos nepriklausomybės dieną liepos 2-ąją tradiciškai pažėrė šviežios retorinės produkcijos, „išprognozavęs“ naują mūšį planetos dalybų reikalu šįkart Vidurio Azijoje.

Diktatorius rūsčiai perspėjo dėl suirutės Uzbekistane, mat kaip tik tuo metu šioje šalyje į jos sudėtį įeinančios Karakalpakstano autononominės respublikos sostinės Nukuso gatvėse tūkstančiai  protestavo prieš prezidento Šavkato Mirzijajevo birželio 26-ąją pasiūlytas Konstitucijos pataisas, pagal kurias iš pagrindinio Uzbekistano valstybės dokumento šalinamas Karakalpakstano autonomiją apibrėžiantis žodis „suvereni“ bei galimybė autonominei respublikai pasitraukti iš Uzbekistano sudėties laimėjus referendumą šiuo klausimu.

Karakalpakstanas (arba Karakalpakija) – didžiausias (užima 40 proc. šalies ploto) Uzbekistano regionas, kuriame tačiau tegyvena kiek daugiau 5 proc. respublikos gyventojų.

1990-aisiais Karakalpakijos autonominės tarybų socialistinės respublikos taryba paskelbė valstybinio suvereniteto deklaraciją, bet 1993 metais pasirašyta respublikos įsiliejimo į Uzbekistano sudėtį sutartis. Dabartinė prezidento Š.Mirzijajevo iniciatyva karakalpakus papiktino.

Priminęs masinius protestus Kazachstane metų sandūroje ir kad šios šalies sumaišties kėlėjai užsieniečiai nepaliks ramybėje, A.Lukašenka pareiškė, jog ir Uzbekistanas jau „siūbuojamas“ tų pačių užsieniečių nenaudėlių, bei apkaltino Vakarus, jog šie bombarduoja visus/bet ką, kas tik kilsteli galvą.

Visa ši sumaištis esą dėl besiformuojančių naujų, „daugiapolių“ santykių pasaulyje.

Anksčiau A.Lukašenka yra skelbęs apie reikalą buvusioms sovietinėms respublikoms glaustis prie Rusijos ir Baltarusijos, priešingu atveju rizikuoja suverenitetu.

Irgi liepos 2 dieną diktatorius nurodė, jog Baltarusija nesiveržia kariauti Ukrainoje, nors kaip ir anksčiau provokuojama veltis į karą – esą kad vienu ypu būtų susidorota ir su jo šalimi, ir Rusija (žinia, kas dorosis – A.S.): „Jie Ukrainoje neva pergyvena nenorį, kad baltarusių pajėgos iš šiaurės įsiveržtų į jų šalį. Na, neklausykite jų! Kaip tik džiaugtųsi (tiksliai tą žinau), jei įeitume. Pakartosiu, ką sakiau prieš metus ir anksčiau: į Ukrainą nesiveržiame, mums tas karas absoliučiai nereikalingas.“

Ne – tai ne, bet geopolitinėms fantazijoms lietis laisvai juk netrukdo niekas.

Irgi Baltarusijos nepriklausomybės proga A.Lukašenka nepateikęs įrodymų apkaltino Ukrainos ginkluotąsias pajėgas raketų atakomis prieš karinius objektus Baltarusijoje: „Prieš tris dienas, gal kiek anksčiau, iš Ukrainos teritorijos mėgino smogti… ačiū dievui, oro gynybos kompleksais „Pancyrj“ pavyko viską perimti.“

Ryšium su kuo diktatorius pareiškė įsakęs savo kariškiams „nusitaikyti“ į sprendimų priėmimo centrus šalių, Minsko priešininkių, sostinėse. Esą jei šios išdrįs smogti Gomeliui, Mozyrio naftos perdirbimo gamyklai, Brestui, Lunnicos oro uostui, kirsiąs atgal be atodairos, akimirksniu, nežiūrėsiąs, kas priešų biuruose ar rūmuose sėdi: „Turime kuo atsakyti. Ne tik tai, apie ką neseniai kalbėjome su Rusijos prezidentu (jei ką, kalbėjo ir apie branduolinį ginklą – A.S.). Aš tam seniai rengiausi, mūsų priešininkai visiškai papuola po mūsų raketų smūgiais.“

Birželio viduryje A.Lukašenka pareiškė, jog Lenkija siekia užimti Vakarų Ukrainą ir taip apsupti Baltarusiją, ko leisti šiukštu negalima.

Paika manyti, jog šie naratyvai – vien asmeninės Baltarusijos diktatoriaus iniciatyvos. „Gerosios patirties“, iš kurios tinkama pasimokyti, pirmiausia rytuose netrūksta.

Rusijos užsienio reikalų ministerijos ryšių su Europa departamento vadovas Olegas Tiapkinas birželio 12-ąją pareiškė, jog Maskvos reakcija į NATO pajėgų didėjimą Lenkijoje bus, „kaip visada“, atitinkamai adekvati, pašaukta neutralizuoti potencialias grėsmes Rusijos Federacijos saugumui.

Jo šefas užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas birželio 10-ąją komentuodamas Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos žodžius, kai jis Vladimirą Putiną palygino su Adolfu Hiltleriu, rekomendavo lenkams verčiau užsiimti savo istorija, mat kol kas dengdamiesi kalbomis apie dialogo su Maskva negalimybę, „Lenkijos kolegos“ užsiima aktyviu Ukrainos teritorijos įsisavinimu.

Tą esą patvirtina ir kai kurie prezidento Volodymyro Zelenskio bei Aukščiausiosios Rados sprendimai, suteikiantys lenkams ypatingas teises Ukrainoje, pavyzdžiui galimybę užimti vadovaujančius postus valstybės tarnyboje. Be to, Varšuva kuria Ukrainos mokesčių tarnybos paralelinę stebėsenos sistemą.

S.Lavrovas apibendrino, kad Ukrainos suverenumas nerūpi nei jos preizdentui, nei tuo labiau Amerikai bei jos sąjungininkėms. Esą visi pasirengę aukoti ukrainiečių liaudies interesus savo geopolitinių tikslų naudai. Kas galų gale baigsis realiu valstybės žlugimu.

Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas nacionaliniam saugumui skirtame  posėdyje Pavolgyje gegužės 31-ąją pareiškė, jog vadinamieji Kijevo režimo Vakarų partneriai ne prieš pasinaudoti dabartiniais reikalais, siekdami egoistinių ukrainiečių žemių grobimo interesų.

Kaip pavyzdį nurodė Lenkijos jau realius planus (nors formulavo „sprendžiant iš visko“) perimti Ukrainos vakarų žemes, taip turbūt „pasufleravęs“ ir Minsko diktatoriui po poros savaičių pakartoti tą patį.

Pasak N.Patruševo, to patvirtinimu buvo A.Dudos vizitas į Kijevą gegužę, kai Lenkijos prezidentas pareiškė, jog Lenkijos ir Ukrainos siena jau apžvelgiamoje ateityje nustos egzistuoti, nes ji turinti ne skirti, bet vienyti nacijas.

Saugumo tarybos sekretorius pakartojo S.Lavrovo tezę, jog visa eilė demokratinių valstybių aktyviai užsiima Ukrainos skaidymo darbu.

Kol rypautojai rytuose veidmainiškai „raunasi plaukus“ dėl Ukrainos suverenumo, Maskvos grobikiško karo rutina taip pat iš Baltarusijos pusės yra tokia, kokia yra.

Birželio 27 dieną Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas nurodė, jog Baltarusija tebeteikia paramą Rusijai, pavyzdžiui į Belgorodo sritį pasiuntė eilinę 20 vagonų šaudmenų partiją. Rusai iš Baltarusijos teritorijos apšaudė karinę bei civilinę infrastruktūrą Ukrainos Černihivo, Sumų srityse.

Birželio 22-ąją Ukrainos gynybos ministerija informavo, jog baltarusių kariškiai Baltarusijos- Ukrainos pasienio rajonuose išstato tankų medinius muliažus operatyvaus maskavimo, bet ir Baltarusijos karinio buvimo tuose rajonuose demonstracijos ukrainiečiams reikalu.

Kad Lenkija Ukrainos karo kontekste „neatsitiktinė“, nurodo kad ir Lenkijos saugumo tarnybų ministro koordinatoriaus spaudos atstovo Stanisławo Żaryno įrašas birželio 20-ąją „Twitteryje“, jog jo šalis mažiausiai kurį laiką yra Rusijos taikiklyje.

Kremlius įvairių (pavyzdžiui, dezinformacijos) kampanijų, akcijų metodu siekia ir smogti lenkų pamatinei teisei į valstybingumą, saugumą, ir įtikinti Vakarus, jog Varšuvos nėra reikalo vertinti rimtai, ji turinti likti „pilka zona“ tarp NATO bei Rusijos.

Be abejo, niekaip negalima atleisti Lenkijos prezidentui už pareiškimą birželio 23-ąją, jog jau užtikrintai galima tvirtinti Ukrainą artimiausią dešimtmetį būsiant ir Vidurio bei rytų Europos, ir visos Europos Sąjungos (ES) vystymosi vertingiausia grandimi, nes/kai ukrainiečiai nuosavu krauju „pasirašo“ integraciją į laisvąjį pasaulį.

Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis birželio 15- dieną: „Ukrainos kariškiai, visuomenė kovoja už Europos bei viso laisvojo pasaulio vertybes bei suverenumą, teisę gyventi. Manau, nepadarėme pakankamai, kad ją paremtume bei apgintume.“

A.Duda interviu CNN gegužės 30-ąją pareiškė, jog Lenkija pasirengusi tapti Ukrainos saugumo garante, nes yra įsitikinęs, jog būtina padėti Kijevui atsilaikyti prieš Rusiją. Išlikti neutralia Europos rytuose esamomis aplinkybėmis neįmanoma.

Kad pagalbos reikia, nurodė Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytras Kuleba interviu vokiečių televizijai ARD birželio 20 dieną teiginiu, jog jei jo šalis negaus Vakarų žadėtos ginkluotės, ginsis kastuvais, bet ginsis. Nes tai karas dėl išlikimo.

Prieš tai birželio 14-ąją Ukrainos gynybos ministro pavaduotoja Anna Maliar valstybinės televizijos maratone nurodė, jog Vakarai tuo metu buvo teperdavę 10 proc. žadėtos ginkluotės. Pasak ministrės, kaip išradingai, profesionaliai ukrainiečiai besigintų, be demokratinio pasaulio paramos karo nelaimės.

Teisybės dėlei nurodytina, jog liepos pradžioje ginkluotės tiekimas į Ukrainą ėmė intensyvėti.

Dar apie pagalbą, kuri savaip argumentuoja Maskvos bei Minsko geopolitinių fantazijų būtent tokį, o ne kitokį vektorių.

Ministras pirmininkas M.Morawieckis įrašu „Facebooke“ birželio 7-ąją informavo apie Ukrainos ir Lenkijos pasirašytą vieną didžiausių maždaug 630 milijonus dolerių vertės (dalį sumos kompensuos ES) karinių sutarčių per pastaruosius 30 metų. Pasak Lenkijos premjero, tai patikrinta ginkluotė, todėl jis žinąs, jog būsianti efektyvi karo lauke.

Pasak baltarusių politologo Valeriĭaus Karbalevichiaus, nors Baltarusijoje vyksta propagandinis pasirengimas karui (sklinda/skleidžiamos kalbos apie į šalį iš Ukrainos prasismelkiančias diversines grupes, per mėnesį esą 17 ukrainietiškų bepiločių įskrido į Baltarusiją etc.), kad jis iš tiesų prasidėtų, reikia politinio sprendimo, kurį čia gali priimti tik vienas žinomas žmogus.

Tas žmogus kol kas „tvardosi“, tarp kokių faktorių jam tenka laviruoti, kas lemia jo laikyseną, tegalima spėlioti – veikiausiai ir Maskvos spaudimas, bet ir baimė sulaukti ir taip griežtų sankcijų papildomo sugriežtėjimo. Ir taip toliau.

Politologo teigimu, vis dėlto lemtingiausias faktorius, kurio A.Lukašenka (o ir Maskva, nes irgi žino) niekaip negali ignoruoti, yra baltarusių visuomenės kategoriškai neigiamas požiūris į karą. Nos giliai susiskaldę, baltarusiai konfliktą Ukrainoje vieningai laiko „ne jų karu“ – šia prasme vienodai galvoja tiek diktatoriaus šalininkai, tiek oponentai.

Birželio viduryje Bobruiske A.Lukašenka išsitarė netikėtai labai įdomiai: „Kuo baigsis šis karas, nežino niekas, jokių prognozių teikti negalima.“ Iki tol kaip užsuktas kartojo, jog milžiniška persvara disponuojanti Rusija būtinai laimės ir peikė V.Zelenskį, kad šis nepasiduoda, idant išvengtų naujų aukų.

Panašu, Baltarusijos diktatorius, sudvejojo, „stabtelėjo“. V.Karbalevichiaus vertinimu, tai įsidėmėtina aplinkybė, nes vienas dalykas – jungtis prie nugalėtojo ir pelnyti vienokius ar kitokius trofėjus iš pergalės, ir visai kas kita – atsidurti vaidmenyje šalies, kuri nelaimėjo.

Panašu, kuo toliau, tuo labiau baltarusių diktatoriui tai dilema.

Be abejo, V.Putinas A.Lukašenką spaudžia, priešingu atveju sunku paaiškinti penkis susitikimus po penkias valandas vien šiemet – kalbėta tikrai ne vien apie sankcionuotų prekių importo pakeitimą, kaip aiškina Baltarusijos diktatorius.

Baltarusių politologas apibendrina teze, kad jei rusai tebeatakuotų Kijevą, Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų dalyvavimas operacijoje būtų labiau tikėtinas. Kuomet mūšiai lokalizuojasi daugiausia  Donbase, sunku įsivaizduoti baltarusių kariškius tenykštėje operacijoje.

Taigi – kas kokius uždavinius sprendžia. Nors abiejų diktatorių laikysena, retorika dar karinga, įžūliai užgauli pirmiausia Lenkijos atžvilgiu, motyvų, lūkesčių skirtumų įžvelgti galima.

Net tikėtina, kad ilgainiui plyšys tarp jų gilės, nes/kai politiniam gyvuliui A.Lukašenkai teks labai konkrečiai gelbėti savo kailį.

Arūnas Spraunius

Autorius:
Voras.online
Žiūrėti visus straipsnius
Palikite komentarą

2 komentarų
Autorius: Voras.online